Sekite 15min Google
„Emocinis saugumas klasėje prasideda nuo jausmo, kad čia galima klausti, klysti, bandyti, kalbėti apie sunkumus ir nebijoti, kad būsi pažemintas, išjuoktas, sukritikuotas ar atstumtas“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Agnė Gurskytė.
Kai klasėje vyrauja įtampa ar baimė, mokinys daugiau galvoja ne apie užduotį, o apie tai, kaip neapsijuokti ar nepatekti į dėmesio centrą. Todėl emocinis saugumas svarbus visiems vaikams, ne tik jautresniems – juk mokymasis savaime reiškia nežinojimą, bandymus ir klaidas.
Jis ne mažiau svarbus ir mokytojui.
„Emocinis saugumas klasėje yra abipusis dalykas: mokiniams reikia saugaus, ramaus suaugusiojo, o mokytojui reikia palaikymo ir sąlygų tokiu suaugusiuoju būti“, – pabrėžia A. Gurskytė.
Kodėl vaikai pradeda tylėti
Mokiniai dažnai pasijunta nesaugūs ne todėl, kad mokytis sunku, o todėl, kad mokymasis susiejamas su gėda ar pažeminimu. Kartais tam pakanka kelių pašaipių komentarų, mokytojo ironijos, klasės juoko po neteisingo atsakymo ar nuolatinio lyginimo su kitais. Tada vaikas greitai išmoksta paprastą taisyklę – geriau tylėti, negu rizikuoti apsijuokti.
Nesaugumą didina ir nenuspėjamumas. Jei už tą patį elgesį vieną dieną sulaukiama pastabos, kitą – jokios reakcijos, o trečią – griežto atsako, mokinys ima nuolat spėlioti, ko tikėtis.
Svarbūs ir santykiai tarp bendraamžių – patyčios, atstūmimas, konkurencija, grupelių susidarymas. Paauglystėje kitų vertinimas tampa ypač reikšmingas, todėl net nedidelis pažeminimas gali būti išgyvenamas labai stipriai.
„Vaikas, turintis nerimo, dėmesio, mokymosi, kalbos, emocijų reguliacijos ar neuroįvairovės bruožų, klasėje gali jaustis nesaugiai ne todėl, kad nenori mokytis, o todėl, kad aplinka jam kelia daugiau įtampos nei kitiems. Jei jo sunkumai suprantami kaip tingėjimas, nemandagumas ar tyčinis trukdymas, nesaugumas dar labiau didėja“, – aiškina psichologė.
Tyla nebūtinai reiškia drausmę
Emocinis nesaugumas ne visada pasireiškia konfliktais ar triukšmu. Kartais klasė išoriškai atrodo rami, tačiau joje tvyro įtampa.
„Jei mokiniai dalyvauja tik tada, kai yra priversti, jei atsakymai labai trumpi, jei nėra spontaniškų klausimų, tai nebūtinai reiškia gerą drausmę. Saugi klasė nėra ta, kurioje visi tyli – saugi klasė yra ta, kurioje galima kalbėti be baimės būti pažemintam“, – sako A. Gurskytė.
Saugi klasė nėra ta, kurioje visi tyli – saugi klasė yra ta, kurioje galima kalbėti be baimės būti pažemintam.
Apie nesaugumą gali išduoti ir akių vartymas, juokas suklydus, pašaipos, mokinių skirstymas į „stiprius“ ir „silpnus“, vengimas skaityti garsiai ar eiti prie lentos. Kiti mokiniai iš anksto pasako „nežinau“, nors net nebandė atsakyti.
Mokytojui – daug atsakomybės, mažai atramos
Šiuolaikiniam mokytojui tenka gerokai daugiau nei vien pamokos turinys. Iš jo tikimasi, kad jis valdys klasės elgesį, reaguos į emocines situacijas, prisitaikys prie skirtingų vaikų poreikių, atlieps tėvų lūkesčius ir kartu sieks gerų rezultatų.
Kai reikalavimų daug, o pagalbos trūksta, atsiranda nesaugumas ir emocinis nuovargis.
„Mokytojo darbas reikalauja daug emocinių jėgų. Jei mokytojas neturi galimybės pailsėti, pasitarti ar gauti palaikymo, ilgainiui gali atsirasti dirglumas, noras griežčiau kontroliuoti situaciją arba emocinis atsitraukimas nuo mokinių“, – pažymi psichologė.
Mokytojo nesaugumas gali pasireikšti ne tik pykčiu. Kartais tai per didelis noras kontroliuoti, ironija, gynybiškumas ar poreikis nuolat įrodinėti autoritetą. Mokiniai tai greitai pajunta.
„Jei mokytojas labai greitai reaguoja į neteisingus atsakymus, pertraukia mokinį, komentuoja pašaipiai ar parodo nusivylimą, klasė išmoksta, kad klaidos yra pavojingos. Tada mokiniai pradeda saugotis, o ne mokytis“, – sako A. Gurskytė.
ei mokytojas labai greitai reaguoja į neteisingus atsakymus, pertraukia mokinį, komentuoja pašaipiai ar parodo nusivylimą, klasė išmoksta, kad klaidos yra pavojingos.
Vieni vaikai į tokią atmosferą reaguoja provokacijomis ir konfliktais, kiti – užsidaro ir tampa nepastebimi.
Tėvų žinutės persikelia į klasę
Didelę įtaką vaiko saugumui turi ir tai, ką jis girdi namuose apie pažymius, klaidas, mokytojus ir nesėkmes. Jei tėvams svarbiausia tik rezultatas, vaikas gali pradėti bijoti klaidų.
Psichologė siūlo vietoj spaudimo klausti: „Kas tau buvo sunkiausia?“, „Ko reikėtų, kad būtų lengviau?“, „Kaip galime kartu spręsti?“
Svarbu ir tai, kaip tėvai kalba apie mokytoją.
„Jei vaikas nuolat girdi, kad mokytojas „neteisingas“, „nieko nesupranta“ ar „nemoka dirbti“, gali silpnėti jo pasitikėjimas suaugusiaisiais mokykloje. Žinoma, būna situacijų, kai tėvai turi ginti vaiką, tačiau svarbu tai daryti konstruktyviai“, – pabrėžia A. Gurskytė.
Kaip grąžinti saugumą
Pasak psichologės, pirmiausia reikia pripažinti, kad saugumas klasėje prarastas. Tuomet svarbu grąžinti aiškias, pagarbias ir nuoseklias taisykles, kad mokiniai žinotų, kas priimtina ir kaip bus reaguojama į patyčias ar pašaipas.
Kitas žingsnis – atkurti santykį su mokiniais. Tam gali padėti individualūs pokalbiai, klasės aptarimai, bendri susitarimai ir paprastas parodymas, kad mokinių patirtys yra matomos.
Ne mažiau svarbu keisti požiūrį į klaidas – jos turi būti suprantamos kaip mokymosi dalis, o ne priežastis pažeminti.
Ir galiausiai mokytojas neturėtų likti vienas.
„Jei klasėje saugumas prarastas dėl patyčių, ilgalaikio konflikto, agresyvaus elgesio ar mokytojo perdegimo, vien mokytojo pastangų gali nepakakti. Tokiais atvejais svarbus klasės vadovo, psichologo, socialinio pedagogo, administracijos ir tėvų įsitraukimas“, – pabrėžia „Neuromedos“ specialistė.
A. Gurskytės teigimu, saugi klasė nėra ta, kurioje visiems visada patogu ir nėra konfliktų.
„Emocinis saugumas prasideda nuo jausmo, kad čia su manimi bus elgiamasi pagarbiai, net jei suklysiu, nesuprasiu, supyksiu ar man nepasiseks. Būtent toks pagrindas leidžia ir mokiniams mokytis, ir mokytojams mokyti“, – sako psichologė.
