Sekite 15min Google
Didžiausias pavojus – patikėti, kad problemos nebėra
Pasak specialistės, nustoję lošti žmonės dažniausiai susiduria su keliais iššūkiais vienu metu. Tenka mokytis gyventi su emocijomis, nuo kurių anksčiau buvo bėgama į lošimą, kurti naują kasdienę rutiną, atkurti santykius ir ieškoti prasmės gyvenime, kuri ilgą laiką buvo susieta su lošimu.
Tačiau viena dažniausių klaidų įvyksta būtent pirmosiomis savaitėmis.
„Pastebiu, kad pirmosiomis savaitėmis klientai dažnai jaučia labai daug motyvacijos nelošti. Jie sako supratę savo klaidas, nebekyla minčių apie lošimą, todėl padaro išvadą, kad problemos nebeliko. Dėl to nemaža dalis žmonių nebetęsia sveikimo kelio – po kelių psichologo konsultacijų ar apsilankymų Anoniminių lošėjų grupėse pagalbos atsisako, nes tiki, kad daugiau prie lošimo nebegrįš. Todėl sakyčiau, kad sunkiausia pirmosiomis savaitėmis yra išlikti sveikimo kelyje“, – sako G.Glušauskaitė.
Anot jos, toks įsitikinimas gali būti apgaulingas. Nutraukus sveikimo procesą gerokai padidėja atkryčio rizika. Dirbdama su klientais specialistė dažnai kviečia juos prisiminti ankstesnius bandymus nustoti lošti.
„Kai žmogus sako, kad jau pasveiko, kartu ieškome atsakymo, kuo ši būsena skiriasi nuo tos, kuri buvo praėjusį kartą nustojus lošti. Dažnas klientas jau turi ne vieną epizodą, kai savarankiškai bandė sustabdyti lošimą. Kalbamės, kokiais argumentais jis remiasi tikėdamas, kad šį kartą tikrai neatkris. Kartais toks pokalbis padeda pamatyti, kad panaši būsena jau buvo išgyventa anksčiau, tačiau ilgainiui žmogus grįžo prie lošimų, nes taip ir nedavė sau progos pasimokyti naujų įgūdžių ar geriau suprasti savo elgesio“, – aiškina psichologė.
Neretai sveikimo kelias prasideda tik po kelių nesėkmingų bandymų nustoti lošti.
Prisimindamas visą lošimo kelią ir tas skaudžias būsenas, kurios atvedė kreiptis pagalbos, žmogus gali sąmoningai apsispręsti – nutraukti sveikimą ar jį tęsti.
Specialistė pabrėžia, kad sveikimas retai būna tiesus procesas: „Įprastai jis trunka keletą metų. Natūralu, kad kyla įvairiausių pasipriešinimų. Neretai sveikimo kelias prasideda tik po kelių nesėkmingų bandymų nustoti lošti“.
Kai lošimų nebelieka, atsiranda tuštuma
Lošę žmonės dažnai pasakoja, kad lošimai buvo tapę ne tik įpročiu ar pramoga. Jie užpildydavo laiką, mintis, emocijas, o kartais ir socialinius ryšius. Todėl jų atsisakius neretai atsiranda vidinės tuštumos jausmas.
„Sveikimas nėra vien apie susilaikymą nuo lošimų. Tai yra naujo gyvenimo būdo kūrimas“, – pabrėžia G.Glušauskaitė ir priduria, jog pirmiausia svarbu pasirūpinti baziniais poreikiais – kokybišku miegu, fiziniu aktyvumu ir subalansuota mityba. Tačiau ne mažiau svarbios ir veiklos, kurios teikia malonumą.
Psichologė atkreipia dėmesį, kad daugelis žmonių, nustoję lošti, jaučia kaltę ir gėdą dėl savo praeities, todėl visas jėgas nukreipia į skolų grąžinimą.
„Dažnai žmonės nebenori skirti pinigų savo pomėgiams ar pramogoms, nes jaučiasi kalti. Tačiau pastebime, kad atkryčiai dažniau įvyksta tada, kai žmogus nesusikuria naujos rutinos ir nesirūpina savo poreikiais. Tuomet gyvenimas ima priminti švytuoklę – arba lošiu, arba sunkiai dirbu, grąžinu skolas ir nieko sau neleidžiu“, – pažymi specialistė.
Sveikstant svarbu rūpintis ne tik fiziniais, bet ir psichologiniais poreikiais. Didelę reikšmę turi mokymasis tvarkytis su stresu, nerimu, nuoboduliu ir kitomis nemaloniomis emocijomis, nes to neįvaldžius atkryčio rizika išlieka didelė.
Psichologinė pagalba, dalyvavimas Anoniminių lošėjų grupėse ir artimųjų palaikymas gali tapti svarbia sveikimo proceso dalimi.
Nemalonios emocijos nėra priešas
Pasak G.Glušauskaitės, emocijų reguliavimas nėra įgimtas gebėjimas. Jo visą gyvenimą mokosi kiekvienas žmogus, ne tik tas, kuris susiduria su priklausomybe.
„Lošimas dažnai tampa greitu būdu pabėgti nuo nerimo, vienišumo, kaltės, pykčio ar bejėgiškumo. Tačiau sveikimo procese žmogus pamažu mokosi ne bėgti nuo šių išgyvenimų, o juos atpažinti, įvardyti ir išbūti su jais nesigriebiant impulsyvių, žalingų sprendimų“, – aiškina ji.
Tai nėra nei lengvas, nei greitas procesas. Dažnai tenka iš naujo mokytis dalykų, kurių dėl įvairių gyvenimo aplinkybių nepavyko išmokti anksčiau – kaip nusiraminti patiriant stiprų stresą, kaip kalbėti apie savo poreikius, kaip prašyti pagalbos ir kaip pasirūpinti savimi sudėtingomis akimirkomis.
Nemalonios emocijos savaime nėra pavojingos. Jos yra natūrali gyvenimo dalis.
„Tam gali padėti psichoterapija, savitarpio pagalbos grupės, artimųjų palaikymas ir net bazinių fizinių poreikių tenkinimas. Svarbu suprasti, kad nemalonios emocijos savaime nėra pavojingos. Jos yra natūrali gyvenimo dalis ir dažnai perduoda svarbią žinią apie mūsų poreikius, ribas ar neišspręstus sunkumus“, – sako pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad sveikimas nereiškia gyvenimo be nerimo, liūdesio ar nusivylimo:„Sveikimas yra susijęs su gebėjimu pasakyti sau: „Man dabar sunku, tačiau aš galiu tai išbūti ir savimi pasirūpinti“.
Pradžioje gyvenimas be lošimų gali priminti gedėjimą
Nemažai žmonių, kurie jau nelošia, pasakoja apie kitą sudėtingą etapą – jausmą, kad gyvenimas tapo tuščias, nuobodus ar net beprasmis. Pasak G.Glušauskaitės, toks jausmas yra visiškai natūrali sveikimo proceso dalis.
„Daugelį metų lošimas galėjo užimti itin svarbią vietą žmogaus gyvenime. Jis suteikdavo jaudulį, viltį, pabėgimą nuo sunkumų, užpildydavo laiką ir mintis. Todėl nustojus lošti neretai atsiranda ne tik palengvėjimas, bet ir tuštuma, nuobodulys ar pasimetimas“, – vardina ji.
Specialistė ragina dėl to savęs nekaltinti. Anot jos, po priklausomybės etapo žmogus dažnai išgyvena savotišką gedėjimo procesą: „Net ir žalingo įpročio netektis gali kelti prieštaringų jausmų. Todėl nereikėtų sau priekaištauti, jei dar nepavyksta jausti džiaugsmo ar aiškiai matyti gyvenimo krypties. Tam reikia laiko, kantrybės ir palaikymo“.
Kai kuriuos žmones išgąsdina mintis, kad jei gyvenimas be lošimų atrodo blankus dabar, toks jis bus visada.
Vis dėlto, pasak specialistės, tai dažniausiai reiškia tik viena – smegenims ir pačiam žmogui reikia laiko prisitaikyti prie kitokio gyvenimo ritmo bei iš naujo atrasti tai, kas teikia prasmę ir džiaugsmą.
„Sveikimas nėra vien lošimo atsisakymas. Tai ir atsakymo į klausimą „o kaip aš noriu gyventi toliau?“ paieškos pradžia. Tai galimybė iš naujo kurti santykius su artimaisiais, sugrįžti prie anksčiau pamirštų pomėgių, atrasti naujus interesus, rūpintis savo fizine ir psichologine sveikata. Iš pradžių šios veiklos gali neatrodyti tokios intensyvios ar jaudinančios kaip lošimas, tačiau ilgainiui jos padeda kurti stabilumą, saugumą ir gilesnį pasitenkinimą gyvenimu“, – pabrėžia G.Glušauskaitė.
