Giedrei – 42-eji. Ji – sportuojanti ir besirūpinanti savo mityba bei sveika gyvensena. Mėsos, pieno produktų, miltų moteris atsisakė prieš keturiolika metų. Kaip sako pati, ne dėl mados, o dėl sveikatos.
„Man užeidavo migreniniai skausmai, taip pat turėjau alergiją. Pakeitus mitybą šios problemos išsisprendė“, – sako pašnekovė.
– Giedre, nepaisant sveiko gyvenimo būdo, mitybos, sporto jūs susirgote onkologine liga. Šios ligos priežasčių, kaip sako medikai, yra ne viena ir ne viską lemia mityba bei aktyvus gyvenimas.
– Tikrai ne viena. Po ligos ėmiau dar giliau domėtis sveika mityba, lankausi paskaitose, kalbuosi su mokslininkais. Anot jų, vienas iš vėžio prevencijos būdų – tinkama mityba, judėjimas. Jie akcentuoja būtent tokią mitybą, kokios keturiolika metų aš ir laikiausi, tačiau vis tiek susirgau.
Priežastys gali būti kelios, tarkime, genetika, paveldimumas. Svarbu ir emocinė žmogaus būsena, o būtent su emocijomis susitvarkyti aš pilnai nemokėjau. Tačiau neklausiu savęs, kodėl aš susirgau. Priimu tai kaip įvykusį faktą.
– Kada ir kaip sužinojote apie ligą?
– Kad sergu, sužinojau pernai rugsėjo mėnesį, profilaktiškai apsilankiusi pas ginekologę. Jaučiau, kad gali būti kažkas negero, nes kūnas siuntė kad ir nežymius, bet signalus. Tiesa, dar buvo minčių, kad tai gali būti prasidedanti menopauzė.
Džiaugiuosi tuo, kad susiradau puikią gydytoją. Medikė jau patikros metu įtarė ligą, o kai po dviejų savaičių gavo tyrimo rezultatus – liepė skubiai atvykti. Kai paklausiau, kada galėčiau atvažiuoti, tepasakė, kad „dabar“.
Man paaiškino, kad yra pakitimų ir reikia imti biopsiją, užsiregistruoti vizitui į Kauno klinikas. Pas ginekologę šioje gydymo įstaigoje patekau maždaug po savaitės, o po kelių savaičių sulaukiau ir pakartotinio tyrimo rezultatų. Jie nenudžiugino.
Medikai sprendė, kas būtų geriau ir nutarė šalinti gimdą, tikėdamiesi, jog po šios radikalios operacijos neprireiks nei švitinimo, nei chemijos.
Gydytoja pasakė, kad jau ne pirma vėžio stadija. Gydymo būdą svarstė medikų konsiliumas, nes variantai buvo keli. Pirmas – išimti gimdą, o kitas variantas – iš karto švitinti, leisti chemiją. Medikai sprendė, kas būtų geriau ir nutarė šalinti gimdą, tikėdamiesi, jog po šios radikalios operacijos neprireiks nei švitinimo, nei chemijos. Taip ir nutiko, nes vėžys nebuvo išplitęs – pakako pašalinti gimdą, limfmazgius, aplink esančius audinius.
Operacijos metu medikai į kitą vietą perkėlė kiaušides – tam, kad jas apsaugotų, jei kartais po operacijos prireiktų švitinimo. Labai džiaugiuosi, kad jas paliko, nes tai – moters jaunystė, jos gyvybiškumas, moteriškumas.
– Savo istoriją jūs pasakojate pozityviai ir su šypsena. Tačiau iš karto, sužinojus diagnozę, pozityvumo, tikėtina, tiek daug nebuvo?
– Be jokios abejonės, esu sveiko proto ir sąmoningas žmogus. Trumpam, regis, aptirpo kūnas. Tačiau išgirdus diagnozę nebuvo ir jausmo, kad mano pasaulis sugriuvo, o gyvenimas baigėsi.
Gydytoja man pasakė, kad tai – rimta. Prisimenu savo pirmąją reakciją: giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Sąmoningą kvėpavimą, jogą aš praktikuoju jau keletą metų ir tai tikrai veiksminga.
Iš karto suvokiau: susidūriau su problema, kurią kartu su medikais aš turiu spręsti. Beje, dėl mano ligos daugiau nerimo buvo artimiesiems, nei man pačiai.
– Koks buvo pats gydymas, kaip praėjo operacija? Viešoje erdvėje žmonės kartais skundžiasi medikais, o kokia jūsų patirtis?
– Mano patirtis pati geriausia. Sutikau nuostabius gydytojus, slaugytojas. Pirmomis dienomis po operacijos negalėjau daryti daugelio dalykų, tad mane nuprausti, perrengti ateidavo slaugytojos. Visos – rūpestingos kaip mamos. Gydytojai, su kuriais bendravau, elgėsi jautriai ir empatiškai.
Mane operavo du kartus. Pirmosios operacijos metu pašalinta gimda, limfmazgiai, audiniai aplink, tačiau dar tą pačią parą, po operacijos, įvyko komplikacija – trūko kraujagyslė ir į pilvą pradėjo tekėti kraujas. Taip kartais nutinka ir tai nėra gydytojų klaida. Labiau – loterija. Ant operacinio stalo teko gultis antrą kartą.
Po visko pirmomis paromis leido nuskausminamuosius, bet atsigavau pakankamai greitai. Labai tino kūnas ir truputį bijojau, kad taip liks. Gydytojai irgi neturėjo vieningos nuomonės: vieni sakė, kad tinimas turėtų praeiti, kiti – kad dalis kūno gali likti sutinusio.
Ligoninėje praleidau dešimt dienų, tada gavau siuntimą į sanatoriją. Grįžusi iš jos ėmiau ieškoti būdų, kaip toliau galėčiau stiprinti sveikatą. Pažįstama kineziterapeutė pasiūlė limfinį masažą, kuris gali padėti dėl kūno tinimo ir jį sumažinti. Tinimas praėjo, bet, kalbant apie liekamuosius reiškinius, kartais kūnas tinsta. Ypatingai kojos, nes pašalinti limfmazgiai. Tačiau fizinė veikla, mityba, limfodrenažinis masažas padeda suvaldyti situaciją.
– Kaip jaučiatės dabar?
– Mane operavo lapkričio mėnesį, tad po pusės metų turiu apsilankyti Kauno klinikose pas operavusį gydytoją.
Po trijų mėnesių nuėjau pas savo ginekologę, kuri man ir rado ligą. Viska gyja, tačiau vidiniams audiniams reikia laiko. Kadangi esu fiziškai aktyvi – gijimo procesas yra greitesnis.
– Giedre, kaip nesupanikuoti išgirdus diagnozę?
– Galiu kalbėti tik apie savo patirtį. Aš ir iki ligos daug domėjausi sąmoningumu, suvokiau, kad jei yra situacija – ji kažkaip sprendžiama, ji kažką tau turi duoti.
Gulėdama ligoninėje savęs klausiau: ko liga mane gali išmokyti? Ligoninėje meditavau, stengiausi išlikti pozityvi, klausiau gydytojų nurodymų. Kartą vienas medikas pasakė, kad jei bent septyniasdešimt procentų žmonių taip reaguotų į ligą, sveikimas ir išgyvenamumas taptų geresni, nes emocinė būsena tikrai svarbi.
Turiu sūnų, tad pasveikti man buvo svarbu visų pirma dėl jo. Bet... jei bus lemta kitaip – bus lemta.
Net ir tada, kai mano kūnas buvo ištinęs, supratau, kad tai – ne pasaulio pabaiga. Juk aš esu daugiau, nei tik kūnas, daugiau, nei tik gražus žmogus.
Turiu sūnų, tad pasveikti man buvo svarbu visų pirma dėl jo. Bet... jei bus lemta kitaip – bus lemta. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nė karto nepasirodė ašaros. Jų buvo.
Kalbant apie kitus žmonės, suprantu, kad būna visaip, būna situacijų, kada medicina yra bejėgė. Žmonių reakcijų į ligą taip pat pasitaiko įvairių, tai normalu. Visi esame skirtingi, su skirtingomis patirtimis.
– Socialiniuose tinkluose dalinatės vaizdais iš šokių salės, šokate išraiškos šokius. Įdomu tai, kad šio pomėgio ėmėtės tik susirgusi.
– Taip, salę šokiams išsinuomojau išgirdusi diagnozę. Visada labai norėjau šokti, tačiau vis atidėliodavau, o tąsyk supratau, kad laiko aš neturiu, sergu, tad ilgiau nelauksiu. Kai ėmiau šokio vaizdais dalintis socialiniuose tinkluose, prisijungė ir daugiau moterų.
Šokame ekstatinius šokius – tai meditatyvus savęs išraiškos ir judesio terapijos būdas. Toks šokis atveria širdį, išlaisvina kūną. Daugelis moterų yra susikausčiusios, o tai atėjo dar iš vaikystės, kartais – iš visuomenės moteriai primetamų socialinių vaidmenų ar įsitikinimo, kokia ji turi būti.
Skamba banaliai, bet liga mane išlaisvino, ji man davė daugiau nei atėmė. Laisvumo man gyvenime tikrai trūko, nors dirbau su žmonėmis, tačiau tam tikra prasme jų prisibijodavau – reakcijų, kritikos.
Dabar supratau, kad daugiau laukti aš nenoriu. Man 42-eji, aš susirgau onkologine liga ir neturiu laiko laukti. Nenoriu grįžti į tą būseną, kokia buvau anksčiau: perfekcionistė, su vidine įtampa.
Manau, mes pernelyg dažnai bijome būti atstumti, esame linkę prisitaikyti, neužtenka drąsos be baimės reikšti nuomonę. Lengviau prisitaikyti, nei parodyti save. Savęs rodymas, ką aš dabar ir darau, patinka tikrai ne visiems. Bet svarbu suprasti: nebūsi visų mylimas, bus tokių, kurie tave kritikuos, kalbės piktai.
Pasakysiu dar vieną banalybę, tačiau tai – tiesa. Kai nutinka liga, išsigrynina ir žmonės – tie, tikrieji, kuriems išties rūpi, ir tie, kuriems tik buvai naudinga tam tikrą periodą. Išmokau sakyti „ne“ dalykams ir žmonėms, su kuriais man ne pakeliui. Nustojau jaudintis dėl smulkmenų, atidėlioti, bijoti kitų nuomonių. Pradėjau vertinti ir branginti savo laiką.
Aš mažai kam sakiau, kad sergu. Mamai pasakiau tik operacijos išvakarėse, labai nenorėjau jos jaudinti, nes tik prieš metus nuo vėžio mirė mano tėtis.
Gulėdama ligoninėje nenorėjau, kad mane daug kas lankytų, nes paguosti žmonės nežino kaip, be to, ir nereikia. Palaikymą išreikšti irgi geba ne visi. Posakis „viskas bus gerai“ nėra tikslus, nes mes nežinome, kaip bus.
– Palietėte tikrai jautrią temą: ką pasakyti sergančiam žmogui?
– Tai, manau, yra labai individualu. Vienam tikrai reikia paguodos, palaikymo. Bet aš neverkšlenu, nesiskundžiu ir nekaltinu valstybės, protėvių, tėvų ar dar kažko.
Aš nesijaučiu auka, todėl ir gailesčio man nereikia. Jis mane tik labiau apsunkina. Kai į ligoninę aplankyti atvažiuodavo artimi žmonės, kalbėdavomės apie įvairius dalykus, tačiau ne apie ligą.
– Dalis žmonių, susirgę sunkia liga, linksta į kraštutinumus, pasikliauja alternatyvia medicina.
– Kai susirgau, viena bičiulė pasiūlė pabadauti ir tada neva pasveiksiu. Aš rinkausi tradicinę mediciną ir pasiklioviau gydytojais, o greta to ieškojau kitų būdų sveikti – emocinė savijauta, judesys, mityba, kvėpavimas.
Esu sąmoningas žmogus ir negaliu tikėti vien tik alternatyviais dalykais. Galima gerti raminamuosius ir taip nuslopinti jausmus. Bet ar to reikia? Jausmus, atėjus ligai, tu turi išjausti – visus, kurie kyla.
Pastebėjau, kad daug sergančių žmonių visą atsakomybę permeta gydytojams.
Taip, tiesa, kad žmonės, kurie suserga, kartais linksta į kraštutinumus, eina pas šamanus ir panašiai, geria nežinia kokius preparatus, o pas gydytojus sugrįžta jau tada, kada visai blogai. Taip elgtis – klaida, nes mūsų medicina tikrai pažengusi ir tinkamas gydymas leidžia sugrįžti į pilnavertį gyvenimą.
Be to, kai kurias atvejais siūlomi įvairūs papildai yra tiesiog smegenų plovimas. Nes jautri tema, žmonės nori gyventi ir imasi visko.
Pastebėjau, kad daug sergančių žmonių visą atsakomybę permeta gydytojams. Aš sergu, mane gydykit, o jei ne, jūs kalti. Mano nuomone, sveikimas yra abipusis procesas – ir paciento, ir gydytojo. Kada yra supratimas, pasitikėjimas – tada ir rezultatai geresni. Medicina tikrai gali daug, bet taip pat daug lemia ir tavo emocinė būsena bei gyvenimo būdas.
Kai buvau sanatorijoje, pastebėjau, kad daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, po klubo sąnario operacijų. Apie 98 proc. jų – su antsvoriu. Tačiau valgykloje jie prisideda pilnas lėkštes visokio maisto. Vadinasi, žmogus nepadarė išvadų. Manau, jei tau gyvenime kažkas blogo nutinka – tu privalai kažką keisti.
– Giedre, kalbant apie mitybą, kartais specialistų teiginiai skiriasi. Vienas sako, kad vegetariška mityba yra sveikatai naudinga, kitas – kad mėsos mūsų organizmui reikia.
– Tiesa kažkur per vidurį, tačiau esmė, kad reikia labai stebėti save. Jei suvalgai maisto ir jautiesi blogai, apsnūdęs, jei tau nuolat skauda galvą, jei neturi energijos – negerk tiek kavos per dieną ar mažink mėsos vartojimą, o galbūt rūkytų gaminių užteks suvalgyti vieną kartą per savaitę. Radikalūs pokyčiai nėra gerai, geriau viską daryti palaipsniui, stebint savo organizmą.
Tiesa kažkur per vidurį, tačiau esmė, kad reikia labai stebėti save.
Jei kankina nemiga – nebūtina gerti vaistus, tačiau pradžioje ieškoti to priežasties. Kai susirgau, susidomėjau holistine medicina, jos esmė – ne tik įprastas gydymas, tačiau ji apima gilesnius dalykus.
Džiugu, kad jaunoji medikų karta į tai irgi atsižvelgia, ieško negalavimų priežasčių, o ne „aklai“ išrašo vaistus, slopinančius pasekmes. Mūsų kūnas yra gyvas organizmas ir jis kinta su amžiumi, ypatingai – moterų. Labai svarbu matyti visumą.
Yra keletas bazinių dalykų, kurie gali padėti išvengti daugumos ligų ar sumažinti simptomus. Jie paprasti ir elementarūs, kiekvienam prieinami – mityba, miegas, fizinis aktyvumas, emocinė sveikata. Man sveikti ir sumažinti skausmus, nukreipti mintis padėjo kvėpavimas. Tam tikros technikos padeda atpalaiduoti kūną, prisotinti ląsteles deguonimi ir greičiau gyti žaizdoms.
Ėmiau į tai gilinis dar labiau, baigiau kvėpavimo mokymus, gavau tą patvirtinantį sertifikatą ir galiu mokyti kitus. Vasarą laukia dar vieni mokymai su pasaulinio lygio meistru. Vaikštau į seminarus, bendrauju su mokslininkais mitybos tema kaip vėžio prevencija. Tai be galo įdomu ir motyvuoja.
Kad ir kaip sunku kartais būna, dieną ištverti galime visi. O tada ir kitą. Neskriauskim savęs, rūpinkimės savo kūnu, nes jis vieninteliai ir tikrieji namai, kuriuose galime gyventi. Kasdien iš gyvenimo išeina diena, kuri negrįš ir nepasikartos. Raskim joje nors mažą priežastį nusišypsoti ir pasidžiaugti.
– Esate sakiusi: vėžys man davė daugiau, nei atėmė. Skamba kiek keistai.
– Likimas kartais turi mums paruošęs „dovanų“, kurių nelaukiame ir mažiausiai tikimės. Nuo to neapsaugotas nė vienas, nes vėžio geną turime visi. Bet visada galime rinktis, kaip į tai reaguoti, kaip sveikti.
Vėžį priėmiau kaip iššūkį ir nė karto nesuabejojau kad man nepavyks. Tikiu, kad mintys, emocinė būsena sveikimo kelionėje be galo svarbūs, tai padeda priimti adekvačius sprendimus, daryti tai, kas nuo tavęs priklauso. Medicina gali daug, bet tikrai ne viską.
Liga – tai ženklas ir nauja galimybė keisti požiūrį, gyvenimo būdą. Juokauju: ne kiekvienas gauna antrą šansą gyventi. Aš jį gavau, būtų įžūlu to nevertinti, nepasinaudoti.
Dėkoju kiekvienam, kuris drauge su manimi ėjo šį kelią. Dėkoju tiems, kurie atsitraukė, o taip pat tiems, kurie atėjo likti.
