Brigitai Virbalytei emocijos vėl užkilo į viršūnę.
Pernai daugiau nei du dešimtmečius trukusią ėjikės karjerą baigusi olimpietė savo aukščiausiais pasiekimais ilgai laikė 7 vietą pasaulio čempionate 2015 metais ir 4 vietą Europos čempionate 2018 m. – abu kartus 20 km ėjimo rungtyje.
Tačiau 4 vieta Berlyne turi virsti bronzos medaliu – tokia žinia nuaidėjo dar 2021 metais, kai paaiškėjo, kad 12 dienų iki 2018 m. Europos čempionato paimtame čekės Anežkos Drahotovos mėginyje rasta dopingo.
Tai reiškė, kad iš Čekijos ėjikės turėtų būti atimtas Berlyne jos laimėtas sidabro medalis, o pasikeitus medalių rikiuotei, bronzos apdovanojimas atitekti B.Virbalytei.
Suprasti akimirksniu
- 2018 m. Europos čempionato 20 km ėjimo varžybose auksą laimėjo ispanė Maria Perez.
- Antra finišavo Anežka Drahotova, bet dėl dopingo jos sidabro medalis turi atitekti italei Antonellai Palmisano, o šios bronzos medalis įteiktas Brigitai Virbalytei.
- Penkta finišavusi kita Lietuvos ėjikė Živilė Vaiciukevičiūtė pakils į ketvirtą vietą.
Tačiau A.Drahotova tada neigė savo kaltę, o Čekijos lengvosios atletikos federacija išteisino savo šalies sportininkę, nors 2021 metais paskelbta, kad sportininkės biologinio paso testosterono rodikliai labai skiriasi nuo tų, kurie užfiksuoti mėginyje.
Byla persikėlė į Sporto arbitražą, o ketvirtadienį Čekijos naujienų kanalai paskelbė apie naują posūkį senoje istorijoje: teisėjai Lozanoje paskelbė, kad karjerą jau baigusiai A.Drahotovai skiriama ketverių metų diskvalifikacija, o jos rezultatai, tarp jų ir 2018 metų Europos čempionate užimta antroji vieta – anuliuoti.
Čekijos atletės ir Čekijos lengvosios atletikos federacijos advokatas Janas Štovičekas pareiškė kad bylos procese buvo padaryta klaidų.
Tačiau pati A.Drahotova sumojavo balta vėliava.
„Turiu gerbti CAS sprendimą. Ketverius metus dabar skiriu kitai veiklai, kuri mane tenkina, kurioje matau gyvenimo prasmę. Džiaugiuosi, kad viską perėjau, taip pat ir psichologines problemas, apie kurias nekalbėjau viešai“, – socialinėje erdvėje paskelbė 29 metų čekė.
Visa tai įdėmiai seka B.Virbalytė, pastaraisiais metais dirbanti Nacionalinėje sporto agentūroje viešųjų ryšių projektų vadove, o dabar, būdama 40-ies, išgyvenanti naujas emocijas.
– Brigita, kokių turite naujienų, kaip dabar tikitės atgauti pelnytą medalį?
– Tai gali kažkiek užtrukti. Tarptautinė lengvosios atletikos federacija teigė, kad dar nėra gavusi pilno Sporto arbitražo sprendimo išrašo. CAS dažnai paskelbia apie savo sprendimus, bet šiuo atveju informacijos neradau, nors apie tai rašo Čekijos spauda, o ir pati sportininkė paskelbė, jog gerbia CAS sprendimą. Nesu tikra, ar dar galėtų apskųsti sprendimą. Nebežinau, kiek čia metų viskas užtruks.
– Ilga istorija, kaip pati ją išgyvenate?
– Istorija tokia ilga, kad buvau įgavusi, o paskui ir praradusi viltį.
Turėjau didžiausią norą, kad viskas paaiškėtų, kol dar sportuoju, tada būčiau galėjusi pasidalinti emocijomis su sporto bendruomene. Deja, to nesulaukiau.
Kai ketvirtadienį viltis sužibo iš naujo, kad yra CAS sprendimas ir bausmė čekei bus priimta, viskas grįžo bumerangu – nutekėjo ne viena ašara, suvirė jausmai viduje.
Daug kas manęs klausė, ar daugiau džiaugsmo, ar liūdesio, bet manau, kad geriau vėliau nei niekada. Žinoma, aš suvokiu, kiek praradau sulaukusi šio bronzos medalio po tiek daug metų. Sportininkai tokiais atvejais visada sako, kad neįmanoma atpirkti tų emocijų, kokias galėjau patirti, kirtusi finišo liniją kaip Europos čempionato prizininkė.
– Juo labiau, kad šias varžybas esate pavadinusi vienomis iš dviejų svarbiausių per savo ilgą karjerą?
– Taip, o jei 2018 m Europos čempionate būtų medalis, tikrai statyčiau tas varžybas Berlyne į pirmą vietą, visada sakyčiau, kad tai buvo svarbiausias pasiekimas mano gyvenime. Suprantu, kad tokioje sporto šakoje, kaip lengvoji atletika, iškovoti medalį asmeninėje įskaitoje yra neįtikėtinas pasiekimas, apie kurį anksčiau net nedrįsdavau svajoti.
Po tų Berlyno varžybose turiu trumpą vaizdo įrašą, kuriame sakau, kad pagaliau patikėjau savimi, kad rezultatai mano karjeroje nėra atsitiktiniai, kad įrodžiau sau ir kitiems, jog galiu varžytis dėl aukščiausių vietų su stipriausiomis pasaulio ėjikėmis.
Berlynas įsirėžęs kaip vienas ryškiausių startų, nors tuo metu nesigraužiau, kad likau be medalio, nes pasiekiau Lietuvos rekordą, o rezultatas buvo toks aukštas, kad būtų atnešęs medalį kitose Europos pirmenybėse.
Aišku, kai 2021 metais pasirodė žinia, kad Čekijos sportininkė galbūt vartojo draudžiamus preparatus, o sidabro medalis iškovotas neteisėtas, tada man sužino viltis, aš pradėjau analizuoti, kaip būtų, jei tą medalį būčiau iškovojusi.
Daug sumišusių jausmų, praėjusi naktis buvo bemiegė. Sunku pasakyti, kad procesas gali baigtis, o dabar žinios nėra iki galo aiškios, tai kažkiek numuša ūpą. Bet lauksiu, kiek reikės. Tikiuosi, kad tas „gyvas“ medalis kažkada bus mano rankose, o man tai bus didžiausias karjeros pasiekimas, galbūt net atpirks tai, kas buvo negatyvaus sporte.
- Viename interviu sakėte, kad Anežka Drahotova buvo gera jūsų draugė. Ar po jos dopingo įvykių liko ryšys?
- Kai susižinojau pirmą kartą 2021 metais, kad ji veikiausiai naudojo draudžiamus preparatus, tuo metu buvau Lietuvos rinktinės stovykloje ir jai parašiau žinutę, kad „tikrai palaikome“ ją.
Aš iki šiol noriu tikėti, kad pati sportininkė apie tai nežinojo, o viską veikiausiai organizavo treneris, kuris ne kartą buvo sulaukęs įtarimų ir kaltinimų, apie jį sklandė daug kalbų, jog gali imtis tokių nesąžiningų veiksmų. Čekijos ėjikė netrukus ir pabėgo nuo to trenerio ir pasiprašė sportuoti pas mano tuometinį australą trenerį.
Ta sportininkė iš tiesų buvo tiek sulaužyta psichologiškai, tiek patyrusi traumų, kad nebesusitvarkė su savimi ir anksti baigė karjerą.
Iš mano pusės santykis nutrūko sulig ta mano parašyta žinute, nors žinau, jog paskui ji yra rašiusi man žinutes socialinėje erdvėje. Aš nebeturėjau jėgų jų atsidaryti.
Man iš tiesų gaila tos jaunos ir labai talentingos sportininkės sudaužyto gyvenimo, bet taip pat žinau, kaip tas medalis galėjo pakreipti mano pačios sportinę karjerą. Mano tikėjimas savimi būtų kitoks, būčiau turėjusi kitas galimybes.
Labai keista, kad jos žinutės man ateidavo kaskart po to, kai parašydavau bylą kuruojančiam pareigūnui. Aš jam rašydavau kasmet, vis paklausdama, kokia dabar situacija. Jis vis atsiprašydavo, teigdamas, kad viskas dar sprendžiama.
Nežinau, ar viskas tikrai susiję, bet mūsų bendravimas su Anežka nutrūko, nors žinau, kad tam tikrais momentais jai buvau autoritetas ar vyresnioji sesuo. Patardavau, kaip susidoroti su psichologiniais iššūkiais, bet tas dopingo atvejis nutraukė mūsų draugystę.
Tikiuosi, kad manoji nuoskauda praeis, o ir ji susikurs gražų gyvenimą be sporto. Gal tada susėsime prie kavos puodelio ir pasikalbėsime. Iki šiol manau, kad šioje istorijoje ši mergina daug dalykų nežinojo, ir negeri dalykai su ja buvo daromi už akių. Bent jau noriu tuo tikėti.
