Specialistai tai vadina pavojinga auklėjimo iliuzija, nes iš tiesų tokiu elgesiu tėvai įteisina ir legalizuoja vartojimą, o paauglys gauna aiškią žinutę, kad jei tėvai tam pritaria, vadinasi, tai yra normalu, saugu ir jis turi teisę tai daryti.
„Paprastai tėvų lūkestis yra, kad vaikas rūkys ar gers tik namuose „saugiai“, tačiau realybė kitokia. Paauglys vis tiek vartos už namų ribų, tik dabar tai darys be jokio vidinio stabdžio, baimės ar kaltės jausmo, nes jaučiasi turintis tėvų „palaiminimą“, – kalba Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Kauno filialo Vaikų ir paauglių psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Žydrė Nutautienė, rašoma centro pranešime žiniasklaidai.
Jos teigimu, kartais tėvai sako, kad grėsmės tame nemato, nes jų vaikas su priklausomybe tikrai niekada nesusidurs. Tiesa tokia, kad joks vaikas pasaulyje neturi „imuniteto“ priklausomybei.
„Kai kurie žmonės turi didesnį polinkį dėl genetinio faktoriaus, tačiau genetika yra tik viena dėlionės dalis, svarbios ir psichologinės priežastys. Net saugiausioje ir emociškai šilčiausioje šeimoje augantis vaikas gali patirti kitų išgyvenimų: bendraamžių patyčias ar spaudimą, socialinę atskirtį, nepasitikėjimą savimi, norą pritapti. Jei jis neišmoksta ar neišdrįsta apie tai kalbėtis namuose, išsigelbėjimu tampa psichoaktyviosios medžiagos ar virtualus pasaulis. Todėl tėvų teiginys „mano vaikui taip niekada nenutiks“ yra pavojingas neigimo mechanizmas, dėl kurio dažnai pirmieji vaiko elgesio pasikeitimai pastebimi per vėlai“, – sako ji.
Nuo smalsumo iki priklausomybės
Pašnekovė aiškina, kad priklausomybė yra biopsichosocialiniu požiūriu aiškinamas sutrikimas, kuris neišsivysto per dieną ir gali prasidėti nuo paprasto eksperimentavimo ir smalsumo. Paauglystėje yra natūralu išbandyti ribas ir patirti kažką naujo, be to, šiame etape paauglį veda ir stiprus noras pritapti prie draugų, baimė likti atstumtam, pasirodyti „balta varna“.
„Jei pavartotos medžiagos ar elgesio patirtis paaugliui pasirodo maloni, o aplinka ją dar ir pastiprina, pamažu pereinama į socialinį vartojimą, kur tai tampa neatsiejamu vakarėlių ar laisvalaikio ritualu. Šiame etape paauglys, tėvų paklaustas, užtikrintai pasakys, kad gali bet kada sustoti, nes viskas tik dėl pramogos. Ir jis nemeluoja, nes dar kontroliuoja situaciją, gali pasirinkti nevartoti ar nežaisti, tačiau jo smegenyse jau formuojasi stipri ir pavojinga asociacija, kad atsipalaidavimas, linksmybės ar tiesiog bendravimas įmanomas tik su papildoma „pagalba“, – sako Ž. Nutautienė.
Trečiajame, žalingo vartojimo etape psichoaktyvioji medžiaga ar ekranai iš pramogos virsta emocijų reguliavimo įrankiu, vartojimas tampa sistemingas. Vaikas dažnai tuo užsiima nebe todėl, kad jam linksma, o ieškodamas „emocinių nuskausminamųjų“ nuo kasdienio streso mokykloje, vienatvės, nepasitikėjimo savimi, konfliktų su tėvais.
RPLC atstovė perspėja, kad jei paauglys šiame etape nesustabdomas ir nesulaukia pagalbos, gali būti pasiektas ketvirtasis etapas – priklausomybės sindromas. Čia prarandama bet kokia kontrolė, o medžiaga ar ekranas tampa vieninteliu siekiu, apie tai sukasi visos mintys: kaip gauti, kaip paslėpti, kaip kuo greičiau įsijungti kompiuterį. Atsiranda tolerancija, kai organizmas pripranta ir tam pačiam efektui pasiekti reikia vis didesnių dozių arba vis daugiau valandų prie ekrano.
„Deja, dažnai tėvai neigia arba menkina problemą, sakydami, jog tai tik sunki paauglystė ir maištas, iš kurio vaikas išaugs. Tuomet aiškiname, kad paauglio smegenys, o ypač sritis, atsakinga už impulsų kontrolę, racionalių sprendimų priėmimą ir ilgalaikių pasekmių vertinimą, dar formuojasi ir bet kokios psichoaktyviosios medžiagos, net nikotinas ar alkoholis, arba paromis žaidžiami videožaidimai, sukelia neadekvatų dopamino kiekio padidėjimą. Jaunos smegenys yra plastiškos, jos prie dirbtinio dopamino pliūpsnio prisitaiko labai greitai, tad priklausomybės sindromas paaugliui išsivysto keliskart greičiau nei suaugusiam žmogui. Tad tai nėra maištas, o struktūrinis ir funkcinis centrinės nervų sistemos perprogramavimas, kuris reikalauja sistemingo gydymo“, – tikina specialistė.
Signalai tėvams
Tėvams, kuriems kyla nerimo ir įtarimų, Ž. Nutautienė pataria stebėti vaiko būseną, jo emocinį foną ir kasdienius įpročius. Svarbiausias signalas, kad kažkas ne taip – staigus, nepaaiškinamas vaiko elgesio ir kasdienių įpročių pasikeitimas, perteklinis privatumo poreikis: be paaiškinamos priežasties krenta vaiko pažangumas mokykloje, prasideda bėgimas iš pamokų, senus ir tėvams pažįstamus draugus pakeičia nauja kompanija, apie kurią vaikas atsisako pasakoti, paauglys nuolat užsidaro kambaryje ir netinkamai reaguoja į bet kokį bandymą pasidomėti jo planais, pasiekimais, laisvalaikiu.
Kartu pradeda svyruoti ir paauglio emocinė būsena, stebimi nepaaiškinami nuotaikų šuoliai dėl menkiausios smulkmenos, sutrinka darbo ir miego režimas. Taip pat tėvai turėtų atkreipti dėmesį į neįprastus kvapus drabužiuose bei kambaryje, pinigų ar daiktų dingimą iš namų.
„Didžiausia ir dažniausiai tėvų daroma klaida – emocijų padiktuotas rėkimas, moralizavimas, tardymas, ultimatumai, bausmės. Tokia reakcija dažniausiai neduoda teigiamo rezultato, paauglys tik dar labiau izoliuojasi, bet elgesio nekeičia. Tėvai turėtų pasiruošti pokalbiui: būti nusiraminę, suvaldę šoką, baimę bei pyktį, apsvarstę būsimo pokalbio eigą. Svarbu, kad jie kalbėtų neteisdami, rodydami meilę ir remdamiesi savo jausmais, pavyzdžiui, „matau, kad tu pasikeitei, kad tau dabar yra labai sunku, man, kaip mamai ar tėčiui, tai kelia didžiulį nerimą, noriu suprasti, kas su tavimi vyksta, kaip galiu tau padėti“, – dalijasi specialistė.
Jos teigimu, kai šeimos susitarimai, taisyklės ir nuoširdūs pokalbiai nebeveikia, tai aiškus ženklas kreiptis į specialistus. Dar labiau negalima delsti, jei prasideda sistemingos vagystės, siekiant gauti pinigų psichoaktyviosioms medžiagoms ar žaidimams, bėgimas iš namų, įsitraukimas į pavojingas veiklas. Pati pavojingiausia riba pasiekiama, kai šalia žalingo vartojimo atsiranda savižala – tuomet profesionali pagalba būtina nedelsiant.
Paauglių „neremontuoja“
Vaikų ir paauglių psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja sako, kad nepilnamečiai į skyrių dažniausiai patenka pykdami ant viso pasaulio, užsidarę savyje, demonstruodami apatiją. Kad pakeistų požiūrį, specialistai bendrauja su jais kaip su lygiaverčiais, padeda jiems patiems pamatyti, ką destruktyvus elgesys, vartojimas iš jų atima.
„Kai paauglys supranta, kad mes siūlome išeitį iš jo patiriamo chaoso, pradeda megztis terapinis ryšys. Psichosocialinė reabilitacija trunka iki 30 dienų, jos tikslas – sukurti struktūrizuotą, nuo išorinių dirgiklių izoliuotą aplinką, kurioje paauglys mokosi gyventi kitaip. Kasdien vyksta individualios konsultacijos su gydytojais ir psichologais, grupinės psichoterapijos užsiėmimai, jausmų dienoraščių rašymas, užtikrinamas ugdymo procesas, laisvalaikio veiklos. Per žaidimų, meno terapiją, sportą, maisto gaminimą paaugliai mokosi patirti džiaugsmą ir pasididžiavimą savimi kasdienėje veikloje, taip pat atkurti prarastus socialinius įgūdžius: bendrauti be agresijos, valdyti emocijas, atpažinti manipuliacijas. Tai yra daug pastangų reikalaujantis darbas, kurio metu paauglys stoja akistaton su savo problemomis ir atranda sveikų įrankių jas spręsti“, – pasakoja Ž. Nutautienė.
Ji sako neretai susidurianti su tėvų ar globėjų požiūriu, kad specialistai paauglį, lyg sugedusį prietaisą, turėtų „suremontuoti“, o jie patys galės toliau gyventi, nieko nekeisdami. Iš tiesų dažnai paauglio bėgimas į žalingą elgesį yra išorinis simptomas, atsakas į šeimoje tvyrantį emocinį šaltumą, nuolatinius tėvų konfliktus, hiperkontrolę. Jei vaikas, sveikdamas skyriuje, pasieks puikių rezultatų, bet grįš į nepakitusią aplinką, atkrytis įvyks akimirksniu. Turi keistis ir persitvarkyti visa šeima, todėl darbas su tėvais yra būtina gydymo programos dalis.
Konsultacijų metu paauglio tėvai ar globėjai mokosi keisti netinkamą bendravimo modelį: nerėkti, nekaltinti, pereiti prie konstruktyvaus dialogo, kontrolę keisti pasitikėjimu. Taip pat nebespręsti vaiko susikurtų problemų, nes jis turi pats pajusti savo elgesio pasekmes, kad atrastų motyvaciją keistis.
„Dar labiau sustiprinti šį darbą su šeimomis padės RPLC filialuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose pradedama teikti moksliniais įrodymais grįsta Multidimensinė šeimos terapija (MDFT). Tai yra elgesio keitimo programa, sukurta paaugliams, turintiems kompleksinių elgesio bei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemą. MDFT specialistai vienu metu dirba keliomis kryptimis: su paaugliu, jo tėvais, šeima, su bendruomene – mokykla, vaiko teisių specialistais ar teisinėmis institucijomis. Tai leidžia į paauglio sveikimą pažvelgti ne kaip į individualią jo problemą, o kaip į pagalbą visai šeimai“, – sako Ž. Nutautienė.
