Nepatogu klausti: kalbuosi su savimi – ar aš normalus?

„Ar pagaunate save garsiai pasakant „gerai, nuo ko pradėti...“ Arba galvoje tariant: „Ramiai, išsiaiškinam“? Daugeliui žmonių savikalbė – visiškai natūrali mąstymo dalis. Ji padeda susikaupti, reguliuoti emocijas, planuoti veiksmus ir... nusiraminti. Tačiau kartais dialogas su savimi kelia nerimą: „o jei tai – psichikos sutrikimas?“ – atkreipia dėmesį gydytojas psichiatras.

Lauros Norinkevičiūtės nuotr./Vilius Ogenskas

Kiek žmonių kalbasi su savimi?

Pasak V.Ogensko, psichologo Russello Hurlburto tyrimai rodo, kad maždaug 30–50 proc. žmonių reguliariai patiria vidinį monologą (vidinę kalbą), nors jis nėra nuolatinis visą dieną. Tai normali patirtis, o jos dažnis tarp žmonių labai skiriasi.

Savikalbės tyrėjai taip pat pastebi, kad net tie, kurie save laiko „retai kalbančiais su savimi“, realiose situacijose vis tiek neretai įsijungia į savikalbę (pvz., sprendžiant užduotis ar stresinėse akimirkose).

„Trumpai tariant, kalbėtis su savimi – normalu ir dažna. Tai – mąstymo įrankis, o ne sutrikimo ženklas“, - paaiškina gydytojas psichiatras, psichoterapeutas ir pateikia pavyzdžių, kodėl tai naudinga.

Kada savikalbė yra naudinga?

• Tai dėmesio ir planavimo „įrankis“: padeda susidėlioti žingsnius („pirmiausia elektroniniai laiškai, po to skambučiai“).
• Padeda reguliuoti emocijas: padedame sau ramesniu tonu, kaip padėtume draugui.
• Mokymasis ir atmintis: tylus (ar net tyliai ištariamas) pakartojimas gerina įsiminimą.

„Jei kalbate su savimi, nes taip lengviau susikaupti ar nusiraminti – tai sveikas, adaptyvus mechanizmas“, - sako V.Ogenskas.

Shutterstock nuotr./Haliucinacijos

„Balsai galvoje“: kaip atskirti, kada tai – ligos simptomas?

O kaip su „balsais galvoje“? Pasak pašnekovo, kalbant apie haliucinacijas ir pseudohaliucinacijas, svarbus aiškus atskyrimas.

„Haliucinacijos – tai jusliniai potyriai be tikro dirgiklio, kurie jaučiami tarsi iš išorės (pvz., girdžiu balsą kambaryje), turi tikroviškumo įspūdį ir užima realią erdvę. Psichiatrijoje tai laikoma simptomu, ypač jei sutrinka kritiškumas jų atžvilgiu“, - paaiškina gydytojas psichiatras, psichoterapeutas.

Tuo metu pseudohaliucinacijos – panašūs potyriai, bet išgyvenami vidinėje erdvėje: „Žmogus suvokia, kad „tai manyje“, ne „iš išorės“. Paprastai išlieka įžvalga, jog tai ne realūs garsai ir vaizdai. Istoriškai jos aprašomos kaip „vidiniai“ pojūčiai, skiriant būtent vidinės/ išorinės erdvės kriterijų.“

Anot pašnekovo, svarbu suprasti, kad savikalbė (mintinė ar net tyliai ištariama) nėra tas pats, kas haliucinacijos. Savikalbė – valdomas, prasmingas mąstymo procesas.

Haliucinacijos – nevalingi jusliniai potyriai be realaus šaltinio.

Kiek dažnos haliucinacijos?

V.Ogensko teigimu, epidemiologiniai apibendrinimai rodo, kad įvairaus tipo haliucinacijas per gyvenimą patiria apie 5–15 proc. žmonių (kai kurie šaltiniai nurodo platesnį 5–28 proc. intervalą, priklausomai nuo metodikos).

Tai nebūtinai reiškia psichikos sutrikimą – reikšmę turi dažnis, trukmė, įtaka veiklai ir įžvalga apie patyrimą.

Kada kreiptis į specialistą?

Jei atpažįstate žemiau esančius ženklus, verta pasikalbėti su psichiatru ar psichologu:

• Girdite balsus ar garsus, kurie ateina tarytum iš išorės, o aplinkiniai jų negirdi.
• Potyriai trikdo kasdienybę (darbo/santykių sunkumai), kelia baimę, nerimą, pablogina miegą.
• Netenkate įžvalgos (pradedate tikėti, kad balsai/vaizdai yra objektyvi realybė).
• Potyrius lydi kiti simptomai: ryški nuotaikos kaita, užsitęsęs liūdesys, nerimas, dezorganizacija, dezorientacija ar žymus medžiagų vartojimas.

Ankstyvas kreipimasis pagerina prognozę – dažnai pakanka psichoedukacijos, miego, streso valdymo, psichoterapijos.

Kartais prireikia vaistų, ypač jei nustatomas aiškus sutrikimas.

Turi nepatogų klausimą ir tu, kurį bijai užduoti gydytojui? Rašyk mums gyvenimas@15min.lt ir atsakymo ieškok Gyvenimo rubrikoje.