Šia istorija portale „Psychology Today“ pasidalinusi knygų apie psichikos sveikatą „Manic: A Memoir“ („Manija: atsiminimai“) ir „The Dark Side of Innocence: Growing Up Bipolar“ („Nekaltybės tamsi pusė: augimas su bipoliniu sutrikimu“) autorė Terri Cheney atvirai kalba ir apie savo patirtis, susidūrus su psichikos sutrikimais.
„Tą vietą pažįstu per gerai – tą juodą depresijos karstą, kuris užsidaro aplink tave, kai dar esi gyvas ir kvėpuoji. Laimei, man pavyko išsigelbėti. Tai užtruko labai ilgai, bet pavyko – tinkamas vaistų derinys, geri gydytojai, rūpestingi draugai, metai kantrybės, mokymosi ir maldos galiausiai praplėšė „karsto dangtį“, kurį maniau amžinai užantspauduotą. Sugrįžusi į šviesą, jaučiu, kad mano pareiga – padėti kitiems taip pat surasti kelią atgal“, – rašo ji ir pasidalino vienu iš pokalbių su drauge.
Prieš kelias savaites aplankiusi savo draugę ji džiaugėsi galėdama praleisti su ja savaitgalį.
„Ji gyvena nuostabiame name užmiestyje, ir aš džiaugiausi galėsianti pabūti su ja jaukiame angliško stiliaus sode – su balta tvorele ir rožėmis. Mes sėdėjome po dideliu skėčiu ir gėrėme šaltą arbatą. Aš ištiesiau kojas ant pakojo, atsilošiau ir gėrėjausi akimirka: žydinčia bugenvilija, kolibriais, kurie skrido prie sode žydinčių gėlių. Vėjo varpeliai skambėjo beveik kaip bažnyčios varpai – kviesdami melstis.
– Čia tikras stebuklas, – pasakiau jai. – Turėtum būti labai patenkinta, kaip viskas išėjo.
Ji suraukė antakius:
– Aš matau tik piktžoles. Vis dar tiek daug reikia padaryti. Ir tai niekada nesibaigia, kad ir kiek stengiuosi.
Aš nesiginčijau, nors nemačiau nė vienos piktžolės ar net peraugusios žolės stiebelio. Aš atpažinau anhedoniją – nesugebėjimą jausti džiaugsmo ar pasitenkinimo dalykais, kurie anksčiau teikė malonumą; tai dažnas depresijos požymis. Tačiau negalėjau tiesiog ignoruoti jos slogios nuotaikos. Viena vertus, ji mane pačią slėgė, kita vertus, man nuoširdžiai rūpėjo jos savijauta.
– Kas tau darosi? – paklausiau. – Atrodo, kad tave kažkas labai slegia.
– Viskas, – atsakė ji. – Pasaulis griūva, prarandame savo šalį, ir aš nieko negaliu padaryti. Nieko, absoliučiai nieko.
– O kaip šis momentas? – paklausiau. – Ar gali suvokti, kad šią vieną gražią akimirką esi saugi ir niekas tau negrasina? Ar tikrai turi prisiimti viso pasaulio naštą?
Ji pažvelgė į mane netikinčiu žvilgsniu. Dėmesingo įsisąmoninimo frazės čia nepadėjo. Tačiau aš vis tiek tęsiau.
– Žinai Ramybės maldą, tiesa? – paklausiau. – „Dieve, suteik man ramybę priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu, ir išminties atskirti vieną nuo kito.“ Man ši malda visada padeda, kai jaučiuosi prislėgta gyvenimo.
Tiesa, Ramybės malda iš tiesų yra puikus įrankis, bet tuo metu mano taktika buvo kvaila. Mano draugė tik dar labiau paniro į niūrumą.
– Tu nesupranti, – sumurmėjo ji. – Aš visada tokia buvau. Tu negali įsivaizduoti, kiek aš turėjau iškentėti.
Tai įžeidė. Esu parašiusi tris knygas apie nepakeliamą kančią, kurią gali sukelti psichikos liga, ir ji jas visas skaitė. Mano ego buvo paliestas, ir jau ruošiausi atšauti ką nors kandžiai, bet laimei, tuo metu netoliese praskrido vanagas – taip arti, kad beveik galėjau suskaičiuoti jo plunksnas. Tai mane išblaškė pakankamai, kad suprasčiau, jog elgiuosi visai ne taip, kaip pati visada patariu kitiems.
Iš tiesų dariau priešingai, nei visada sakau: kai esi su depresija kenčiančiu žmogumi, nebandyk jo išgelbėti iš kančios. Nesistenk jo pralinksminti. Leisk jam jausti tai, ką jis jaučia – be vertinimo ar prieštaravimų. Jei nori ką nors pasiūlyti, siūlyk ne patarimus, o savo petį, į kurį jis galėtų atsiremti ar išsiverkti, jei to reikia. Paklausk, kur jam skauda.
Tai nėra lengva. Iš tiesų – tai gali būti sunkiausias dalykas pasaulyje. Stebėti, kaip kenčia žmogus, kurį myli, sužadina giliausią, instinktyvų norą sustabdyti skausmą – ne tik dėl meilės jam, bet ir todėl, kad būti bejėgiu stebėtoju yra siaubingai sunku. Galima sakyti, kad bandydamas „sutaisyti“ depresiją kenčiantį žmogų, iš dalies padedi sau – bet ar tai padeda jam? Mano patirtis rodo, kad ne.
Tad aš atsilošiau ir stebėjau vanagą, lėtai skriejantį danguje. Leiskite bugenvilijai žydėti, o kolibriams – gerti nektarą. Po kokių dešimties minučių nejauki tyla virto ramia draugyste. Mano draugė pasiūlė dar šaltos arbatos, aš sutikau.
– Džiaugiuosi, kad šiandien atėjai, – pasakė ji. – Buvo labai sunku.
– Papasakok daugiau, – atsakiau, ir pagaliau ji prabilo.
Tuo metu sodo veja po truputį paskendo šešėliuose, bet nuo to sodas tapo tik dar gražesnis.
Parengta pagal „Psychology Today“
