Kur pirmiausia kreiptis, kokios pagalbos Lietuvoje galima sulaukti nemokamai ir ką iš tiesų reiškia savanoriškas savęs apribojimas nuo lošimų?
Priklausomybė nuo lošimų – ne valios trūkumas
Pasak Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) Metodinio vadovavimo ir monitoringo skyriaus vedėjos Evelinos Pridotkienės, priklausomybė nuo azartinių lošimų yra psichikos sveikatos sutrikimas, susijęs su smegenų veikla.
„Priklausomybė nuo azartinių lošimų yra biologiškai pagrįsta liga, daranti poveikį smegenų veiklai. Kitaip tariant, tai yra psichikos sveikatos sutrikimas, kuris gali būti sėkmingai gydomas“, – pabrėžia specialistė.
Labai dažnai lošimus seka kitos priklausomybės, kaip alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas.
Anot jos, priklausomybę dažnai lydi įvairūs mitai ir klaidingi įsitikinimai. Dalis žmonių vis dar mano, kad tai valios trūkumas ar negebėjimas susiimti, todėl ilgai vengia kreiptis pagalbos.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad žmogus nebūtinai iš karto būna pasirengęs pokyčiams ar gydymui. Kartais prireikia daug laiko, kol jis apskritai pripažįsta problemą. Taip pat labai dažnai lošimus seka kitos priklausomybės, kaip alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas. Tokiais atvejais net specialistams ne visada lengva nustatyti, kuri problema buvo pirminė.
Kur kreiptis pirmiausia?
E. Pridotkienė sako, kad Lietuvoje veikia gana aiški pagalbos sistema, tačiau nemažai žmonių paprasčiausiai nežino, nuo ko pradėti.
Vienas pirmųjų žingsnių gali būti priklausomybių konsultantai, dirbantys visuomenės sveikatos biuruose beveik visuose Lietuvos regionuose. Šios konsultacijos yra anoniminės, o jų tikslas – padėti žmogui atpažinti problemą ir suprasti, kokios pagalbos jam reikia.
Kitas žingsnis – psichikos sveikatos centras, prie kurio žmogus yra prisirašęs. Šių centrų specialistai dirba ir su elgesio priklausomybėmis, atlieka pirminį įvertinimą, o prireikus nukreipia į specializuotas įstaigas. Galima kreiptis ir tiesiogiai į RPLC, kuris turi padalinius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.
Pagalbos neretai ieško ne pats priklausomas žmogus, o jo artimieji.
Kadangi tai yra antrinio lygio gydymo įstaiga, nemokamos paslaugos teikiamos žmonėms, turintiems siuntimą iš pirminės sveikatos priežiūros grandies.
„Pagalbos neretai ieško ne pats priklausomas žmogus, o jo artimieji, kuriems problema iš šalies matosi aiškiau. Taip pat būna atvejų, kai gydytis žmogų nukreipia teismas, probacijos tarnyba ar vaiko teisių specialistai“, – teigia RPLC Metodinio vadovavimo ir monitoringo skyriaus vedėja E. Pridotkienė.
Anot jos, prieš pirmą vizitą daug žmonių jaučia baimę ar neapibrėžtumą, tačiau susitikimo metu viskas būna aptariama aiškiai ir suprantamai.
Kaip atrodo gydymas?
Pirmojo susitikimo metu specialistai vertina ne tik lošimų problemą, bet ir bendrą žmogaus situaciją: emocinę būklę, santykius, kitus sunkumus.
„Specialistas išklauso, užduoda klausimus ir padeda geriau suprasti esamą situaciją. Remiantis šiuo įvertinimu, parenkamas tinkamiausias pagalbos ar gydymo būdas bei aptariami tolesni žingsniai“, – aiškina specialistė.
Dažniausiai pirmiausia žmogus registruojamas gydytojo psichiatro konsultacijai, kurios metu sudaromas tolesnis gydymo planas. Vieniems pakanka individualių konsultacijų ir reguliarių susitikimų su specialistais, kitiems rekomenduojami grupiniai užsiėmimai ar intensyvesnis gydymas.
RPLC taikomas ir psichosocialinis gydymas, vadinamoji Minesotos programa. Ji gali vykti ambulatoriškai, kai žmogus reguliariai lankosi grupėse ir konsultacijose, arba stacionare. Ambulatorinės Minesotos programos metu pacientai konsultuojasi su gydytoju psichiatru, psichologu, socialiniu darbuotoju, dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose, dirba ir su ergoterapeutu ar menų terapeutu.
Tuo metu stacionare žmonės gyvena pagal nustatytą dienotvarkę, kasdien dalyvauja specialistų vedamuose užsiėmimuose, mokosi pažinti savo emocijas, keisti mąstymą ir elgesį.
Stacionarinė Minesotos programa paprastai trunka 28 dienas, ambulatorinė – apie tris mėnesius. Dar viena pagalbos forma – dienos stacionaras, kuris trunka iki 30 dienų. Užsiėmimai vyksta kiekvieną darbo dieną bent keturias valandas.
Pasak specialistės, toks gydymas padeda žmogui stabilizuoti būklę, geriau suprasti save ir išmokti kitaip reaguoti į emocijas bei stresą.
Savanoriškas apribojimas: ką tai reiškia?
Lošimų priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos psichologė Gabrielė Glušauskaitė primena, kad Lietuvoje nuo 2017 metų veikia Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras.
Pateikęs prašymą žmogus nebegali patekti į kazino, lošimų automatų salonus, lažybų punktus ir registruotas internetinių lošimų svetaines Lietuvoje.
„2026 metų balandžio 30 dienos duomenimis, galiojančių unikalių prašymų yra 21403. Nuo Registro įdiegimo pradžios matome nuolatinį prašymų skaičiaus augimą“, – sako psichologė ir priduria, kad 2017 metais buvo gaunama vidutiniškai apie 11 prašymų per dieną, o dabar – jau apie 50.
Žmonės vis dažniau supranta, kad priklausomybė nėra tinginystė ar charakterio silpnumas.
Tai, anot pašnekovės, rodo ne tik problemos mastą, bet ir mažėjantį stigmatizavimą, t.y., žmonės vis dažniau supranta, kad priklausomybė nėra tinginystė ar charakterio silpnumas.
Prašymą galima pateikti dviem būdais: atvykus į Lošimų priežiūros tarnybą Vilniuje arba nuotoliniu būdu per elektroninius valdžios vartus svetainėje nebenoriu-losti.lt. Minimalus apribojimo terminas yra šeši mėnesiai. Trumpesniam laikui apriboti savęs negalima.
Kodėl vien noro sustoti dažnai neužtenka?
G. Glušauskaitė sako, kad žmonės ir jų artimieji Tarnyboje gali gauti po 10 nemokamų psichologo konsultacijų.
Konsultacijų metu žmonės supažindinami, kaip formuojasi priklausomybė, mėginama kartu suprasti, kokie veiksniai skatina norą lošti, kartu sudaromas lošimo prevencijos planas. Artimiesiems taip pat suteikiama emocinė parama, kalbama apie kopriklausomybę ir kartu ieškoma būdų, kaip reaguoti į artimojo lošimo problemą.
Tik nustojus lošti motyvacija nebegrįžti į lošimus būna labai aukšta, tačiau ji pamažu mažėja.
Tačiau psichologė pabrėžia, kad konsultacijos dažniausiai yra tik sveikimo pradžia: „Praktikoje matau, kad tik nustojus lošti motyvacija nebegrįžti į lošimus būna labai aukšta, tačiau ji pamažu mažėja. Kartais žmogui po kelių konsultacijų atrodo, kad jis jau pasveiko, tačiau jei lošta dešimt metų, nerealu tikėtis, kad viskas pasikeis po kelių susitikimų.“
Todėl žmonėms rekomenduojama tęsti gydymą: lankyti anoniminių lošėjų grupes, psichoterapiją, o kai kuriais atvejais rinktis intensyvesnes programas ar reabilitacijos bendruomenes.
Anot psichologės G. Glušauskaitės, signalai, kad reikia rimtesnės pagalbos, dažniausiai būna stiprus potraukis lošti, pasikartojantys atkryčiai, augančios finansinės problemos, konfliktai šeimoje, depresija, nerimas ar miego sutrikimai: „Kiekvieną situaciją vertiname individualiai. Svarbiausia – nelaukti, kol problema taps visiškai nevaldoma“.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
