Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) prie LR finansų ministerijos psichologė Gabrielė Glušauskaitė sako, kad viena didžiausių problemų ta, jog priklausomybė nuo lošimų ilgai lieka nepastebėta – tiek aplinkinių, tiek paties žmogaus.
Kada lošimas nustoja būti pramoga?
Pagrindinis momentas, kai lošimas tampa problema, yra kontrolės praradimas. „Lošimas iš pramogos virsta priklausomybe tada, kai žmogus praranda kontrolę. Tai reiškia, kad nebegali sustoti net patirdamas neigiamas pasekmes. Pramoga turi būti praturtinanti veikla, o kai kalbama apie patiriamą finansinę, psichologinę, socialinę žalą, tai jau nieko bendro su pramoga neturi“, – sako psichologė.
Pirmieji ženklai, anot jos, dažnai būna gana aiškūs, tačiau žmonės juos linkę nuvertinti arba pateisinti. Dažniausiai pradeda ilgėti lošimui skiriamas laikas, didėja statomos sumos, atsiranda noras „atsilošti“ po pralaimėjimų.
Vis dar gajus požiūris, kad lošimų priklausomybė yra silpnos valios požymis. Todėl žmonės delsia ieškoti pagalbos, o pati problema stigmatizuojama.
Žmogus pradeda slėpti tikrąjį lošimų mastą, meluoti artimiesiems, o pats lošimas tampa būdu pabėgti nuo streso, nerimo ar kitų problemų. Net ir atsiradus skoloms, konfliktams šeimoje ar sveikatos problemoms, lošimai dažnai nesustoja.
Bėgimas nuo realybės
Psichologė G. Glušauskaitė pastebi, kad daugelis žmonių ilgą laiką įtikinėja save, jog situaciją kontroliuoja: „Žmonės dažnai nuvertina tai, kad lošimas tampa būdu pabėgti nuo streso ar blogos nuotaikos, ir būna užtikrinti, kad jie lošia tik dėl pinigų ar iš nuobodulio. Nors visos priklausomybės kyla iš vidinių poreikių nepatenkinimo“.
Anot jos, lošimai neretai tampa savotiška alternatyvia realybe, kurioje kuriam laikui nebelieka kasdienių problemų, emocinės įtampos ar neišspręstų sunkumų. „Tada aiškinamės, kas žmogaus realybėje netenkina, nuo ko jis bėga, kokios problemos lieka nesprendžiamos. Ieškome būdų, kaip su tomis problemomis gyventi jų nevengiant“, – sako specialistė.
Ji atkreipia dėmesį, jog dažnai žmonės linkę sumenkinti praloštų pinigų mastą. Jie save ramina frazėmis, kad sumos „nedidelės“, „kontroliuojamos“, arba tiki, kad kitą kartą tikrai pasiseks atsilošti.
Dar viena problema, kuri dažnai nuvertinama – lošimai paauglystėje. Psichologės teigimu, jie neretai laikomi tik „paauglišku kvailiojimu“, į kurį neverta kreipti dėmesio. Tačiau būtent tokie ankstyvi lošimai vėliau gali tapti rimtos priklausomybės pradžia.
Pirmieji signalai
Skirtingai nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, lošimų problema dažnai neturi akivaizdžių išorinių ženklų.
„Lošimo priklausomybę turintis asmuo visiškai neišsiskiria savo išvaizda ar elgesiu, todėl aplinkiniams tai pastebėti labai sunku. Be to, problemų dėl lošimo patiriantys žmonės intensyviai slepia šią priklausomybę, nes jaučia gėdą ir kaltę“, – paaiškina G. Glušauskaitė ir priduria, jog iki šiol mūsų visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad lošimų priklausomybė yra silpnos valios požymis. Dėl to žmonės ilgai delsia ieškoti pagalbos, o pati problema nuvertinama ir stigmatizuojama.
Vis dėlto tam tikri pokyčiai artimiesiems gali signalizuoti, kad kažkas vyksta. Žmogus gali tapti dirglesnis, atsiranda nuotaikų svyravimai, jis nebenori užsiimti anksčiau mėgtomis veiklomis, daugiau laiko praleidžia prie telefono ar kompiuterio, vėliau grįžta iš darbo, pradeda skolintis pinigų.
Tiesa, psichologė pabrėžia, kad šie požymiai nebūtinai visada reiškia lošimus, jie gali atsirasti ir dėl kitų problemų. Bet kuriuo atveju, pastebėjus šiuos požymius, svarbiausia ne kaltinti, o kalbėtis ir bandyti suprasti, kas vyksta.
Žmogus nematė problemos, nors buvo įsiskolinęs daugiau nei 400 tūkst. eurų.
Asmenys, kurie jau turi problemų dėl lošimų, tačiau dar nenori jų pripažinti, kaip pastebi specialistė, dažnai kartoja tas pačias frazes: „aš bet kada galiu sustabdyti savo lošimą“, „aš kontroliuoju lošimo rezultatą“, „man pasiseks ir aš atsilošiu“, „lošimas yra mano uždarbio šaltinis“ ir kt. Tačiau lošimų rezultatas visada lieka nenuspėjamas ir atsitiktinis, todėl jo neįmanoma kontroliuoti.
Priklausomybė nuo investavimo
Pasak psichologės G. Glušauskaitės, pastaruoju metu vis daugiau žmonių kreipiasi ne tik dėl azartinių lošimų, bet ir dėl probleminio investavimo akcijų ar kriptovaliutų rinkose, ypač užsiimant „day trading“, vadinamąja dienos prekyba.
Anot jos, apie priklausomybę nuo investavimo vis dar kalbama labai mažai, todėl žmonėms dar sunkiau suprasti, kad jie turi problemą: „Žmonės slepiasi už socialiai priimtino įvaizdžio ir sako: „aš mokausi investuoti“, „domiuosi finansų rinkomis“, „rūpinuosi savo ateitimi“, „esu finansiškai raštingas“. Visgi psichologiniai mechanizmai čia yra tokie patys kaip ir lošimų priklausomybėje“.
Specialistė priduria, kad tokius žmones dažnai lydi dar didesnė gėda, nes jiems atrodo, jog apie tokią problemą apskritai nekalbama.
Pagalbos kartais ieškoma tik po 15 metų
Kada žmogus nusprendžia kreiptis pagalbos, labai priklauso nuo jo asmeninės ribos – kiek finansinių, emocinių ar santykių praradimų jis dar gali toleruoti. LPT psichologė sako mačiusi labai skirtingų situacijų. Vieni pagalbos ieško praradę kelis šimtus eurų, kiti – tik tada, kai skolos jau siekia šimtus tūkstančių.
„Esu turėjusi atvejį, kai žmogus nematė problemos, nors buvo įsiskolinęs daugiau nei 400 tūkstančių eurų. Pagalbos jis ieškojo tik todėl, kad to prašė artimieji“, – pasakoja G. Glušauskaitė.
Tuo metu kitas žmogus kreipėsi pagalbos savanoriškai po to, kai per mėnesį pralošė apie 500 eurų ir suprato, kad situacija darosi pavojinga. Kaip sako specialistė, dažniausiai lošimai prasideda dar paauglystėje, tačiau iki realios pagalbos paieškų įprastai praeina penkiolika ar daugiau metų.
Ką daryti artimiesiems?
Psichologė pabrėžia, kad lošimų priklausomybė paliečia ne tik patį žmogų, bet ir jo šeimą. Artimieji dažnai jaučia nerimą, pyktį, bejėgiškumą, nesaugumą, praranda pasitikėjimą. Tačiau, anot jos, pagalba neturėtų prasidėti nuo kaltinimų ar skuboto skolų dengimo: „Tikra pagalba prasideda nuo bandymo suprasti, kas vyksta, nuo realybės parodymo ir atviro pokalbio“.
Svarbu ne moralizuoti, o įvardyti konkrečius pokyčius: pasakyti žmogui, kad matote jo nuotaikų svyravimus, finansinius sunkumus, didėjantį užsidarymą, ir kad tai kelia nerimą.
„Svarbu nepereiti prie kaltinimų ar priekaištų, o žadinti sąmoningumą, pamėginti su atjauta pasižiūrėti į artimąjį, nes žmogus tikrai tyčia nesirinko tapti priklausomu“, – pataria psichologė G. Glušauskaitė.
Ji taip pat primena, kad pagalbos reikia ne tik lošiančiam žmogui, bet ir jo artimiesiems. Lietuvoje galima kreiptis į Lošimų priežiūros tarnybą, kur suteikiama dešimt nemokamų psichologo konsultacijų tiek problemų dėl lošimo patiriantiems žmonėms, tiek jų artimiesiems.
Taip pat veikia anoniminių lošėjų grupės, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenės, tarp jų – ir bendruomenė „Aš esu“, bei Respublikinis priklausomybės ligų centras. Svarbiausia nelaukti, kol problema taps visiškai nevaldoma.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
