Šia rubrika 15min kartu su „Vyrų kalvės akademija“ ir „Upės merginų ir mamų akademija“ kviečia pabandyti kitą bendravimo su paaugliais būdą – ne aiškinti jiems, kaip gyventi, o klausytis. Be taisymų, be „teisingų“ atsakymų, be suaugusiųjų paaiškinimų. Išgirsti, su kuo šiandien savo viduje ir pasaulyje susiduria jaunas žmogus.
Šįkart savo mintimis apie tai, kaip veikia draugystės, atsiranda vienišumas, kaip lengvai paaugliams pasiekiamas alkoholis ir kas iš tiesų pastumia į pasirinkimus, dėl kurių vėliau gali būti smarkiai gėda, pasakoja penkiolikmetis Vincas. Tai kvietimas suprasti, kas vyksta prieš tai, kai jie padaro pasirinkimus, dėl kurių tėvai griebiasi už galvos.
„Paauglys yra žmogus, brendantis iš vaikystės, skubantis kuo greičiau tapti suaugusiu žmogumi. Iš tos skubos atsiranda daug problemų – taip nutiko ir su manimi. Nuo keturiolikos iki penkiolikos metų vartojau be galo daug alkoholio. Trainiojausi su netinkama kompanija. Ir tik visai neseniai pavyko suprasti, kodėl taip elgiausi.
Iš to vienišumo pradėjau ieškoti bet kokio ryšio.
Turėjau geriausią draugą. Nuo pat vaikystės buvome klasiokai ir labai artimi. Ir vieną dieną jis tiesiog pradėjo su manimi elgtis kitaip: nesisveikinti, būti atšiaurus, po truputį atstumti. Mane tai labai įžeidė, pasijutau be galo vienišas.
Iš to vienišumo pradėjau ieškoti bet kokio ryšio. Man tai nebuvo sunku, aš gerai bendraujantis ekstravertas. Susidėjau su netinkama kompanija, o kartu su ja labai greitai atsirado alkoholis. Ne kartais ir ne „dėl įdomumo“ – gėriau dažnai ir daug. Buvo ir noras užaugti, ir noras viską patirti, bet svarbiausia – noras nebūti vienam.
Lūžis, kad taip gyventi aš nenoriu, įvyko per vieną vakarėlį mano namuose. Mano nauji draugai pasikvietė savo draugų, ir iš mūsų namų dingo daiktai. Tą vakarą pirmą kartą labai aiškiai pajutau, kad tai nėra žmonės, su kuriais turėčiau būti. Supratau, jog tas „kietas“ jausmas, kai turi daug pažįstamų, nieko nereiškia. Tai ne draugystė.
Turbūt visą gyvenimą atsiminsiu jausmą, kai tėtis pasakė, kad į mūsų namus įsileidau vagis. Buvo gėda, liūdna ir skaudu. Tačiau būtent tada, kai išėjau iš tos kompanijos ir nustojau gerti, pirmą kartą iš tikrųjų atvirai pasikalbėjau su savo tėvais.
Tėtis pasakė, kad visada manimi tikėjo ir matė manyje potencialą. Tačiau tuo metu, kai alkoholio kiekiai buvo tapę nežmoniškai dideli, jam buvo kilusi abejonė, ar aš išsikapstysiu. Tai girdėti buvo sunku, bet be galo svarbu.
Alkoholio kiekiai buvo tapę nežmoniškai dideli, jam buvo kilusi abejonė, ar aš išsikapstysiu.
Su mama mūsų santykis visada buvo artimas. Ji yra tikra mama – jai sunku mane paleisti, ji be galo dėl manęs išgyvena. Ir turbūt jaudinsi visą gyvenimą. Aš tai suprantu. Su abiem tėvais esu atviras ir nuoširdus, ir tai atsirado ne iš kontrolės, o iš pasitikėjimo.
Man atrodo, kad norint turėti atvirą santykį su sūnumi, tėvai turi būti panašiame lygmenyje. Bent jau man taip veikia. Kai jaučiu kontrolę ar bandymą mane valdyti, aš atsitraukiu – man pasidaro neįdomu ir aš negerbiu tų, kurie bando primesti savo valdžią.
Mano tėvai man duoda vietos būti su savo jausmais, jie klauso, o kontrolės yra minimaliai. Todėl mūsų santykis nėra „valdovo ir tarno“, o paremtas pasitikėjimu iš abiejų pusių. Matau juos kaip didžiulius savo autoritetus. Ir žinau, kad šeima visada bus šalia manęs.
Kalbant apie alkoholį, paaugliams jo gauti yra labai lengva. Mūsų grupelė turėjo vieno benamio numerį, kuris labai greitai paplito – jį turbūt turi visi Vilniaus centre besitrainiojantys paaugliai. Skambini, pasakai, ko ir kur reikia, sumoki kelis eurus „ant kojų“ ir viskas. Jei ne jis, visada yra Kudirkos aikštė, Baltasis tiltas ar bet kuri vieta, kur renkasi benamiai. Surasti, kas nupirks alkoholio, niekada nebuvo problema.
Skambini, pasakai, ko ir kur reikia, sumoki kelis eurus „ant kojų“ ir viskas.
Dažnai girdžiu suaugusiuosius sakant, kad jie nesupranta paauglių. Aš norėčiau, kad jie žinotų vieną dalyką – niekas nepradeda gerti, rūkyti ar vartoti narkotikų šiaip sau. Visada yra priežastis, net jei pats paauglys jos dar nesupranta. Aš ilgai galvojau, kad gėriau, nes tai yra dalis paauglystės noro viską išbandyti. Tik vėliau supratau, jog tikroji priežastis buvo mano vienišumas.
Esu ekstravertas, man sunku būti vienam. Be draugų atrodžiau sau prastas, tas jausmas mane slėgė. Kai į mokyklą atėjo nauji žmonės ir aš su jais susidėjau, viskas įvyko taip, kaip įvyko.
Dabar mano draugų ratas yra iš Vyrų kalvės akademijos ir Upės mamų ir merginų akademijos. Tai žmonės, kurie moka įsiklausyti, suprasti, padėti. Mokame ir pajuokauti, ir gerai praleisti laiką, bet jei kas nors jaučiasi blogai, mes tai pastebime. Tokiose draugystėse atsiranda galimybė atsiverti, o to nėra gatvinėse, atsitiktinėse kompanijose.
Po penkerių metų matau save studijuojantį psichologiją Vilniaus universitete. Mane labai domina emocinis intelektas. Dabar protingas žmogus mano sąmonėje yra tas, kuris geba suprasti kitus žmones.
Neseniai supratau, kad žmonės žymiai labiau įsiklauso į kitą tada, kai pasakai jiems, kaip jautiesi. Pirmą kartą tai supratau, kai per tą vakarėlį, kai buvo apgadinti mano namai ir tėvai ant manęs pyko, aš jiems pasakiau, kad jaučiausi vienišas. Jie pradėjo manęs klausytis. Ne visi suaugę žmonės sugeba garsiai pasakyti, kaip jie išties jaučiasi – aš džiaugiuosi, turėdamas šį įrankį savo viduje.
