Vis dėlto specialistas perspėja, kad kai kurie laikysenos pokyčiai gali signalizuoti apie prasidedančius stuburo iškrypimus, kurių ignoruoti nereikėtų, rašoma „Hila“ Reabilitacijos ir sporto medicinos centro pranešime žiniasklaidai.
Pasak kineziterapeuto Valdo Mišeikio, itin svarbus laikotarpis vaikų stuburo sveikatai prasideda maždaug nuo 10–12 metų, kai organizmas ima sparčiai augti.
„Būtent šio augimo šuolio metu stuburo deformacijos gali labai greitai progresuoti. Tėvai neretai į specialistus kreipiasi tik tuomet, kai vaikas pradeda skųstis skausmais, tačiau pirmieji požymiai dažniausiai būna matomi vizualiai – vienas petys aukščiau už kitą, nevienoda klubų padėtis, pasikeitusi laikysena ar net pakitusi eisena. Tai ženklai, kurių nederėtų ignoruoti “, – sako V. Mišeikis.
Anot jo, dirbant su laikysenos korekcija labai svarbus ir paties vaiko sąmoningumas bei gebėjimas suprasti savo kūno padėtį. Todėl dažniausiai su vaikais pradedama dirbti nuo maždaug 10 metų amžiaus – jaunesniems vaikams dar gali būti sudėtinga išlaikyti dėmesį, tiksliai atlikti pratimus ir sąmoningai kontroliuoti judesius.
Skoliozė dažnai vystosi nepastebimai
Kaip pastebi specialistas, vienas dažniausių paauglių stuburo sutrikimų – skoliozė. Tai trimatis stuburo iškrypimas, kuris gali progresuoti augimo metu. Anot V. Mišeikio, sudėtingiausia yra tai, kad daugeliu atvejų tiksli skoliozės atsiradimo priežastis nėra žinoma.
„Didžioji dalis atvejų yra vadinamoji idiopatinė skoliozė, kai tiksli stuburo iškrypimo atsiradimo priežastis išlieka neaiški. Būtent todėl itin svarbus tampa ankstyvas pastebėjimas – kuo anksčiau pamatome pokyčius, tuo daugiau galimybių išvengti rimtesnių pasekmių ateityje“, – sako kineziterapeutas.
Anot jo, dalis tėvų vis dar tikisi, kad vaikas netaisyklingą laikyseną „išaugs“, tačiau praktika rodo, kad augimo laikotarpiu stuburo deformacijos gali progresuoti labai greitai.
„Didžiausia problema ta, kad vaikas dažnai nejaučia jokio skausmo, todėl šeima kreipiasi tuomet, kai iškrypimas būna gerokai pažengęs. Tokiais atvejais kartais nebeužtenka vien kineziterapijos ir tenka svarstyti chirurginį gydymą. Todėl svarbu ne tik koreguoti laikyseną, bet ir sustabdyti stuburo pokyčius dar ankstyvoje stadijoje“, – teigia V. Mišeikis.
Moderni reabilitacija prasideda nuo tikslaus ištyrimo
Specialistas atkreipia dėmesį, kad šiandien kineziterapijoje vis daugiau dėmesio skiriama individualiam žmogaus vertinimui. Pasak jo, vien bendrų pratimų ar grupinių užsiėmimų dažnai nepakanka, nes skirtingų žmonių laikysenos ar judėjimo problemų priežastys gali būti labai nevienodos.
Prieš sudarant gydymo planą vertinama paciento laikysena, judesių amplitudės, raumenų jėga, kūno biomechanika, atliekami funkciniai testai.
Anot V. Mišeikio, išsamus ištyrimas padeda tiksliau suprasti, kokie sutrikimai lemia skausmą ar judėjimo apribojimus, ir parinkti individualiai pritaikytą gydymą.
Jis priduria, kad nemažai žmonių prieš kreipdamiesi į specialistus jau būna išbandę įvairias mankštas ar grupinius užsiėmimus, tačiau ne visada sulaukia laukiamo rezultato.
„Pati mankšta savaime nėra blogai, tačiau kartais žmogui tiesiog reikia kitokio krūvio ar tikslingesnio darbo. Vienam svarbiau stiprinti tam tikras raumenų grupes, kitam – gerinti judesių kontrolę ar kvėpavimo mechaniką“, – aiškina specialistas.
Dirbant su stuburo deformacijomis taikoma ir Schroth metodika – konservatyvus gydymo metodas, naudojamas skoliozės progresavimui stabdyti.
„Schroth metodikoje daug dėmesio skiriama individualiai kūno asimetrijai – pagal tai parenkami korekciniai pratimai, kvėpavimo principai ir laikysenos valdymo strategijos. Siekiama, kad žmogus ne tik atliktų pratimus, bet išmoktų sąmoningai kontroliuoti savo laikyseną įvairiose kasdienėse situacijose“, – sako V. Mišeikis.
Judėjimas kasdienybėje – svarbiausia prevencija
Kartu kineziterapeutas pabrėžia, kad paauglių stuburo sveikatai yra svarbūs ir kasdieniai įpročiai, kurie formuoja vaiko laikyseną bei raumenų balansą.
„Didelę įtaką sveikam stuburui turi kasdienis judėjimas. Šiandien vaikai daug laiko praleidžia sėdėdami – mokykloje ir prie kompiuterių. Todėl svarbu, kad judėjimas būtų ne tik organizuotos sporto treniruotės, bet ir natūrali dienos dalis: aktyvesnis laisvalaikis, daugiau judėjimo kasdienėje veikloje“, – teigia V. Mišeikis.
Anot jo, prevencijoje ne mažiau svarbus ir bendras judėjimo įpročių formavimas.
„Reikėtų mažinti ilgalaikes statines padėtis ir skatinti įvairesnį judėjimą. Kuo daugiau vaikas juda skirtingose situacijose – žaidžia, bėgioja, keičia padėtis – tuo geriau formuojasi raumenų balansas ir laikysenos kontrolė“, – sako specialistas.
