Svetimoje planetoje su auklėtiniais atsidūręs Jankauskas: „Gavome šlapiu skuduru per veidą“

Po atšiauraus gamtos krikšto, lietuvius brutaliai išprausė Danijos futbolininkų meistriškumo dušas. 0:5.

Tai buvo nerūpestingas vakaras, kai Odensė tapo ne tik lietaus, bet ir danų dominavimo scena, palikusi Edgaro Jankausko kariaunai ypač skaudžią meistriškumo patirtį.

Danai FIFA nacionalinių rinktinių reitinge yra 21-i, lietuviai – 143-i. Viskas aiškiau nei akivaizdu – skirtingi kontraktai, skirtingi gyvenimai, skirtinga realybė.

„Nyderlandai bus panašaus pajėgumo varžovas ir, kiek mačiau, Malta šiuo metu žaisdama su jais išgyvena panašų scenarijų, kokį mes išgyvenome čia. Gerai, kad ši patirtis nutiko draugiškose rungtynėse. Futbolas yra toks – per vieną kėlinį tu gali praleisti tris, keturis ir penkis įvarčius... Jei aplinkybės klostysis taip, kaip šiandien mums klostėsi, skaičiai gali būti ir dar didesni. Matome, kas darosi, kartais tiek įvarčių komandos praleidžia ir Čempionų lygos finaluose“, – po mačo Odensėje pozityvo stengėsi ieškoti E.Jankauskas.

Danijos rinktinės strategas Brianas Riemeris išrikiavo eksperimentinę 4-4-2 – taktinę schemą, kuria nežaidė nuo pat 2024-ųjų spalio, kai perėmė De Rød-Hvide vairą.

E.Jankausko rankovėje netikėtų kortų buvo žymiai mažiau. Lyginant su maču Maltoje prieš keletą dienų treneris sudėtyje atliko tik vieną keitimą, iš sudėties išėmęs skausmą kirkšnies srityje jautusį Justą Lasicką bei kairį gynybos kraštą patikėjęs Titui Milašiui.

Tokiu būdu pirmą kartą istorijoje rinktinės kapitono raištį ryšėjo Vykintas Slivka.

Kontrolinis mačas Odensėje: Danija – Lietuva

+3

Kol lietuviai ieškojo savojo žaidimo ritmo ir pratinosi prie šlapios aikštės, danai judėjo it gerai suteptas mechanizmas – kiekvienas perdavimas tikslus, kiekvienas judesys apgalvotas.

Mūsiškių pastangos, nors ir nuoširdžios, atrodė beviltiškos prieš virtuozišką danų orkestrą, kuriame kiekvienas futbolininkas savo partiją atliko be priekaištų.

Sklidinai „Nature Energy Park“ stadiono tribūnas užpildžiusiam „Daniškam dinamitui“ (sirgalių pravardė) ilgai laukti nereikėjo. Pirmą kartą jis suspragsėjo einant 12-ajai minutei, kai niekieno netrukdomas Pierre'as-Emile Hojbergas iš aikštės gilumos atliko puikų perdavimą į baudos aikštelę ir Artemijų Tutyškiną aplenkęs Mika Bierethas galva mušė neatremiamai.

Šeimininkai nenusiramino.

144-ąjį kartą savo šaliai atstovavusiam 33-ejų Christianui Eriksenui kamuolys prie kojos lipo be jokių pastangų, tarsi būtų neatsiejama kūno dalis, o aikštė Danijos futbolo didmeistriui buvo tarsi didelė šachmatų lenta, kurioje kiekvienas teisingas ėjimas artino šeimininkus prie užtikrintos pergalės.

Elvio Žaldario/LFF nuotr./Modestas Vorobjovas ir Christianas Eriksenas

Savo klasę dabar jau buvusi „Manchester United“ žvaigždė pademonstravo 18-ąją minutę, kai Titas Milašius prarado kamuolį pavojingoje zonoje, o M.Bierethas mikliai atliko perdavimą į zoną prieš vartus, iš kurios Ch.Eriksenas smeigė į viršutinį kampą.

Košmaras nesibaigė.

Po penkių minučių jau Kasperas Dolbergas laimėjo akistatą prieš Edgarą Utkų ir įmušė trečią įvartį.

Beviltiškai skęstančius nevilties jūroje savo auklėtinius E.Jankauskui beliko palydėti giliu atodūsiu – gelbėjimosi rato ant suolo jis neturėjo. Balto rankšluosčio – taip pat.

Permirkęs iki paskutinio elegantiškojo „Roy Robson“ kostiumo siūlo, surištomis rankomis, draskomas bejėgiškumo...

Elvio Žaldario/LFF nuotr./Edgaras Jankauskas

Netrukus treneris jau buvo priverstas atlikti ir pirmąjį priverstinį keitimą, mat raudoną kortelę už paskutinės vilties pražangą prieš M.Bierethą gavo Edgaras Utkus. Lietuviai liko dešimtyje, o pašalinto radviliškiečio vietą gynybos širdyje užėmė T.Milašių pakeitęs Edvinas Girdvainis.

Prasidėjo antrasis kėlinys ir Danijos sirgalių himnas „VM Holdet – Re-Sepp-Ten“ galingai užgrojo ketvirtą kartą – šaltakraujiškai suregztą ataką iš kelių metrų tiksliai užbaigė Rasmusas Kristensenas.

62-ąją Andersas Dreyeris padėjo tašką.

„Kad ir koks skaudus būtų galutinis rezultatas, tie praleisti įvarčiai tikrai buvo per pigūs. Neleistinos klaidos, ypač žaidžiant su tokio lygio varžovu. Per lengvai jiems leidome įmušti tuos įvarčius, likome mažumoje. O toliau – likus dešimtyje, kalbėti apie kažkokius išėjimus į ataką ar grėsmės sukūrimą varžovui prasmės jau nėra, neįmanoma. Liūdna patirtis...

Mūsų aptarimuose prieš rungtynes tokio scenarijaus tikrai nebuvo. 0:3, prarandame žaidėją, buvo labai sunku. Rasti fizinių jėgų buvo labai sunku, jau nekalbu apie psichologiją.

Bet vyrai stengėsi, atidavė visas jėgas, kovojo iš paskutinių. Visgi šiai dienai reikia atvirai pasakyti, kad toks yra lygių skirtumas, tokia yra realybė. Galima ieškoti minipasiteisinimų, bet apie tai šiandien nereikia kalbėti. Rezultatas atspindi lygių skirtumą. Kartais gerai tokį patvirtinimą gauti.

Nežinau, ar kada sugebėsime pasiekti tokį lygį. Žaidėjams kartais gauti tokį smūgį irgi gerai. Gavome šlapiu skuduru per veidą, stovime ant žemės, žinom, kad daug trūksta, reikia dirbti ir daug ką gerinti“, – vertino treneris.

0:5 – viena skaudžiausių Lietuvos rinktinės nesėkmių po nepriklausomybės atkūrimo. Visų laikų didžiausią pralaimėjimą mūsiškiai yra patyrę 1924-ųjų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kai Egiptui nusileido 0:10.

Paklaustas, ar tai buvo skaudžiausias pralaimėjimas stovint prie komandos vairo, E.Jankauskas pripažino, kad akimirkomis vaizdas aikštėje iš tiesų varė į neviltį.

„Tikrai buvo bejėgiškumo akimirkų – paprastos klaidos, techninis brokas. Tokių dalykų neturėtų būti, bet aikštės viduryje žaidėjams buvo labai sunku. Nepratę prie tokių greičių, nepratę prie tokių greitų varžovų pasikeitimų. Atrodė, kad jų aikštėje visada yra daugiau. Bet čia ir yra meistriškumas. Ne veltui skiriasi klubai, skiriasi reitingai. Išgyvenome tai ant savo skūros...“, – pripažino treneris.

Tai buvo viso labo trečios šių šalių tarpusavio rungtynės.

Pirmosios dvejos vyko 1992 ir 1993 metais atrankoje į 1994-ųjų FIFA pasaulio čempionatą JAV bei baigėsi lygiosiomis 0:0 Vilniuje ir mūsiškių pralaimėjimu 0:4 Kopenhagoje.