UTLAC – tai sudėtingos ištvermės bėgimo varžybos, kurių trasa driekiasi 250 kilometrų ir prasideda bei baigiasi Leko mieste, vaizdingoje Komo ežero pakrantėje.
Maršrutas vingiuoja per įvairiapusę ir sudėtingą alpišką vietovę, kurioje nuolat kinta aukštis ir pasitaiko techninių ruožų, išbandančių sportininkų ištvermę ir ryžtą.
Dalyviams tenka įveikti įvairius kalnuotus reljefus ir už tai jie yra apdovanojami panoraminiais vaizdais.
„Todėl šios varžybos yra idealus iššūkis sportininkams, siekiantiems peržengti savo fizines ir psichologines ribas bei tuo pačiu metu mėgautis regiono gamtos grožiu“, – skelbė varžybų organizatoriai.
Antrą kartą šiose varžybose dalyvavusi vilnietė Monika Milė distanciją įveikė per 57:28:48 val. ir vos dešimt minučių atsiliko nuo bronzą iškovojusios šveicarės Denise Zimmermann (57:18:19).
Aukso medalį iškovojo italė Lisa Borzani (49:34:39), sidabrą – slovakė Kristina Kmetova (54:42:02).
Sostinė bėgimo trenere dirbančiai M.Milei tai buvo antroji tokia patirtis jos karjeroje. Pirmą kartą Komo ežerą moteris apibėgo 2024-aisiais ir tuomet jos rezultatas buvo dešimt valandų letesnis už šiemetinį pasirodymą.
Savo įspūdžius šių metų varžybose M.Milė aprašė socialiniuose tinkluose. Savo įrašu moteris sutiko pasidalinti ir su 15min skaitytojais:
„2024 metais ieškojau kažko, kas butų neįmanoma. Ilgai nereikėjo ieškoti, reklama įkrito ir aš po pusmečio bėgu aplink Komo ežerą nežymėta trasa 250km kalnais. Prieš tai ilgiausiai buvau kalnuose nubėgusi 150km. Buvo daug nežinomybės, bet didelis noras įveikti. Dėka vedlių Patricijos ir Ramūno, po ~67val. pasiekiau finišą jau kitas žmogus. Šis nuotykis uždavė daug klausimų, bet pagrindinis buvo, tai kur mano galimybių riba, jei ne čia?
2026 metais ir vėl aš prie šio ežero, ir vėl laukia nežymėta trasa kalnais. Bet viskas visai kitaip. Didesnis pasitikėjimas savo jėgomis, atsiradęs tikslas ne tik įveikti, bet ir būti geresnei nei buvau anksčiau, žinos, įgūdžiai, patirtis.
Stoju prie starto linijos 19h vakaro. Vos tik startavus, jau laukia pirma naktis. Lietus stiprėja. Išlydi mane mano komandos vedlės Marija ir Rima (galima turėti trasoje nuo 130km pakaitomis vedlius( pacerius), kurie padeda naviguoti).
0-43km. Pirmą naktį liūtis, žaibavo visur aplink, takeliai tapo upėmis su tekančiais kriokliais. Bet niekas net neabejojo ką daro ir judėjo į priekį. Pirmas 3 val. skausmingai spazmuoja skrandis, bet valgosi maistas. Iki 43km ir pirma „Base Vita“ ( pagrindinis punktas, kur galima pavalgyti šilto maisto, pamiegoti, kur galiu savo taše su daiktais pasiimti, tokių trasoje 3) bėgame grupelėje, tempas patogus, bėgu kartu su 2 vietos mergina ir šalia 3-4 vyrukai nepalieka mūsų. Atbėgus punkte po 6,5val. (apie 01:30) pavalgau šilto maisto, nueinu į med. punktą, kur sutvarko pūsles ( užtruko, bet tikrai vertėjo) pasikeičiu batus, nes jau rimsta lietus, o tie kur bėgau pilni purvo iš vidaus, susikraunu daug geliukų į kuprine ir išbėgu.
43-127km. Ši atkarpa laukinė, su daugybe upelių, krioklių, bėgam kai kur bekele, gyvūnų takais, todėl daug atidžiau reikia naviguoti. Kelis kartus nuklystu, bet sugrįžtu. Prašvitus, miegas pradėjo imti viršų. Pradėjau nerimauti, kad dar nėra paros, o jau vingiuoju keliuku dėl miego trūkumo. Dienos metu prigulu ant pievos 2 kartus po 3-5 ir pavyksta trumpam apgauti organizmą. Bet jaučiu, kad labai sulėtėjau. Pasiveja 4 vietos bėgikė, persikeičiam motyvuojančiais žodžiais ir ji mane palieka. Nubėgu iki paskutinio punkto prieš Monte Bregagno (2100m) kalną, kur lauks viena iš sunkiausių atkarpų. Ten dar sutinku tą pačią merginą, bet mane pamačius išskuba. Jau yra 110km. ir dabar nuo ~450m reikia sukilti į 2100m. aukštį per ~8-9km. Po punkto dar pasileidžiu žemyn ir jau pradedu kilti. Žinau, kad laukia labai ilgas ir status pakilimas. Galvoje jį susidedu etapais, kad jei bus labai sunku stosiu trumpo poilsio. Lipu, niekur nestoju, vėsta oras, bet kalno viršūnės dar nesimato. Atsiveria nuostabūs vaizdai. Po truputį pradeda matytis snieguota viršūnė. Vaizdai gniaužia kvapą. Žodžiais neapsakomi. Nieko nefotografuoju, nes šiose varžybose mano tikslas jį turėti tik extra atveju. Vėjas kyla, vis užplaukia debesys ir pradeda lengvai snigti. Sniego atkarpa užtrunka apie 15-20 min. Užlipus nuostabus jausmas. bet iškart reikia leistis. Pradedant leistis vėl oras labai keičiasi nuo šalčio pradeda kaitinti karštis. Pradedu kosėti gana stipriai. Pasileidus žemiau pasiekiu Refugio, kur atsigulus ant suoliuko paprašau, kad pažadintų už 10 min. Niekas nepažadina, nes po 5 min aš vėl ant kojų ir judu, nes žinau, kad Marija apačioje manęs laukia. Leidžiantis matau kaip Como ežere vaivorykštė prasideda. Vėl užgniaužia kvapą, vaizdas, kurį ilgai dar galvoje matysiu. Nusileidžiu ir pasiekiu 127km ir 2-ąją „Base Vita“ po 24 val. trasoje, kur sutinku Mariją ir suprantu, kad viskas bus gerai. Pavalgau, pasikeičiu batus, Marija suruošia kuprinę ir išjudame. Pagaliau žmogiškas bendravimas po ilgos tylos nukreipia dėmesį nuo pūslių ir prasidedančių kelių skausmų.
127 – 183km. Kartu dar pasileidžiame žemyn ir vėl laukia ilgas pakilimas. Kylam lėtai, bet stabiliai. Pradeda tempti, Marija nuolat primena valgyti ir gerti. Geliukai, guminukai vis dar valgosi, laikausi grafiko. Užkilus ties 145km laukė Refugio Vennini, kur prigulu trumpam ant sofos priešais židinį. Neina užmigti, nes labai sušalau kylant, bet organizmas vistiek ilsisi. Laiko nesuprantu, bet paguliu 20min+, tada sriuba, arbata ir vėl į trasą. Trasoje dar stoju 5 min pasėdėjimui nes labai „nešioja į šonus“ ir liejasi vaizdas. Suveikia. Su Marija išjudame visą naktį ir ryte po 39val. pasiekiame paskutine „Base Vita“ ties 183km kur sutinkame Rimą, pavalgau, paguliu 15min, kojines pasikeičiu, naujas pūsles užklijuoju ir atsisveikinus su Marija, tesiu likusią kelionės dalį su Rima.
183-251km. Prabėgame Como miestą, labai keista po ilgo laiko kalnuose būti tarp tiek daug žmonių. Jaučiuosi tarsi ne savo vietoje. Mieste naviguoti daug sunkiau dėl ten esančių daugybės gatvelių, bet pagaliau randame savo ir vėl kylame į kalnus. Kylant kalnai nebegąsdina, bet kelių skausmai stiprėja, dėl to ir dėl pūslių, leistis darosi dar sudėtingiau. Leidžiantis Leki lazdos labai gelbėja, perduodu joms dalį krūvio, be jų būtų labai skausminga leistis. Rima dar užteipuoja vieną kelią, trumpam pagerėja. Visą dieną kylame ir leidžiamės, vaizdai ir oras džiugina. Vis dar valgosi geliukai, skrandis draugauja. Judu 4 pozicijoje tarp moterų, ties 216km Refugio Martina pasako, kad atsilieku vis dar apie 1val nuo 3 vietos, tai lieka tiesiog pasimėgauti. Prasideda 3 naktis, bet jaučiu, kad nelėtėjam, o gal net ir greitėjam. Rima priekyje palaiko tempą, aš nieko nesakau ir bandau vytis ją. Ji žino, kad noriu tilpti į 60val. ir noriu rezultato, tad neleidžia man turistauti ( už tai esu be galo jai dėkinga). Pasiekus 238km ir paskutinį punktą prieš finišą greitai pavalgome ir išeinam į paskutinį kalną. Iš anksčiau prisimenu jį: status, ilgas su sudėtingu nusileidimu. Laikrodis išsikrauna. Kraujas iš nosies pradeda bėgti, sustabdau tekėjimą ir toliau lipu su didele pastanga. Su tokia, kokios turbūt nebuvo visoje trasoje. Sulipame į viršų ir iškart leidžiamės. Nusileidimas turi visko: purvo, akmenų, riedulių, šaknų. Vis dar seku Rimą, kartais nutolsta, bet tai tik motyvuoja nesustoti. Galiausiai išlendame iš miško į miestą ir dar gauname apie 5 km asfalto. Bet jau žinau arti. Bėgame palei Como ežero pakrantę, nežinau kiek valandų bėgame iš viso, nes laikrodis išsikrovė, bet vis tikiuosi, kad telpame į 60 val. Pasiekiame Lecco, miestas tuščias 4 ryto, pasiekiame finišą kur sutinkame Mariją ir Mindaugą. Geras jausmas, apkabinu, beveik nepašneku, kosulys bjaurus, bet viskas jau padaryta. Nėra euforijos, bet ateina ramybė. Laikas 57:28. Negaliu suvokti kaip tai pavyko numinusuoti -10 val. nuo pirmo karto. Bet visos detalės ir kitas tikslas su jam puikiai tinkančia Rimos ir Marijos komanda. Po to išsimiegojus patikrinu, kad sparčiai vijausi 3 vt. ir skirtumas iš 1h+ finiše pavirto iki 10 min. per paskutine naktį. Tikrai neliūdžiu, kad likau 4 tarp tokių stiprių kalnų moterų. Overall 14-ta. Net labai džiaugiuosi! Man tai vėl atrakino, jei aš galiu nesulėtėti pabaigoje, tai ką aš dar galiu?
Ačiū visiems už palaikymą! visi kurie stebėjo, sekė mane trasoje ir už visus gražius žodžius. Labai tai vertinu. Marija ir Rima, jums būsiu visą gyvenimą dėkinga, jūs padėjot suprasti kiek dar daug galiu! Dėkoju už pagalbą ir palaikymą Mesk kelią dėl takelio bendruomenei?
Įdomesni faktai: haliucinacijos antrą naktį labai aktyvios ir keistos buvo, trečią naktį jos prislopintos buvo, tik mieste jau link finišo daugiau pasijuto, nors miego deficitas augo. Bendrai pagulėjau apie 45-50min. Nei karto „neatsijungiau“ bet galva vis tiek ilsėjosi.
Valgiau geliukus, guminukus, skysta energiją iki pat finišo apie 70g angliavandenių vidurkis, pirmus 50-60 km kol jėgų daugiau ir apie 80g., elektrolitus ir punktuose makaronus, sriubą, baltą duoną su džemu ir kartais su sūriu. Kofeiną aktyviau vartojau tik trečią naktį.
Ar kartosiu? kitais metais neplanuoju, bet dar manau sugrįšiu prie šio ežero ne kartą.“
