Sekite 15min Google
Eurostato duomenimis, Lietuvoje savižudybių skaičius – didžiausias: 100 tūkst. gyventojų teko 18,8 savižudybės. Slovėnijoje šis rodiklis buvo 16,4, Vengrijoje – 16,1, o mažiausias Kipre – (3,5), Graikijoje (4,3) ir Maltoje (5,5).
Naujausioje ataskaitoje įvertinusi 2023 m. duomenis, oficiali ES statistikos tarnyba Lietuvą padalijo į sostinę bei vidurio ir vakarų regioną. Pstarąjame 100 tūkst. gyventojų teko net 21,2 savižudybės atvejų, o sostinės regione – 12,7. Kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje 100 tūkst. gyventojų teko kiek daugiau nei 14 savižudybių, Lenkijoje – 12,3.
Esu ne vienas
„Kiekvieno žmogaus gyvybė – vertinga ir svarbi. Net jei esame, esi, esu sunkioje, tamsioje situacijoje, – esu ne vienas. Pagalba – įmanoma, o viltis gyva, – pabrėžia Lietuvos Carito tarybos pirmininkas, diakonas Arūnas Kučikas, kviesdamas netylėti apie skausmą, kurį jaučiame. – Reikia ieškoti, į ką kreiptis pagalbos, o taip pat – atpažinti sunkumų prislėgtą žmogų, susitikti su juo, kalbinti, kalbėtis, palaikyti“.
Bendraujant saugioje ir nevertinančioje aplinkoje visi klausimai – legalūs. Į dažniausiai užduodamus asmeniškai ir „Caritas klauso“ telefonu 0 800 700 08 taip pat paprašėme atsakyti Kauno arkivyskupijos Carito kapeliono kunigo Manto Šideikio bei psichologo Romo Radzevičiaus.
1. Ar viską padariau, ką galėjau padaryti dėl žmogus, kuris nusižudė?
Pasak diakono Arūno, šie klausimai – kaip vidinė kaltė – tokia gaji ir taip slegia nusižudžiusiųjų artimuosius, kad iš išorės nebereikia jokių išvadų nė priminimų. Ir Bažnyčia tokiais atvejais tikrai turi būti kaip karo lauko ligoninė, o ne muitinė su dokumentų rinkiniu.
2. Kodėl mirtis dėl savižudybės vis dar laikoma paslaptyje?
Žmogus nukeliavo savo gyvenimo kelią, mirė, visi pasakė gražius žodžius, ir viskas čia atrodo savo vietoje. Tačiau jeigu „išlenda“ ar pasakoma, kad žmogus nusižudė – tai visus sukrečia. Kaip sako psichologas Romas Radzevičius, trenkia lyg žaibas. Kyla daugybė klausimų: kodėl, kas, o kas kaltas? To psichologas palinkėtų nedaryti, priimti, kaip yra. Bet ir neslėpti savižudybės fakto.
3. Ar galvoti apie savižudybę – nuodėmė?
Atgailos aktą prieš Šventąsias Mišias pradedame žodžiais: „<...> nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“, – priminė diakonas A. Kučikas. Taigi mintys yra mūsų visumos dalis. Tačiau tam tikrose situacijose jos ateina nevalingai, nekalbant apie psichikos sveikatos iššūkius, apie kuriuos daugiau galėtų pasakyti specialistai.
„Objektyviai žiūrint savižudybė yra sunki nuodėmė. Tačiau yra ir subjektyvi jos pusė – kiek nuodėmė padaryta laisva valia ir su visišku žinojimu. Mintis ne visada valingai kontroliuoji dėl dvasinės, emocinės, fizinės kančios, aplinkos, išorės spaudimo. Dėl šių ir kitų priežasčių valia tikrai gali būti ribota, todėl čia negalima griežtai braukti brūkšnio“, – sako vienas iš Carito vadovų.
Psichologas Radzevičius akcentuoja, kad žmogus negali gyventi užsidaręs vienas savo mintyse, nes anksčiau ar vėliau pradės jų nebevaldyti.
„Mes gyvename su žmonėmis, tarp žmonių, ir turime bendrauti, kalbėtis, dalintis vienas su kitu, ką išgyvename. Jeigu turiu artimą žmogų, tačiau jam nepasakau apie savižudiškas mintis, tai labai daug nuo jo nuslepiu. Reikėtų daugiau atvirumo. O pati minčių peržiūra turi vykti, tai natūralus sveikos dvasinės sveikatos bruožas. Todėl gąsdintis minčių apie savižudybę nereikėtų, tačiau joms kilus – išsakyti, nebijoti konsultuotis. Kai žmogus dalijasi našta, jam palengvėja, o nesidalinant – sunkėja“, - pabrėžia jis.
O pati minčių peržiūra turi vykti, tai natūralus sveikos dvasinės sveikatos bruožas. Todėl gąsdintis minčių apie savižudybę nereikėtų, tačiau joms kilus – išsakyti, nebijoti konsultuotis.
Psichologui akivaizdu, jog su metais mūsų visuomenė vis laisviau kalba apie save, savo išgyvenimus, patirtas traumas: „Žmonės atsipalaiduoja, atsiveria ir tai labai gerai, kitaip neįmanoma eiti į priekį. Psichikos traumas išgyvenę žmonės ne tik pasakoja apie savo išgyvenimus, bet ir savo pavyzdžiu liudija, kad reikia atsiverti, reikia kalbėti, reikia dalintis patirtimi. Klausydamasis kito žmogaus gali daug ko pasimokyti. O jeigu dar išgirsti „žingsnius“ – dviguba pamoka: žinai ne tik kelią, bet ir kaip juo eiti.“
4. Jei savižudybė – mirtina nuodėmė, tai visi nusižudžiusieji – galutinai pasmerkti?
Diakonas Arūnas taip tikrai nesakytų, nes taip kategoriškai nemoko ir Bažnyčia.
„Esame pakviesti mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis galiomis, o savo artimą – kaip save patį. Savižudybė gi visiškai prieštarauja tokiai teisingos meilės sau ir kitiems sampratai, todėl yra sunki, mirtina nuodėmė. Kita vertus, Bažnyčiai negali nerūpėti konkrečios situacijos ir aplinkybės, žmogų privedusios prie tokios būklės, - sako diakonas. - Remiantis pastarųjų dešimtmečių patirtimi bei mokslu apie žmogų, psichologiniai bei dvasiniai veiksniai, kurie vis giliau pažįstami, tą žmogaus kaltę švelnina. Tik Dievas mato žmogaus širdį mirties akivaizdoje, o mes kaip tikintieji esame kviečiami melstis už tas akimirkas ir žmones, kurie patenka į sudėtingas situacijas.“
"Žvelgiant į amžinybės perspektyvą, kuo žmogus labiau „paslydęs“, tuo Dievo gailestingumas didesnis. Nes didžiausia nuodėmė žmogui, matyt, būtų atmesti Dievo gailestingumo galimybę kaip tokią", – apibendrina diakonas.
5. Ar tiesa, kad savižudžių bažnyčia nelaidoja?
Pasak kalbintų dvasininkų, taip tikrai nebėra. „Žinoma, laidojant žmogų reikia žinoti, kokia buvo jo padėtis išeinant iš gyvenimo, kad parinktume tam tikras maldas, skaitinius ir išvengtume situacijų, su kuriomis žmonės nesusiję. Jeigu žmogus nėra sąmoningai, viešai atsisakęs savo tikėjimo ir Bažnyčios, stengiamasi pagal galimybes palydėti mirusįjį ir paguosti bei sustiprinti jo artimuosius“, – sako diakonas.
Kunigas Mantas primena, kad iki 1917 m. Kanonų Teisės Kodeksas (KTK) griežtai draudė laidoti Bažnyčiai mirusius dėl savižudybės. „Tačiau ilgainiui vystėsi tiek psichologija, tiek kiti žmogaus mokslai, ir nuo 1983 metų KTK labai aiškiai nusako, kad kiekvieną žmogų turime priimti, kaip ir Dievas priima kiekvieną. Neturime nusivilti ir būti didesniais teisėjais. Palikime tą darbą Jam, o patys vietoje asmeninės nuomonės reiškimo daugiau dėmesio skirkime maldai už kenčiančius“, – kviečia kunigas.
Diakonas Arūnas apibendrina, jog Bažnyčia kviečia pažinti tikėjimą, atskirti, kas yra gera, kas yra bloga, ir būti jautresniems: neteisti, bet melstis už mirusius ir guosti bei stiprinti jų artimuosius.
6. Ar tariantis dėl laidotuvių reikia informuoti, kad mirties priežastis – savižudybė?
Kunigas Mantas patartų pasakyti, nes kunigas vis tiek apie tai sužinos. Pildant mirties metrikų knygą privalus mirties liudijimas, kuriame nurodomi tam tikri skaičiukai, reiškiantys, kad žmogus atėmė sau gyvybę.
„Nepaisant šio formalumo, vis viena svarbu pasakyti,– pakartoja kunigas. – Nes kai sutinkame mirusiojo artimuosius, išreiškiame užuojautą, savižudybės atveju jie jaučiasi dar ir kalti dėl nusižudžiusio žmogaus. Tada turiu pasakyti: „Nesi kalta(s) dėl jo pasirinkimo, dėl jo veiksmų. Tu esi tas, kuris ir dabar jam gelbėji. Tu esi tas, kuris buvai su juo, kiek galėjai, ir dabar iki galo padedi jam.“ Svarbu nuimti nuo žmogaus naštą, kuri nėra jo. Žinoti tikrąją situaciją taip pat reikia sakant paguodos žodį, kad jis neprasilenktų su realybe, kad būtų galima parinkti liturginius tekstus, kurie tiktų, neįskaudintų, o teiktų paguodą, kad buvo padaryta viskas, ką galime geriausio. Bažnyčia nori ne teisti, o pagelbėti ir kiekvienam teikti vilties.“
7. Ar tiesa, kad su amžiumi minčių apie savižudybę mažėja?
Carito užsakymu atliktos reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, senatvės bijo kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Dažniausios baimės – sunki liga, vienatvė, negalia – nepriklauso nei nuo pajamų, nei nuo statuso. Didžiausias pajamas, geriausią išsilavinimą turintys žmonės dar labiau baiminasi benamystės, negalių, sunkių ligų.
Kalbant apie savižudybę, vis dar manoma, kad su amžiumi jos rizika mažėja, nes žmonės tampa kantresni, religingesni. Tačiau Higienos instituto patiekiami duomenys rodo priešingai.
Kalbant apie savižudybių statistiką tarp lyčių, vyrų nusižudo apie 4 kartus daugiau, nei moterų. Skaičiuojama, kad daugiausia vyrų dėl savižudybių netenkame 50–64 metų amžiaus grupėje. Kalbant apie moteris, daugiausia mirčių dėl savižudybės – nuo 80 metų.
Kalbant apie savižudybių statistiką tarp lyčių, vyrų nusižudo apie 4 kartus daugiau, nei moterų.
Diakonui A. Kučikui, tai akivaizdus signalas, jog mūsų senjorų gyvenime daug vienatvės: „Vakarų pasaulyje mes specializavome labai daug paslaugų, tačiau turime pripažinti, kad individualizmas visuomenėje labai stipriai prisideda prie trūkinėjančių tarpusavio ryšių“.
Pirmiausia diakonas mini pastarųjų 30 metų emigraciją, kurios padarinius ypač išgyveno savižudybių statistikoje minėtos vyresnės nei 80 metų moterys. „Jas palietė sistemos kaita, kuri iš principo buvo teisinga ir mes tikrai džiaugiamės pasirinkę laisvę. Tačiau kaina, kurią sumokėjome žmonėmis, praradusiais darbus, nemokėjusiais verstis, kai neapsaugo valdžia – labai didelė. Mūsų vyresniesiems reikėjo perkainoti daug dalykų, išgyventi išsiskyrimą daliai šeimų su anūkais, vaikais vykstant užsidirbti. Vieniems tai pasisekė, kitiems – deja, ne“, – atkreipia dėmesį diakonas.
8. Ką daryti, kad mūsų vyresnieji jaustųsi geriau?
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę mūsų valstybė tikrai daug padarė socialinės pagalbos bei sveikatos apsaugos srityse. Tačiau žmonėms problema eilės pas medikus, kainos, ypač gąsdina slauga, jei neturi artimųjų, kaip čia viskas bus… Negali nepaliesti spaudimas nuolat judėti į priekį, nebūti visuomenei našta.
„Ne paskutinėje vietoje, kad minėto 80 metų ir vyresnio amžiaus moterys buvo tos, kurios rūpinosi savo vaikais, anūkais, vienu ar kitu būdu vyrais. Ir galbūt senatvėje, likusi viena tokia moteris nesulaukia tokio rūpesčio, atsako, supratimo. Todėl tas „nebenoriu gyventi“ gali reikšti – nenoriu gyventi taip, tarsi niekam nereikalinga“, – jautriai į situaciją žiūri Carito tarybos pirmininkas. Ką galime daryti? Diakono atsakymas – pirmiausia, parodyti artumą garbaus amžiaus žmonėms.
„Caritas klauso“: tikri žmonės, tikras rūpestis, tikrai nemokamai
Tiek Caritas, tiek kitos NVO rūpinasi vyresnio amžiaus žmonėmis – organizuoja bendruomeninius renginius, lanko ir padeda namuose, organizuoja savitarpio pagalbos grupes – tačiau fiziškai pasiekti kiekvieną vienišą senjorą išlieka iššūkiu.
„Telefoninės pagalbos linija 60+ amžiaus žmonėms nemokamu „Caritas klauso“ telefonu 0 800 700 08 – vienas iš sprendimų, kaip pasiekti vyresnio amžiaus žmones, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena, išklausyti jų džiaugsmus ir sunkumus, o prireikus – padėti, pasitelkiant vietos bendruomenę, Caritą, kitas organizacijas“, – sako antrus metus pradėjusios emocinės pagalbos linijos vyresniems koordinatorė, Lietuvos Carito projektų vadovė Erika Panova-Polikevičienė.
Kviečiame visus dalintis su senjorais „Caritas klauso“ telefonu, padrąsinti skambinti, išsikalbėti, įvesti „Caritas klauso“ numerį 0 800 700 08 į vyresniųjų telefonus, o 60+ amžiaus moteris ir vyrus – skambinti, kalbėtis, dalintis rūpesčiais ir džiaugsmais. „Caritas klauso“ kiekvieną darbo dieną, nuo 9 iki 19 val.
