Su šia komanda lietuvis du kartus tapo Slovėnijos čempionu ir kartą iškovojo šalies taurę.
Užversdamas šį karjeros puslapį vilnietis savo mintimis pasidalijo populiariame Slovėnijoje tinklaraštyje „Timax“.
Jame J.Lasickas asmeniškai ir atvirai apžvelgia Balkanų šalyje praleistus metus.
„Netolygus pasivažinėjimas su „Toyota“ – tokiu pavadinimu savo įrašą publikavo vilnietis.
Pateikiame publikacijos vertimą:
„Jei jums įdomu, apie ką gi šis pavadinimas, šiek tiek palūkėkite. Tai mano būdas atsisveikinti su vieta, kurią pastaruosius trejus metus vadinau namais. „Instagram“ įrašuose yra ribotas simbolių skaičius, o aplink jus esantiems žmonėms nelabai svarbu, kad jūs prisimenate „senus gerus laikus“. Tačiau esu dėkingas Timi už tai, kad suteikė man platformą, kurioje galiu pasidalinti savo jausmais ir prisiminimais iš pastarųjų trijų sezonų.
Pasakyti, kad pradžia buvo sunki, būtų per mažai. Buvau girdėjęs istorijas apie nestabilumą „Olimpija“ klube, bet, žmogau, aš atvykau pačiu blogiausiu metu. Po nacionalinės rinktinės neturėjau atostogų, todėl atvykau anksčiau į pasirengimo sezoną. Praėjus savaitei po mano atvykimo, klube įvyko vidinis konfliktas ir viskas pradėjo keistis. Vieninteliai žmonės, kuriuos pažinojau – treneris ir sporto direktorius – išėjo. Fanai ateidavo į treniruotes, kad išvarytų naują trenerį (kuris dar net nebuvo atvykęs), o aš neturėjau ko paklausti, kas, po velnių, vyksta.
„Olimpija“ komandoje treneriai retai išlieka ilgiau nei vieną sezoną. Taigi, net po tokio sezono įvyko pokyčiai. Aš niekada nebuvau pagrindinis Alberto Rieros komandos žaidėjas, bet bent jau žinojau savo vaidmenį.
Kai atėjo João Henriques, pajutau, kad man čia nebėra vietos. Tas laikotarpis buvo labai svarbus mano asmeniniam tobulėjimui. Lengva išlikti pozityviam ir motyvuotam, kai viskas einasi gerai, bet sunkiais laikais turėjau prisitaikyti. Norėjau būti komandos žaidėjas ir žinojau, kad futbole viskas gali greitai pasikeisti. João karjera truko neilgai. Jis visada bus prisimenamas kaip treneris, kuris „Olimpija“ komandą atvedė į Europos turnyrų grupių etapą, bet čia lūkesčiai yra dar didesni.
Mes buvome siaubingi vietinėje lygoje, todėl jo vietą užėmė Zoranas Zeljkovičius. Jis mėgo kovotojus, todėl, aš pradėjau gauti daugiau žaidimo laiko nei talentingesni, bet galbūt mažiau disciplinuoti portugalų gynėjai.
Tačiau tai, kas taip gerai veikė Koperyje, nepasiteisino „Olimpijoje“. Mums trūko aiškaus stiliaus ir vizijos. Sunkus darbas ir kovos dvasia išblėso ir mes baigėme sezoną katastrofiškai. Tie patys sirgaliai, kurie kadaise mus dievino, nusisuko nuo mūsų. „Klubas yra cirkas. Žaidėjai be motyvacijos. Mes atėjome palaikyti naują kartą“. Ši „Green Dragons“ žinutė skaudino taip pat, kaip ir švilpimai bei tuščios tribūnos. Tarp didvyrio ir nevykėlio yra plona riba...
Visa tai nutiesė kelią Victorui Sanchezui. Esu labai dėkingas, kad čia dirbau su dviem Ispanijos futbolo gigantais. Galėčiau parašyti visą naują blogą tik apie praėjusių metų istorijas ir prisiminimus. Niekada nebuvau Madrido „Real“ gerbėjas (tiesą sakant, vis dar negaliu pamiršti 2008–2012 m. laikotarpio „Barcelona“ ), bet dirbdamas su Victoru susipažinau su mentalitetu, kuris ir daro šį klubą tokį sėkmingą.
„Mes nekalbame spaudoje, mes kalbame aikštėje“ ir „Nugalėtojai bando dar kartą, o pralaimėtojai skundžiasi“, – tai tik keletas jo citatų, kurios man ilgai liks atmintyje.
Pasiekti Konferencijos lygos grupių etapą iš antrojo atrankos etapo, patekti į atkrintamąsias varžybas, kovoti dėl taurės ir dominuoti lygoje – tai neįtikėtina. Tai rodo, kiek pasitikėjimo Victoras ir jo komanda rodė kiekvienam žaidėjui. Ne visi turėjo didelį vaidmenį, bet visi prisidėjo prie šios istorinės sėkmės. Buvau pasiruošęs už jį mirti aikštėje.
Kai žmonės prisimins šiuos trejus metus, žinau, kad nebūsiu pirmasis vardas, kuris ateis į galvą. „Olimpija“ didžiuojasi tuo, kad išugdė keletą didžiausių Slovėnijos futbolo talentų – dabartinius ir būsimus nacionalinės rinktinės žaidėjus.
Bet grįžkime prie titulo. Po vienų sunkių išvykos rungtynių mano komandos draugas Diogo Pinto pajuokavo: „Ei, Lasi yra kaip „Toyota“ – juo visada galima pasitikėti.“ Ir tai man labai įstrigo. Aš nesu „Ferrari“ ar „Lamborghini“ (ar bet koks kitas sportinis automobilis, kurį mėgstate). Aš esu ta sena, patikima „Toyota“ jūsų garaže.
Žaidžiau „Olimpija“ komandoje su traumomis, sulaužytu nosies kaulu, buvau keičiamas pirmąją minutę arba per pertrauką, žaidžiau įvairiose pozicijose ir vaidmenyse. Tikiu, kad atvėriau duris talentingesniems žaidėjams iš mano regiono, kad jie galėtų čia atvykti ir įrodyti savo vertę. Tai buvo neįtikėtina kelionė, pilna pakilimų ir nuosmukių, o dabar atėjo laikas judėti toliau“.
