Laimo liga nustatyta atsitiktinai, o prognozės dėl visiško pasveikimo vilties nepaliko. Vis dėlto šiandien Vaida šypsosi – po prieštaringai vertinamo gydymo Lenkijoje, ji vėl gali gyventi taip, kaip gyveno prieš ligą: važiuoti dviračiu šimtus kilometrų, rašyti literatūros kritikos straipsnius bei planuoti ateitį be baimės.
Portalas 15min pradeda straipsnių ciklą „Kaip gyveni?“ Jame kalbinsime anksčiau aprašytų istorijų herojus ir kviesime sužinoti, kaip pasikeitė jų gyvenimas.
Vaidos istoriją aprašė ne vienas portalas – apie savo ligą ir sveikimo kelionę ji atvirai pasakojo ir socialiniuose tinkluose. Nuo to laiko praėjo daugiau nei dveji metai.
„2023 m. vasarį pradėjau gydymo kursą Lenkijoje Šv. Luko klinikoje, tuomet 5 mėnesius gydžiausi. Tuomet net nesvajojau, kad vėl galėsiu aktyviai gyventi – keliauti, sportuoti. Lietuvos medikai tokios vilties nesuteikė – vaistai nuo reumatinių skausmų buvo išrašyti iki gyvenimo galo (tiek laiko juos esą būčiau turėjusi vartoti)... Kartais vis dar sunku patikėti, kad gyvenu taip, kaip dabar. Dar grįžta tos mintys, nors aš labai gerai jaučiuosi, nejaučiu jokių Laimo ligos simptomų. Tai man vis dar stebuklas“, – apie tai, kaip jaučiasi dabar, kalbėjo Vaida.
Sirgdama gyveno tarsi sulėtintame kino filme
Šią vasarą ji su šeimos nariais dviračiais keliavo po Lietuvą ir Latviją. Tai – dar vienas įrodymas, jog jauna moteris vėl gali gyventi taip, kaip gyveno prieš ligą.
„Sirgdama pamenu tik vieną kartą per ketverius metus (tiek laiko Vaida jautė Laimo ligos simptomus iki gydymo Lenkijoje pradžios – past.), kai aš myniau dviračiu ilgesnę distanciją. Tuo metu, pasak gydytojų, man buvo remisija – vartojau vaistus, pakeičiau mitybą ir jaučiausi gerai. Todėl tai, kad dabar galiu tokį atstumą važiuoti dviračiu ir jaustis puikiai, man tikrai yra kosmosas!“ – džiaugėsi pašnekovė.
Prisimindama laiką, kai sirgo Laimo liga, Vaida tą laiką apibūdina kaip „gyvenimą sulėtintame kine“: „Aš viską dariau, bet viskas vyko 5 kartus lėčiau. Nuolat turėdavau prigulti, pailsėti, nes jausdavausi pavargusi. Iki ligos buvau labai aktyvi – sportavau, visur dalyvaudavau, o tuomet tiesiog šliauždavau... Žmonės, kurie mane matydavo tik kokią valandą, gal ne visai suprasdavo, kaip jaučiuosi. Tik artimiausi, geriausiai pažįstantys suprasdavo. Tai ir yra ligos spąstai – kai kartais net negali matyti, kokiame košmare gyvena žmogus, sergantis Laimo liga. Dabar vėl esu tarsi veiksmo filme, kuriame vėl galiu daryti, ką noriu.“
Dalindamasi prisiminimais apie laiką, kai sirgo, Vaida pamena, jog buvo nusistačiusi „vieno įvykio per dieną“ taisyklę: „Žinodavau, kad gali būti tik vienas susitikimas, viena išvyka – nors to dažnai vengdavau, nes man būdavo per sunku.“
Šiuo metu riboti savo veiklų jai nebereikia. Kalbėdama apie mitybą, kuri gydymosi etape buvo virtusi griežta dieta, atsisakant daugelio produktų, Vaida pasakoja, jog laikosi sveiko gyvenimo būdo ir sveikatai palankios mitybos principų.
„Stengiuosi gaminti maistą namuose. Bet, jeigu einu į kavinę ir keliauju, valgau kaip ir visi – tokį maistą, kuris ten yra. Aš gyvenu visiškai įprastą gyvenimą, kokį gyventų bet kuris sveikas žmogus. Tik tiek, kad pasisaugau – stengiuosi išsimiegoti, klausyti savo kūno“, – kalbėjo pašnekovė.
Erkių platinama Laimo liga – klastinga dėl savo liekamųjų reiškinių. Laiku nepastebėta, neišgydyta ji palieka ilgalaikių pėdsakų visame organizme.
Pasak Vaidos, ji gali tik pasidžiaugti – šiuo metu atrodo, kad organizmas visiškai atsigavo. „Sergu net mažiau nei anksčiau. Man pačiai buvo keista, kad prasidėjus antriems metams aš turiu dar daugiau jėgų. Jaučiu, jog dar stiprėju, vis geriau jaučiuosi savo kūne“, – pasakojo Vaida ir pridūrė, kad tyrimai tai patvirtina. Tiesa, Laimo ligos tyrimų kartoti jai nereikia – tai darytų tik tuomet, jei pasireikštų konkretūs ligos simptomai.
„Nuo to niekas nėra apdrausta, būna žmonėms ir atkryčių. Tuomet reikėtų darytis tyrimus ir žiūrėti, ką jie rodo ir ką gydytojai siūlo. Tačiau nuolatinės kontrolės nereikia – Laimo ligos diagnozė šiuo metu man yra praeitis“, – tikino Vaida.
Kas pasikeitė per dvejus metus?
Viešai dalindamasi savo ligos bei gydymo Lenkijoje istorija Vilniuje gyvenanti jauna moteris sulaukė didžiulės aplinkinių reakcijos. Daugybė žmonių kreipėsi ir prašydami patarimų dėl galimybės gydytis ne Lietuvoje.
„Buvau nustebusi, nes, kai sirgau, per dieną gaudavau šimtus elektroninių laiškų su klausimais. Net pavargdavau atsakinėdama – jaučiau, kad dirbu antrą darbą – tiek buvo sergančių žmonių. Iki šiol vis dar gaunu pavienius laiškus, kuriuos parašę žmonės sako, kad skaitė tekstą apie mane ir dėl to kreipėsi“, – sakė pašnekovė.
Per tą laiką Lietuva pripažinta endemine Laimo ligos zona – užsikrėtusių erkių galima aptikti visoje šalies teritorijoje. Ligos atvejų skaičius banguoja, tačiau kasmet naujų atvejų nustatoma mažiausiai keli tūkstančiai.
„Žinau, kad atliekama daugiau tyrimų, be to, Alytuje atidaryta pirmoji privati klinika – kai kurie lietuviai važiuoja darytis ten tyrimų dėl Laimo ligos, nes ten atliekami tyrimai siunčiami į užsienį. Toliau veikia ir „Facebook“ įkurta sergančiųjų Laimo liga grupė. Matau, kad ten rašoma ir apie klinikas Vokietijoje. Rašoma ir apie nemažai pasveikusiųjų“, – pasakojo Vaida.
Ji neslepia, kad nuo to laiko palaiko ryšius su keletu žmonių – su jais suvedė būtent Laimo liga.
Viliasi, kad Laimo ligą nustatys greičiau ir tiksliau
Vaidos istorija sulaukė daug kritikos iš Lietuvoje dirbančių gydytojų infektologų. Jų nuomone, kokybiškas Laimo ligos gydymas suteikiamas ir Lietuvoje, o paslaugos Lenkijoje neretai įvardintos kaip „nesaugi alternatyva“.
Visgi Vaida priminė, kad ryžtis vykti gydytis į Lenkiją, kur už viską teko mokėti iš savo kišenės, ji nutarė tik dėl to, kad Lietuvoje jautė išnaudojusi visas galimybes.
„Ėjau ir privačiai, ir ne. Tačiau galiausiai man buvo paskirti vaistai nuo fibromialgijos. Pagal gautą diagnozę juos turėjau gerti visą gyvenimą, nes mano liga buvo įvardinta kaip lėtinė ir nepagydoma. Man rekomendavo keisti darbą (Vaida yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja-korepetitorė – past.). Juos stebino, kad net sirgdama ėjau į sporto salę – stebėjosi, ką aš išdarinėju! Man keista kažkaip, nes atrodo, kad sveikata yra svarbiausia, jie padaro viską, ką gali, bet tu gali rasti kažką geriau – kodėl tai negali būti paciento pasirinkimas?“ – svarstė Laimo liga sirgusi Vaida.
Ji viliasi, kad su laiku dėmesio ir gydymo galimybių ne iš karto pastebėtai Laimo ligai padaugės ir mūsų šalyje. „Mano atveju Laimo ligos niekas iš pradžių neįtarė – sakė, kad psichosomatika, nuovargis, nes – „kaip čia tokia jauna gali taip prastai jaustis?“ Kadangi dabar Lietuva yra endeminė zona, nustatoma labai daug ligos atvejų, galbūt dažniau patikrins pacientus dėl Laimo ligos ir nereikės tokių ilgų kelių žmogui nueiti, kol gaus gydymą“, – tikėjosi pašnekovė, neslėpusi, jog šia liga po jos buvo susirgęs ir brolis. Tačiau jo atveju šeima greičiau susiorientavo, kad tai galėtų būti Laimo liga, atliko būtinus tyrimus bei pradėjo gydymą.
Atgavo pasitikėjimą medikais
Susidūrusi su dalies medikų skeptišku požiūriu į savo sveikatos būklę, Vaida neslėpė kurį laiką jautusi nepasitikėjimą jais. Vis dėlto situacija pasikeitė, kai šiemet ją teko skubiai operuoti – kokybiškai suteiktos medicinos paslaugos grąžino jausmą, jog ir Lietuvoje į tavo sveikatos problemas žiūrima rimtai – greit ir tiksliai diagnozuojama problema bei randamas sprendimas.
„Pavasarį mane operavo dėl trūkusios cistos. Pradžioje jaučiau didžiulę baimę – bijojau važiuoti į priėmimo skyrių, parą delsiau ir galvojau, kad galbūt jaučiu nepakankamai stiprius simptomus... Tačiau atvažiavę greitosios medicinos pagalbos paramedikai buvo išsigandę, kaip aš tiek laiko galėjau iškęsti tokį skausmą. Tačiau man jie buvo įprasti – maždaug ketverius metus gyvenau su tokiais ir dar baisesniais. Tada supratau, kaip tai pavojinga ir kokią traumą manyje paliko ta patirtis, kai atėjus pas medikus dėl pagalbos tau sako, jog „nieko nėra, pakentėk, pažiūrėk, ar nenualpsi ir panašiai“. Lieka baimė – „ar aš galiu kreiptis pagalbos?“ – pasakojo Vaida.
Visgi pastaroji patirtis baimes išsklaidė: „Priėmimo skyriaus gydytojai iškart pamatė, kokia problema, ir ją išsprendė. Be to, buvo labai palaikantys. Tai man buvo didžiulis pokytis, tam tikras susitaikymas viduje. Supratau, kad yra labai rūpestingų medikų, į kuriuos, esant reikalui, galima ir reikia kreiptis“, – pasakojo pašnekovė.
Pagaliau gali planuoti ateitį
Vaidos specialybė – literatūros kritikė. Iki Laimo ligos ji greta kitų darbų rašydavo recenzijas. „Tačiau susirgusi to nebegalėjau daryti, nes liga sunaikino mane ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Neturėdama jėgų, nebegalėjau daug skaityti, kūrybiškai mąstyti ir rašyti. Dėl to jaučiausi kūrybiškai neįgali, nes tai buvo mano mėgstamiausias ir pats smagiausias dalykas – galvojau, kad tai darysiu visą gyvenimą, mąsčiau ir apie doktorantūrą. Liga tai sustabdė“, – prisiminė pašnekovė.
Todėl ji labai džiaugiasi, kad pasveikusi ji grįžo į šią veiklą – jau publikavo dvi naujas literatūros recenzijas lietuvių ir anglų kalbomis.
„Tai – didžiulis džiaugsmas, kad pamačiau, jog vėl smegenys veikia greitai, tiksliai, galiu daryti tai, ką mėgau ir mokėjau. Vis pagalvoju ir apie disertaciją ir neatmetu galimybės, kad dar studijuosiu“, – planais dalinosi jauna moteris.
Kita svajonė susijusi su sportu. Nuo vaikystės lengvosios atletikos sportu užsiėmusi Vaida dėl ligos turėjo atsisakyti ir šios veiklos. Tačiau dabar, kai fizinės jėgos grįžo, susidomėjo dviračių sportu. Vasarą kartu su kitais šeimos nariais leidosi į keletą ilgesnių atstumų dviračių žygių:
„Noriu toliau aktyviai sportuoti, toliau rašyti ir gal studijuoti – tokie mano planai. Anksčiau visa tai buvau padėjusi į stalčių ir tikrai nieko neplanavau, nes tokie dalykai atrodė kaip savęs kankinimas, kiekviena diena buvo iššūkis. Dabar jau galiu planuoti ir metus į priekį. Vėl atsiranda norų, svajonių, lūkesčių.“
