Kas vyksta žmogaus smegenyse, kai racionalus mąstymas užleidžia vietą nuolatiniam troškimui lošti? Apie tai kalbiname Lošimų priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos psichologę Gabrielę Glušauskaitę.
– Kada lošimas iš pramogos perauga į priklausomybę – kur ta riba?
– Mokslininkai priklausomybę apibūdina kaip lėtinį smegenų ir elgesio sutrikimą, kai žmogui tampa sunku kontroliuoti savo veiksmus ar medžiagų vartojimą, nepaisant neigiamų pasekmių. Dėl pokyčių centrinėje nervų sistemoje, priklausomybei būdingas stiprus potraukis, poreikis kartoti elgesį, sumažėjusi savikontrolė ir sunkumas sustoti, todėl dažnai prireikia specialistų pagalbos.
Skirtingai nei pramoga, kurios tikslas yra atsipalaidavimas, priklausomybė dažnai tampa būdu pabėgti nuo nekomfortabilių vidinių būsenų. Lošimas gali laikinai sumažinti šiuos jausmus, tačiau ilgainiui problemos tik didėja, nes atsiranda papildomų praradimų – finansinių, emocinių ir socialinių.
Lošiančiam žmogui sunku laiku pastebėti, kada pramoga virsta priklausomybe.
– Kaip dažniausiai vystosi ši priklausomybė: tai staigus lūžis ar pamažu vykstantis procesas?
– Kadangi lošimo priklausomybė yra elgesio priklausomybė ir čia nedalyvauja jokia medžiaga, kaip vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės raida gana lėta, todėl ir lošiančiam žmogui yra labai sunku laiku pastebėti, kada pramoga virsta priklausomybe.
Svarbu atminti, kad nė vienas žmogus nepradeda lošti problemiškai. Viskas prasideda nuo noro išbandyti naują pramogos būdą, nuo smalsumo. Dažniausiai pramoginiai lošėjai lošia nedidelėmis sumomis, nesiekia išlošimo, todėl lošia nusiteikę turimą sumą išleisti ir jos nesigailėti. Tuo tarpu besiformuojant priklausomybei atsiranda poreikis didinti sumą, kol galiausiai pasirenkama tokia suma, kurios žmogus objektyviai negali sau leisti prarasti.
Taip nutinka todėl, kad rizikavimas nedidelėmis sumomis nebeatneša tiek pasitenkinimo – dopamino, bei nesukelia azartiškumo jausmo – adrenalino, palaikančių priklausomybės mechanizmą.
– Kodėl žmogus, net ir pralaimėdamas, jaučia norą lošti toliau?– Lošiant svarbesniu tampa ne pats laimėjimas, o emocinė būsena dėl neapibrėžto, atsitiktinio rezultato ir galimo pelno. Kai žmogus nežino, kada laimės, smegenys pradeda nuolat laukti atlygio. Tai reiškia, kad aktyvuojasi smegenų atlygio centrai ir išsiskiria dopaminas, kuris sukelia malonumo jausmą, o dėl jaučiamo malonumo veiksmą norisi kartoti dar ir dar. Taip formuojasi priklausomybė, kai pralaimėjimas tampa ne toks reikšmingas kaip emocijos.
O jau susiformavus priklausomybei žmogus netenka gebėjimo racionaliai įvertinti savo elgesį lošimo metu, todėl galimybės sustabdyti savo lošimą tampa praktiškai neįmanomos. Jei apsinuodijus alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis nuo tolesnio vartojimo žmogų sustabdo kūnas, tai lošimo priklausomybės atveju, asmuo sustoja tik dėl to, jog nebelieka finansų tam lošimui tęsti.
– Kaip paaiškinti tai, kad žmonės supranta, jog ilgainiui laimi lošimų organizatorius, bet vis tiek lošia?
Žmonių elgesys beveik niekada nėra paremtas vien racionaliais skaičiavimais – jį daug stipriau veikia emocijos, charakterio savybės, ankstesnės patirtys, kurios suformavo tam tikrus elgesio modelius, viltys, baimės, nuostatos, smalsumas, socialinė aplinka.
Dėl to žmonės lošia net ir suprasdami, kad neša pelną lošimų organizatoriui. Lošimai suteikia jaudulį, įtampą ir trumpalaikį malonumą, todėl pats procesas tampa svarbesnis už finansinį rezultatą, ypač kai šis procesas pasitarnauja kaip būdas pabėgti nuo varginančios rutinos, streso ar kasdienių problemų.
– Kas vyksta žmogaus viduje, kodėl racionalus mąstymas „išsijungia“?
–Priklausomybė keičia elgesį ir vertybes. Vienas ryškiausių priklausomybės požymių yra problemos neigimas. Nors artimieji mato akivaizdžius ženklus: pinigų trūkumą, skolas, nuolatinį lošimą, pats žmogus dažnai nepripažįsta problemos.
Priklausomybė yra sunki liga, kuri stipriai paveikia žmogaus mąstymą, emocijas ir sprendimus.
Taip yra todėl, kad problemos priėmimas yra emociškai skausmingas: jis sujudina savivertę, kelia gėdą ir baimę būti pasmerktam ar atstumtam. Todėl neigimas tampa savotiška psichologine apsauga. Kartu su neigimu atsiranda ir racionalizavimas, kai žmogus įtikina save įvairiomis iliuzijomis, kurios skatina lošti toliau, o tokia kontrolės iliuzija trukdo priimti pagalbą.
Siekdamas tęsti lošimą žmogus gali skolintis, manipuliuoti, o kartais net vagiliauti ar sukčiauti. Svarbu suprasti, kad tai nėra tik valios trūkumas ar „blogas charakteris“. Priklausomybė yra sunki liga, kuri stipriai paveikia žmogaus mąstymą, emocijas ir sprendimus.
– Ar yra tam tikri mąstymo modeliai ar iliuzijos, kurios skatina lošti toliau?
–Įprastai dėl visuomenėje jaučiamo lošimo problemos stigmatizavimo užtrunka, kol ši problema būna pripažinta tiek sau, tiek artimiesiems. Kol problema nėra pripažinta, asmuo tiek save, tiek kitus bando įtikinti tokiomis frazėmis: „aš bet kada galiu sustabdyti savo lošimą“, „aš kontroliuoju lošimo rezultatą“, „man pasiseks ir aš atsilošiu praloštus pinigus“, „lošimas yra daugiau nei pramoga – tai uždarbio šaltinis“.
Visos šios mintys kyla iš stipraus noro likti lošime, nes realybė yra tokia, kad lošimo rezultatas visada yra nenuspėjamas ir atsitiktinis, todėl jo neįmanoma sukontroliuoti. Dėl to lošimai negali būti uždarbio šaltinis.
– Kodėl kai kuriems žmonėms priklausomybė išsivysto greičiau nei kitiems?
–Moksliniai tyrimai rodo, kad lošimo priklausomybė vystosi dėl kelių skirtingų tarpusavyje susijusių veiksnių, todėl vieni žmonės, susiduriantys su daugiau tokių veiksnių, turi didesnę riziką tapti priklausomi, o kiti, kurie susiduria su mažiau veiksnių, – mažesnę riziką. Todėl vieniems žmonėms priklausomybė išsivysto greičiau, o kitiems – lėčiau.
Pirmiausia reikėtų paminėti amžių. Daugelis mokslininkų teigia, kad paaugliai turi kelis kartus didesnę riziką įsitraukti į probleminį lošimą, kadangi jų smegenys dar nėra brandžios, neturi susiformavusių savireguliacijos ir kritinio mąstymo mechanizmų. Poreikis siekti pasitenkinimo, neturint patirties įvertinti visas rizikas, dažnai įtraukia paauglius į kenksmingas veiklas.
Didelę įtaką daro ir vaikystės patirtys: emocinis apleistumas, psichologinis ar fizinis smurtas, patirtos traumos ar nestabili aplinka didina riziką vėliau ieškoti pabėgimo per azartą.
Priklausomybės atsiradimui reikšmės turi ir asmens charakterio savybės, tokios kaip impulsyvumas, stiprių emocijų poreikis, prastesnė savikontrolė ir polinkis rizikuoti, taip pat lošimo socialinė aplinka, kurioje lošimai normalizuojami.
Galiausiai didesnę riziką turi ir tie žmonės, kurie serga gretutinėmis psichikos ligomis, pavyzdžiui, depresija, nerimo sutrikimais ar turi kitų priklausomybių.
– Ką svarbiausia suprasti apie šią priklausomybę tiems, kurie galvoja: „man taip nenutiks“?
–Svarbiausia suprasti, kad nė vienas žmogus sąmoningai nesirinko tapti priklausomu, o lošimo priklausomybė prasideda nepastebimai.
Priklausomybė ateina su įsitikinimu: „aš viską kontroliuoju ir bet kada galiu sustoti“.
Priklausomybė ateina kartu su įsitikinimu, kad „aš viską kontroliuoju ir bet kada galiu sustoti“, nes priklausomybės tikslas – išlikti žmogaus gyvenime. Todėl toks įsitikinimas tik paskatina rinktis likti priklausomybėje, o ne eiti sveikimo keliu.
Daugelis priklausomų žmonių iš pradžių taip pat manė, kad jiems taip nenutiks, tačiau malonios emocijos, stiprus azarto jausmas ir noras atsilošti pamažu ima veikti stipriau nei racionalus mąstymas.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
