Apie vyro priklausomybę lošimams Justina sužinojo 2024-ųjų kovą. Gavęs laišką dėl didelės skolos kreditoriams, vyras nebegalėjo slėpti tiesos ir prisipažino lošęs. Dabar ji žino, kad tai nebuvo staiga atsiradusi problema.
„Lošimai vienokia ar kitokia forma buvo šalia praktiškai visą mūsų santuokos laikotarpį. Tačiau tuo metu neturėjau aiškaus įtarimo, kokio masto problema tai yra. Tikriausiai todėl, kad priklausomybė neatsirado per vieną dieną – ji ilgainiui tapo mūsų kasdienybės dalimi, nors pati to nesupratau. Tik atsigręžusi atgal pamačiau ženklus, kurių tuo metu nesugebėjau susieti į vieną visumą“, – pasakoja moteris.
Ji prisimena, kad vyras dažnai slėpdavo telefoną ir tai, ką jame veikia. Pinigų tema namuose buvo tapusi beveik tabu – Justina žinojo, kad bet koks pokalbis apie finansus greičiausiai baigsis konfliktu. Vyras tapo irzlus, ypač tada, kai kalba pasisukdavo apie pinigus.
Tačiau tuo metu viskam rasdavosi paaiškinimas. „Atrodė, kad tiesiog nesiseka darbe, kad nesumokėti priedai ar netinkamai pasirinkta darbovietė. Tiek jis, tiek aš vis rasdavome pasiteisinimų, kodėl nuolat trūksta pinigų“, – sako pašnekovė.
Ilgą laiką manė, kad problema – ji pati
Tik po prisipažinimo Justina suprato, kad keitėsi ne tik vyras. Pamažu keitėsi ir jų santykiai. Vis mažiau liko bendro laiko šeimai, jie rečiau leisdavo vakarus kartu, dažnai net miegoti eidavo skirtingu metu.
„Galvojau, kad tai natūralios gyvenimo aplinkybės – darbas, vaikai, nuovargis. Buvo momentų, kai kaltinau save. Maniau, kad dėl to kalta aš, nes daug laiko skyriau vaikams, jų auginimui, mokslams. Tik vėliau supratau, kad tuo metu didelę vyro gyvenimo dalį jau buvo užėmusi priklausomybė“, – prisimena ji.
Sunkiausia buvo ne pati skola, o pasitikėjimo griūtis.
Nors apie vyro priklausomybę Justina sužinojo dėl didžiulių jo skolų, šiandien ji sako, kad pinigai buvo tik matomiausia problemos dalis.
„Sunkiausia buvo ne pati skola, o pasitikėjimo griūtis. Suvokimas, kad žmogus, kuriuo pasitikėjau, ilgą laiką gyveno su paslaptimi, apie kurią nieko nežinojau. Po prisipažinimo pradėjau galvoti, kas dar buvo netiesa, kiek laiko visa tai tęsėsi ir ar galiu tikėti tuo, ką girdžiu dabar. Atrodė, kad visas mūsų gyvenimas turi būti peržiūrėtas iš naujo. Labai stipriai veikė ir pyktis – dėl melo, dėl prarasto laiko, dėl to, kad tiek metų gyvenome šalia problemos jos neįvardindami“, – atvirauja moteris.
Tą dieną, kai sužinojo apie skolą, jai atrodė, jog tai istorijos pradžia. Dabar sako suprantanti, kad tai buvo tik momentas, kai pagaliau pamatė problemą, kuri šeimoje vienaip ar kitaip buvo jau daug metų.
Noras kontroliuoti negrąžino ramybės
Pirmosios dienos po vyro prisipažinimo buvo kupinos nežinomybės. Abu šeimoje net svarstė, ar toliau gyventi kartu.
„Atrodė, kad visas mano gyvenimas sugriuvo ir nežinojau, kaip atrodys ateitis. Tuo metu stengiausi nepriimti skubotų sprendimų. Labai padėjo specialistų pagalba ir suvokimas, kad pirmiausia turiu pasirūpinti savimi. Supratau, kad negaliu išspręsti visų problemų per vieną dieną, todėl pradėjau žingsnis po žingsnio ieškoti pagalbos ir atsakymų“, – pasakoja Justina.
Po vyro prisipažinimo, neslepia, atsirado stiprus poreikis viską kontroliuoti. Abu susitarė, kad ji galės matyti vyro banko sąskaitas, tikrinti telefoną, klausti visko, kas kelia nerimą.
„Buvau įsitikinusi, kad jeigu žinosiu kiekvieną detalę, daugiau niekada nebūsiu apgauta. Tačiau kuo daugiau kapsčiausi po praeitį, tuo labiau augo pyktis ir nusivylimas. Tik vėliau supratau, kad nuolatinė kontrolė nepadeda nei jam, nei man pačiai. Tai buvo mano būdas susigrąžinti saugumo jausmą“, – pasakoja moteris.
Kartu ją ilgai lydėjo ir kaltės jausmas. Ji svarstė, ar negalėjo anksčiau pastebėti ženklų, ar nepadarė kažko ne taip: „Tik vėliau supratau, kad nesu atsakinga už kito žmogaus priklausomybę.“
Didžiausias pokytis – kai nustojo gelbėti vyrą
Lūžiu Justina vadina laiką, kai vyras savo noru išvyko į Minesotos programą. Bendraudama su specialistais ji pirmą kartą išgirdo, kad priklausomybė yra liga, o ne valios trūkumas.
„Iki tol man atrodė, kad tai tiesiog blogi sprendimai. Tuo pačiu pradėjau matyti ir save. Supratau, kad visą laiką buvau užsiėmusi bandydama jį gelbėti ir kontroliuoti. Pradėjau lankytis pas psichologę ir dirbti su savimi. Būtent tada supratau, kad negaliu jo išgydyti. Galiu būti šalia, palaikyti, tačiau negaliu atlikti darbo už jį“, – pripažįsta pašnekovė.
Nors pradžioje buvo sunku patikėti, kad šį kartą viskas bus kitaip, ji pamažu pradėjo matyti pokyčius.
Vyras nebesistengė slėpti problemos, pradėjo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pagalbos ieškojo ne todėl, kad buvo verčiamas, o todėl, kad pats suprato jos poreikį.
„Paradoksalu, bet būtent tuo laikotarpiu pradėjome kalbėtis taip atvirai, kaip jau seniai nebuvome kalbėję. Pirmą kartą pamačiau ne bandymą slėpti problemą, o norą ją spręsti“, – atvirauja Justina.
Pasitikėjimas grįžta po mažą žingsnį
Šiandien moteris sako, kad pasitikėjimas negrįžta per vieną dieną. Jis kuriamas iš naujo – iš sąžiningumo, atvirumo, pažadų laikymosi ir atsakomybės prisiėmimo.
Nors jų santykiai dabar atviresni nei anksčiau, ji pripažįsta, kad sveikimo procesas dar nesibaigė. Kreditorių skolos jau grąžintos, tačiau šeima vis dar turi įsipareigojimų artimiesiems. Abu dirba, tačiau finansinės laisvės jausmo dar nesusigrąžino, o pinigų tema namuose vis dar nėra lengva.
Galiu būti šalia, palaikyti ir mylėti, bet neprisiimti atsakomybės už jo ligą.
Vis dėlto šiandien Justina sako supratusi svarbiausią dalyką.
„Priklausomybė pavagia ne tik pinigus. Ji pavagia laiką. Vakarus, kurių nepraleidome kartu. Pokalbius, kurių nebuvo. Bendrus prisiminimus, kurių nesukūrėme. To neįmanoma suskaičiuoti jokiais skaičiais. Ši kelionė išmokė mane vieno labai svarbaus dalyko – nepamiršti savęs. Didžiausias mano pokytis įvyko ne tada, kai vyras nustojo lošti, o tuomet, kai supratau, kad neprivalau jo gelbėti. Galiu būti šalia, palaikyti ir mylėti, bet neprisiimti atsakomybės už jo ligą“, – įsitikinusi Justina.
Specialisto komentaras
Kotrynos istoriją sutiko pakomentuoti Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) psichologė Gabrielė Glušauskaitė.
–Justina pasakoja, kad sužinojusi apie vyro priklausomybę pradėjo tikrinti jo telefoną, banko sąskaitas, norėjo žinoti kiekvieną smulkmeną. Kodėl artimieji po tokio sukrėtimo dažnai ima kontroliuoti kitą žmogų? Ar tai iš tiesų padeda atkurti saugumo jausmą?
– Visų pirma norisi padėkoti pašnekovei už atvirumą, kadangi yra mažai kalbama apie lošimo problemą, o ypač artimųjų patirtis, tad tokie pasidalinimai yra itin reikšmingi ir reikalingi.
Kalbant apie artimuosius, pastebiu iš klientų, jog žinia apie artimojo lošimus stipriai paveikia, ypač dėl kylančios nežinomybės: ką daryti toliau, kaip būti su šia problema ar kaip bendrauti su artimuoju? Todėl siekiant įnešti aiškumo ir taip atkurti saugumą, artimųjų atsakas į užklupusią nežinomybę gali būti kylantis poreikis kontroliuoti situaciją.
Dėl dažno telefono, banko sąskaitų, lošimo bendrovių prisijungimų tikrinimo artimieji dažnai tikisi dviejų dalykų: kad taip sustabdys artimojo lošimus ir kad toks elgesys ilgainiui padės pasitikėti, nuramins.
Visgi realybėje yra kiek kitaip, kadangi kuo labiau žmogus įsitraukia į tokią kontrolę, tuo labiau toks elgesys pereina į nerimo, gyvenančio viduje, pamaitinimą. Kol šis nerimas „maitinasi“, tol, tikėtina, kad jis taps vis labiau nepasotinamas ir tik augs.
Todėl artimiesiems svarbu prisiminti, jog lošimas yra ne šiaip valios trūkumas ar nemokėjimas tvarkyti savo finansų, o psichikos būsena, kuriai reikalingas sveikimas, todėl artimųjų kontrolė nėra efektyvi siekiant sustabdyti probleminį lošimą.
Probleminis lošimas ar priklausomybė lošimams pasižymi atkryčiais, net ir einant sveikimo keliu, tik sveikstant pastebima, kad atkryčiai pasitaiko vis rečiau ir trunka trumpesnį laiką, kol jų nebelieka.
Tik atsigręžimas į save gali padėti atrasti būdus tvarkytis su sunkiu jausmų bagažu.
Grįžtant prie artimųjų pykčio, nežinomybės keliamo nerimo, baimės dėl ateities, liūdesio ir kitų nekomfortabilių būsenų, kurių norisi išvengti ir dėl kurių imamasi kontrolės, norisi paantrinti Justinos įžvalgai, jog tik atsigręžimas į save ir rūpinimasis savimi gali padėti atrasti efektyvius būdus tvarkytis su visu šiuo sunkiu jausmų bagažu.
Atsidūrus situacijoje, kai sužinoma apie artimojo lošimus, pagrindinė pagalba sau yra psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos, dalyvavimas artimųjų savitarpio paramos grupėje.
– Justina sako, kad sunkiausia buvo ne skolos, o suvokimas, jog žmogus, su kuriuo gyveno daug metų, visą tą laiką slėpė tokią didelę paslaptį. Kodėl po priklausomybės atskleidimo artimieji dažnai ima abejoti ne tik dabartimi, bet ir visa bendra praeitimi? Kaip po tokio sukrėtimo apskritai įmanoma atkurti pasitikėjimą?
– Kai paaiškėja, kad priklausomybė buvo ilgą laiką slepiama, artimieji patiria ne tik finansinį, emocinį sukrėtimą, o ir tarpasmeninių problemų, pavyzdžiui, sugriūva ir pasitikėjimo jausmas. Pasitikėjimo gali nelikti ne tik apie dabartį, bet ir tai, kas jau patirta kartu. Žinant, kad pasitikėjimas yra artimų santykių pamatas, tai sukelia skaudžius išgyvenimus.
Tuomet smegenys, siekdamos nebeatsidurti tokioje sukrečiančioje situacijoje, mėgina „perrašyti“ praeities įvykius, todėl pradedama iš naujo vertinti praeitį ir ieškoti atsakymų, kas buvo tikra, o ką galėjo slėpti priklausomybė.
Tai padeda žmogui atrasti atsakymus, kaip tai galėjo nutikti, ir kartu tokio proceso metu siekiama sumažinti riziką vėl būti apgautam. Nors toks procesas yra visiškai natūralus, visgi naudingiausia tokiu atveju kreiptis į specialistus pagalbos, kadangi tai gali „užstrigdinti“ žmogų tiek praeities nuoskaudose, priekaištuose, kaltinime savęs ir kito, bei intensyviame poreikyje kontroliuoti savo artimą.
Pasitikėjimo atkūrimas yra ilgas procesas, kuriam neužtenka vien pažado pasikeisti. Jis kuriamas abipusiu atvirumu, atsakomybės prisiėmimu už savo veiksmus, pasirinkimu sveikti nuo priklausomybės ir kantrybe, leidžiant lošiančiajam savu tempu eiti sveikimo keliu, o sau – savu tempu atgaunant saugumo jausmą.
