Į rekordines karjeros aukštumas pakilęs jaunuolis praėjusią savaitę triukšmavo „Masters“ varžybose Romoje, kur istorinį jo žygį sustabdė tik 2-oji planetos raketė Alexanderis Zverevas, po mačo pažėręs komplimentų puokštę nepasiduodančiam lietuviui kitoje tinklo pusėje.
Suprasti akimirksniu
- Geriausiųjų pasaulio tenisininkų reitinge pagal ATP lietuvis V.Gaubas šiuo metu užima 136 vietą. Tai – jo karjeros rekordas.
- Skaičiuojant tik tenisininkus, kuriems dar nėra 21-erių – V.Gaubas užima 7-ąją vietą pasaulyje.
„Roland Garros“ atrankoje debiutavęs V.Gaubas pirmajame rate 6:7(4), 6:4, 6:4 palaužė kroatą Duje Ajdukovičių (ATP-182).
8-is ATP reitingo taškus ir 29,5 tūkst. eurų jau užsitikrinusio lietuvio kitame rate lauks 16-ą skirstymą atrankoje turintis amerikietis Tristanas Boyeris (ATP-119).
Žaibiškas V.Gaubo progresas intriguoja ne tik lietuvius, bet ir Ispaniją. Lietuvos teniso talentas jau 5-erius metus gyvena Alikantėje, kur jį treniruoja žymus ispanų tenisininkas Guillermo García Lópezas, buvusi 23-ioji planetos raketė. Jis šio amato ėmėsi būtent V.Gaubo prašymu.
Apie meilę grunto dangai, gyvenimą Alikantėje, ispanų kalbą, ambicingus siekius ir svajones – „Punto de Break“ tinklaraščio žurnalisto Fernando Murciego interviu su Lietuvos teniso viltimi.
– Ar kalbi ispaniškai?
– Manau, kad kalbu visai gerai, bet kartais baiminuosi tai daryti (juokiasi). Tačiau viską puikiai suprantu.
– Girdėjau, kaip kalbėjai ispaniškai Menorkoje, atsiimdamas titulą (V.Gaubas Menorkos saloje balandžio pradžioje tapo „Challenger“ čempionu, – past.).
– Todėl, kad buvau davęs pažadą. Dar ketvirtfinalyje pasižadėjau, kad kalbėsiu ispaniškai, jei tapsiu čempionu. Negalvojau, kad taip nutiks ir man reikės tai padaryti (juokiasi). Galiausiai teko vykdyti pažadą.
V.Gaubas kalba ispaniškai nuo 1:47:20:
– Kaip manai, ar ispanų kalba – sudėtinga?
– Hmmm... Sakyčiau, kad tai kalba, kurią labai lengva suprasti. Ypač, jei lygintume su kitomis kalbomis, pavyzdžiui, lietuvių, kur akcentas tikrai trukdo bendravimui. Šiuo atžvilgiu ispanų tikrai nėra komplikuota.
– Tad kaip išmokai ispaniškai?
– Klausydamas. Kalbėti negalėjau, tad liko tik klausytis. Gatvėje, parduotuvėse, mano treneriai taip pat nuolat kalbasi ispaniškai – taip galiausiai ir išmokau. Niekada nelankiau jokių pamokų, tačiau girdėjau ispanų kalbą kiekvieną dieną ir taip pramokau.
– Pakalbėkime apie „Challenger“ titulą Menorkos saloje. Kol kas didžiausią titulą tavo karjeroje.
– Pasakysiu nuoširdžiai, nesijaučiau užtikrintai prieš šį turnyrą. Sezono startas nebuvo geras, bet pabandžiau labiau atsipalaiduoti. Norėjau labiau mėgautis mačais, nors dažnai kartojama, kad tai padaryti sunku.
Pirmosiomis dienomis pūtė didžiulis vėjas ir buvo šaltoka, sudėtingos sąlygos tenisui, bet jaučiausi gerai. Organizacija buvo puiki, jaučiausi lyg namuose. Tai leido ne tik mėgautis buvimu čia, bet ir perkelti teigiamas emocijas į kortą. Tai ir buvo raktas į geresnį mano žaidimą.
– Man tikrai patiko tavo charakteris, ambicijos korte.
– Ačiū! Tenise labai daug faktorių lemia rezultatą. Sakyčiau, kad pati svarbiausia yra psichologija. Šiame sporte bet kurią mačo akimirką viskas gali pasikeisti. Rezultatas nuolat keičiasi.
Šiemet viename iš „Challenger“ turnyrų Tenerifėje trečiajame sete buvau atsilikęs 0:5, bet sugebėjau laimėti. Viskas, ką dariau, tai tiesiog toliau kovojau dėl kiekvieno taško, negalvodamas apie pabaigą. Jeigu nori būti geru tenisininku, turi būti tvirtas psichologiškai.
Šuolis į baseiną po pergalingo turnyro:
– Ką sunkiausia pasiekti tenise? Pastovumą?
– Manau, taip. Žaisti pastoviai viename turnyre po kito, rinkti pergales kiekvieną savaitę – tai tikrai nėra lengva. Turi būti tvirtas psichologiškai, kad įveiktum visas kylančias kliūtis, tad pritarčiau – pastovumas yra vienas ir didžiausių iššūkių profesionaliame tenise.
– O kaip rasti motyvacijos kitame turnyre, kai tampi čempionu?
– Tai taip pat nėra lengva. Pamenu, kaip pernai žaidžiau „Challenger“ finale Veronoje, o vos po dviejų dienų kritau jau pirmajame „Challenger“ rate San Marine. Pripažįstu, kad nesusitvarkiau su situacija.
Nežaidžiau pakankamai intensyviai, matyt, mąsčiau apie kitus dalykus. Tokie momentai sunkūs, bet galiausiai supranti, kad neįmanoma visus metus išlikti 100 proc. susikaupusiam ir fiziškai pasiruošusiam kiekvieną dieną.
Kai laimi turnyrą, tavo kūnas yra linkęs į atsipalaidavimą. Sunku per trumpą laiką vėl stoti į kovą, juolab, kad laukia kiti varžovai ir kitos sąlygos.
– Kaip su tuo kovoji?
– Stengiuosi visą dėmesį skirti tik savo žaidimui. Negalvoju apie rezultatą, pralaimėčiau ar laimėčiau.
– Kalbant apie tavo žaidimo stilių, sakyčiau, esi tiesiog vadovėlinis grunto žaidėjo pavyzdys.
– Taip, galima taip sakyti (juokiasi). Negaliu pasakyti tikslių skaičių, bet pernai didžiąją dalį savo turnyrų sužaidžiau ant grunto (42 iš 50-ies, net 84 proc., – 15min past.).
Ant grunto jaučiuosi patogiausiai, tačiau manau, kad galiu žaisti gerai ir ant kietos dangos. Šiemet gerai žaidžiau Tenerifėje, kur tik trečiajame sete 6:7 pralaimėjau Pablo Carreño. Jaučiausi tikrai gerai, tad galiu žaisti gerai ir ant betono.
– Kodėl gruntas?
– Dėl mano žaidimo stiliaus. Nuo 9-erių visą laiką treniravausi lauke – daugiausiai ant grunto ar lėtos kietos dangos. Taip išmokau žaisti ilgus taškus, kad labiausiai tinka gruntui.
– Ar daug tokių kortų Lietuvoje?
– Turime viso po truputį. Problema ta, kad 7–8 mėnesius per metus gali žaisti tik po stogu, kur sąlygos yra neįtikėtai greitos. Įprastai vaikai Lietuvoje greičiau prisitaiko prie greitų kortų, todėl aš nusprendžiau išvykti iš Lietuvos ir daugiau laiko darbuotis lauke.
– O kaip su teniso tradicijomis Lietuvoje? Ar jos gilios?
– Jos po truputį auga. Turime vis daugiau ir daugiau kortų, daugiau trenerių, tad žaidėjai tobulėja. Prieš kelerius metus viskas buvo gerokai sudėtingiau, tačiau dabar pradedame matyti potencialą, kurį turime. Kaip jau sakiau, esmė yra ta, kad labai daug laiko Lietuvoje esame priversti sportuoti viduje.
– Kai buvai vaikas, kas buvo tavo idealas?
– Pirmasis savo idealas, be jokios abejonės, buvo Rafa Nadalis. Kai dar buvau labai mažas, pamenu, kai pakeičiau savo raketę į jo. Negalėjau net pakelti, nes ji buvo tokia sunki (juokiasi). Bet mano galvoje nebuvo jokio kito varianto. Norėjau žaisti tik su ja, nes tai buvo R.Nadalio raketė.
– Gal bandei žaisti ir su kaire ranka?
– Ne, nebandžiau (juokiasi). Treneris neleido.
– Prisiminiau Ričardą Berankį.
– Taip, jis – geriausias tenisininkas, kurį esame turėję. Absoliutus pavyzdys, į kurį visuomet stengiausi lygiuotis. Nuo tada, kai tapo profesionalu, jis visuomet buvo labai svarbus, daug metų praleido pirmajame šimtuke, jeigu neklystu, buvo pasiekęs ir 50-uką (2016 metais, – past.). Mes, visi vaikai, bandėme sekti jo pėdomis.
– O kaip jautiesi dabar, gyvendamas Alikantėje?
– Gyvenu čia jau beveik 5-erius metus. Man tai – prabanga. Oras čia beveik visada geras. Kai prasideda žiema, gali treniruotis viduje, tiesiog su marškinėliais, jokių problemų. Tai – neįtikėtina. Žmonės labai draugiški, malonūs. Apskritai, žmonės Ispanijoje yra labai šilti.
– Čia susitikai ir su Guillermo García Lópezu (dabartiniu savo treneriu, kuris 2011-aisiais buvo pakilęs iki 23-ios ATP reitingo vietos, – past.).
– Prieš tai turėjau kitą trenerį, kuris gerai pažinojo Guillermo. Pamenu, kaip keletą kartų treniravausi su juo jo paskutiniame profesionalo sezone (2021 metais, kuomet V.Gaubui buvo 16 metų, – 15min past.).
Kai jis apsisprendė baigti karjerą, aš su juo pasikalbėjau ir taip nusprendėme imtis darbų kartu.
– Koks jis kaip treneris?
– Iš pradžių jis buvo kitoks. Visuomet jautė stresą. Galėjai susidaryti įspūdį, kad jis – itin rimtas ir labai griežtas. Tačiau tuomet, kai su juo susipažįsti artimiau, kai pabendrauji ramesnėje aplinkoje, tuomet pasimato didysis skirtumas – jis yra visiškai kitoks, puikus žmogus.
– Jo trenerio karjera prasidėjo nuo darbo su tavimi. Ar pastebėjai, kad kasmet jis tobulėja?
– Absoliučiai. Ne tik tai, bet ir tai, kad kasmet mes vis geriau vienas kitą pažįstame. Guillermo sužino vis daugiau ir daugiau apie mano žaidimą, mačus, kiekvieną treniruotę, turnyrą. Pavyzdžiui, buvau atsidūręs sunkioje situacijoje viename iš mačų ir kartais nebežinau, ką daryti, bet man pavyko laimėti vien dėl to, kad jis mane vis geriau ir geriau pažįsta.
– Mačiau, kaip jūs treniravotės kartu. Atrodo, kad jis dar nėra praradęs teniso pojūčio.
– Žinoma, jis vis dar išlaiko savo kokybę. Jeigu jis būtų pasiruošęs dar ir fiziškai, turėčiau rimtų problemų žaisdamas su juo (juokiasi).
– Kokie tavo tikslai šiemet?
– Metų pradžioje pasikalbėjome su savo komanda ir išsikėlėme tikslą patekti į 150-uką...
– Ką jau padarei!
– Taip, netikėtai greitai. Dabar turėsiu daug taškų iš praėjusių metų, ypač liepą ir rugpjūtį. Turiu tam gerai pasiruošti, nes nebus lengva. Šiuo metu tikslas išlieka toks pats – išsilaikyti 150-uke. Pamatysime vėliau, kaip toliau viskas klostysis.
– O kokios tavo svajonės?
– Norėčiau laimėti „Roland Garros“. Tai viena iš mano svajonių. Patekti į pirmąjį 100-uką – taip pat labai svarbu, nors svajoju apie tapimą tvirtu 50-uko žaidėju. Ne tokiu, kuris kartais pakyla ir iškrenta, bet tokiu, kuris išsilaiko.
– „Roland Garros“ čempiono titulas tikrai ne kiekvienam pasiekiamas. Ar tai – įgyvendinama svajonė?
– Manau, kad taip. Turiu tikėti visa širdimi. Ir tikėti savo svajone, nesvarbu, kokia neįtikėtina ji atrodytų... Galiausiai, būtent tokie dalykai ir motyvuoja tave siekti naujų tikslų turnyruose.
– Kita vertus, be R.Nadalio dabar šiek tiek lengviau...
– Taip, šiek tiek daugiau galimybių.
– Ar būtų norėjęs su juo sužaisti?
– Tai būtų vau! Neįtikėtina! Tikra svajonė būtų buvusi sužaisti su Rafa „Roland Garros“ turnyre. Kad ir pirmajame rate, visiškai nesvarbu.
– Su savo idealu.
– Taip, jis visada bus pirmasis mano idealas.
– O kas jais yra dabar?
– Dabar turiu ir kitų: Casperą Ruudą, Dominicą Thiemą.
– Vadovėlinis grunto žaidėjas...
– O taip!
Antrojo „Roland Garros“ atrankos rato dvikova tarp V.Gaubo ir T.Boyerio šiuo metu yra suplanuota trečiadienio rytą – 11 val. Lietuvos laiku.
