Tie, kas matė stipriausią Vilniaus „Žalgirio“ komandą per klubo istoriją, negali pamiršti ir šviesiaplaukio puolėjo.
Stasys Baranauskas žaidė atakų smaigalyje, kai „Žalgirio“ futbolininkai išgyveno istorinius laikus – SSRS čempionate iškovojo bronzą, o komandai žaidžiant prieš didesnių miestų varžovus stadione Vilniaus centre pradėjo plazdėti pirmosios trispalvės.
Kaune augęs S.Baranauskas per Panevėžio „Ekraną“ 1980 metais prasimušė į stipriausią šalies komandą Vilniaus „Žalgirį“ ir su juo pražygiavo per ryškiausią etapą klubo istorijoje.
Tai buvo visų laikų stipriausias Lietuvos futbolo klubas, iškopęs į aukščiausią TSRS futbolo lygą ir ten ėmęs konkuruoti su stipriausiomis Maskvos, Kyjivo, Tbilisio, Minsko ir kitomis komandomis.
„Žalgiris“ užėmė trečią vietą 1987 metų pirmenybėse, tais pačiais metais iškovojęs ir pasaulinės universiados Zagrebe taurę, ir pirmą kartą iškopęs į UEFA varžybas.
Tai buvo laikai, kai į „Žalgirio“ stadioną sostinės centre susigrūsdavo ir po 13–15 tūkstančių sirgalių į svarbiausias rungtynes, o šalia tokio kūrybingo žaidėjo kaip Arminas Narbekovas puolime atsiskleidęs S.Baranauskas buvo etatinis komandos puolėjas.
Galbūt ne pats techniškiausias ar greičiausias, bet kovingas futbolininkas įvarčiais daug prisidėjo prie žalgiriečių pergalių 1980–1989 metais. Iš viso per etapą Vilniaus komandoje sužaidė 253 rungtynes ir įmušė 41 įvartį,
Paskui karjera nusirito per Izraelio ir Austrijos klubus, S.Baranauskas sužaidė 14 rungtynių Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos rinktinėje, 1996 metais laimėjo A lygą su Šiaulių „Kareda“, o baigęs žaidėjo karjerą pasirodydavo atlikdamas kitus vaidmenis.
Prieš dešimtmetį išvedęs į A lygą trumpai gyvavusį Vilniaus REO klubą, S.Baranauskas 2014–2015 m. dirbo Igorio Pankratjevo asistentu Lietuvos rinktinėje, o bendražygiui atsistatydinus, sugrįžo treniruoti vaikų į Vilniaus sporto mokyklą.
Po reformos ji buvo uždaryta prieš pandemiją, o pats S.Baranauskas susirgo.
„Buvau sveikas gyvas, bet kažkaip pradėjo suskausti sprandą. Iš pradžių nekreipiau dėmesio“, – 2022 metų rudenį pasakojo S.Baranauskas, su 15min tada pasidalinęs savo ligos istorija, kuri gerai atskleidžia ir buvusio futbolininko charakterį bei gebėjimą juokauti.
Dingo kalba
Per pirmąjį vizitą pas gydytojus jam patarė naudoti šilto vandens pripilamą guminę pūslę, bet skausmas nepraėjo, prisidėjo ir galvos skausmai.
Sunaviguotas žmonos ir kaimynės, S.Baranauskas atsidūrė pas Ugnių Kšaną – „neurochirurgijos dievą“, kaip sakė pats buvęs futbolininkas.
„Supratau, kad ne viskas yra gerai, kai jis paklausė: ar dvejinasi vaizdas? – prisiminė S.Baranauskas.
Tuo metu klausimas nustebino, nes S.Baranauskas judėjo ir matė gerai. Tą pasakė ir gydytojui, bet šis vis tiek patarė geriau nebevairuoti automobilio.
Gydytojai pradėjo tyrimus, buvo atlikta biopsija. Įvykiai pradėjo suktis labai greitai ne tik Santaros klinikose.
„Aš pradėjau strigti kalbėdamas, o vaizdas ėmė dvejintis: dedu puodelį ant stalo – nepataikau. Sėdžiu mašinoje, atrodo, kad kitas automobilis rieda tiesiai į mane. Kartą sakau žmonai, kur važiuoji, juk kelias sukasi, o pasirodo, kad jis driekiasi tiesiai.
Arba namie atsitrenkdavau į sieną, – pasakojo S.Baranauskas. – Kalba pradingo. Atėjo metas, kai pasakyti galėdavau tik „mu“ ir „be“.
Gydytojai sušaukė konsiliumą ir sudėliojo planą, kaip kovoti su naviku, įsitaisiusiu ant buvusio garsaus žalgiriečio kaukolės pamato.
„Pagal viską atrodė, kad navikų gali būti trys, bet paaiškėjo, kad yra vienas. Tai įsivaizduokite, kokio dydžio, – sakė S.Baranauskas. – Jis tūnojo ilgai, galbūt ir 6–7 metus, o gal ir dar daugiau, bet mano organizmas stiprus, tad ilgai nieko nejaučiau.“
Gydytojai įspėjo, kokia pavojinga situacija. „Perspektyvų, kad vėl kalbėsiu, buvo nedaug, – prisiminė S.Baranauskas. – Tačiau reagavau ramiai.
Kai sūnus irgi to klausė, sakiau jam: „Aš viską gyvenime esu praėjęs ir karą matęs Persijos įlankoje. Man žaidžiant Izraelyje buvo bombarduojami namai, žuvo žmonės. Manęs jau niekas nestebino. Tad ir dabar: pradėti melstis, verkti, juoktis? Kaip yra – taip.“
S.Baranauskui buvo paskirtas gydymo planas. Anot žalgiriečio, gydymas buvo ne sunkus. Jis buvo ultraradikalus.
S.Baranauskas tada atlaikė ilgą ir intensyvų gydymo kursą Santaros klinikose. Chemoterapija, švitinimas kasdien daugiau nei trisdešimt dienų.
„Grįždavau namo ir gulėdavau lovoje apsikabinęs puodą, nes pykino, o gerklė buvo tarsi išdegusi, lyg Sacharos dykuma. Miegoti nepavyksta, valgyti ir gerti nesinori. Kalbėti negaliu, – sunkius momentus prisiminė buvęs žalgirietis. – O paskui viskas prasideda iš lėto. Pabudęs rytais stengdavausi pasakyti: „Labas rytas. Aš – Stasys Baranauskas.“
Sakydavau tai labai tyliai, nes garsiai nepajėgdavau.“
Tačiau S.Baranauskas laikėsi ir tęsė gydymą, radęs įkvėpimą Santaros klinikų gydytojų akyse ir veiksmuose.
„Man labai sekėsi. Vis patekdavau pas jaunas, itin rūpestingas ir malonias gydytojas. Jos matė, kad jau tapau „kosmonautas“, kartais eidavau link jų kabinetų ir galvodavau, kaip nenukristi nuo chemijos ir švitinimo, – atvirai pasakojo S.Baranauskas. – Tačiau gydytojos taip rūpinosi, kad galvodavau: „Jei taip stengiasi, būtų kiauliška nieko nedaryti – reikia gydytis toliau, negaliu pasiduoti.“
Po daugybės chemoterapijos ir švitinimo seansų sekė cheminė pompa – 100 valandų per penkias paras.
Ir tada S.Baranauskas buvo arti to, kad numotų į viską ranka, bet galiausiai ištvėrė iki pabaigos.
2021-2022 metais kova vyko labai intensyviai, kol tyrimai parodė geresnius rezultatus.
„Lyg ir viskas gerai, kalba atsistatė, – sakė S.Baranauskas. – Aišku, jei gavai tokių „dovanų“, dėl nieko negali būti tikras. Juk sakoma: vėžio įveikti neįmanoma, bet su juo gali susitarti – pasirašyti taikos sutartį.
Man regis, man susitarti pavyko. Dabar skausmų nejaučiu, kalbėti galiu.“
Sekė „Žalgirio“ kovas
S.Baranauskas tada mažai kam pasakojo apie užklupusią ligą, tad ir futbolo bendruomenėje niekas nežinojo.
Kai sugrįžo kalba, prasidėjo pokalbiai ir su buvusiais bendražygiais. S.Baranauskas jautėsi ypač dėkingas už pagalbą bei paramą Robertui Tautkui ir Rimantui Turskiui, taip pat ir tuometiniams Lietuvos futbolo federacijos vadovams Tomui Danilevičiui ir Edgarui Stankevičiui.
S.Baranauskas prisiminė, jog buvo tokių, kurie pokalbiui įsidrąsindavo tik po kelių taurelių vakare.
Vėliau jis sulaukė palaikymo skambučių ir iš užsienio – apie jo sveikatą teiravosi buvę bendražygiai Austrijoje, buvusi Kyjivo „Dynamo“ žvaigždė Aleksejus Mychailyčenko, geras lietuvio draugas.
Po ligos S.Baranauskas pasirodė viešumoje vėl 2022 metais per „Žalgirio“ jubiliejaus iškilmes sostinės rotušėje.
Natūralu, kad pokalbiai sukosi ir apie komandą, kurioje žaidė devynerius metus ir pelnė daug įvarčių.
„Aišku, dabartiniame „Žalgiryje“ trūksta lietuvių, bet ir laikai kiti nei mūsų. Taip, mes buvome lietuviška komanda, bet dabar visoje Europoje taip yra: Europos Sąjungoje žaidėjai gali laisvai judėti, nelaikomi legionieriais, tad ir „Žalgiris“ toks“, – dėstė S.Baranauskas.
Sau tada jis linkėjo paprato dalyko – atgaivinti skonio receptorius ir su bičiuliais pavakaroti.
„Komanda buvo pratusi susitikti, pirtyje pasėdėti, paplepėti, pajuokauti.
Linksma kompanija, visi futbolą žaidę kone visą gyvenimą, – sakė žalgirietis. – Dabar man to trūksta.“
O dabar Vilniaus „Žalgiriui“ trūks Stasio Baranausko.
