Noriu pasidalinti, kas man padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą tokiose situacijose. Esu psichologė, mama, auginanti temperamentingą paauglę, tad turiu puikią galimybę praktiškai išbandyti viską, ką žinau, ir atrasti, kas veikia geriausiai. Psichologė, švietimo ekspertė Audronė Kancė-Grdzelišvili pranešime žiniasklaidai dalinasi keliais patarimais, kaip susivaldyti, kai vaiko emocijos yra itin audringos.
Pasirūpinkime savimi
Tokią situaciją mūsų kūnas suvokia kaip stresinę. Fiziologiniu lygmeniu įsijungia „kovok arba bėk“ sistema: kvėpavimas tampa paviršutiniškas, kyla adrenalino lygis, siaurėja kognityvinės funkcijos. Ką darome, kad grįžtume „į žemę“?
Kvėpuojame. Giliai, iš pilvo. Įkvepiame – ir dar giliau iškvepiame. Suskaičiuojame iki dešimties. Dirbtinai gilindami kvėpavimą ir perkeldami jį į pilvą, apgauname kūną: pavojaus nėra. Nervų sistema rimsta.
Mąstymo krypties pakeitimas
Kitas žingsnis – mintyse keletą kartų sau pakartoju, kad, nors gal netinkamu būdu ir netiesiogiai, vaikas bando pasakyti, kaip jaučiasi. Kalba apie save.
Jaučiate skirtumą tarp „jis/ji kalba apie mane, mane kritikuoja“ ir „jis/ji kalba apie save, kaip jaučiasi“?
Man šis požiūrio taško pakeitimas buvo kertinis. Mūsų smegenims tai – du visiškai skirtingi signalai. Jei vaiko kritiką priimame kaip informaciją apie save, smegenys iškart ją analizuoja ir vertina: ar tai tiesa? Jei – ne, kyla pasipiktinimas. Norisi gintis, paaiškinti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Emocijos įkaista, konfliktas gilėja.
Bet santykiai – ne visada apie logiką.
Bet santykiai – ne visada apie logiką. Ar bent jau ne apie objektyvią logiką. Mes visi interpretuojame realybę subjektyviai. Vaikas – taip pat. Ir jis turi teisę taip jausti. Bet kokie bandymai įrodyti, kad jis „klysta“, bus suvokiami kaip neišklausymas ir nesupratimas.
Kai sau pasakau, kad vaikas (kad ir netinkamai) stengiasi išsakyti, kaip jaučiasi, – persijungiu: nuo savęs – prie jo. Ir tada nuoširdžiai noriu suprasti, ką jis man nori pasakyti.
Išbandykite: emociškai intensyvioje situacijoje – persijunkite nuo savęs į vaiką.
Atspindėjimas – raktas į vaiko širdį
Kai atsitraukiame nuo gynybinės pozicijos, svarbiausia, ką galime padaryti – atspindėti vaiko emocijas.
Nors dažnai norisi iškart spręsti problemą, emocijų pasaulyje pirmiausia reikia pasirūpinti pačiomis emocijomis – jų įvardijimu ir supratimu. Be to, nebus jokio racionalaus pokalbio.
Svarbiausia, ką galime padaryti – atspindėti vaiko emocijas.
Ką darome? Atspindime vaiko emocijas. Remdamiesi tuo, ką matome ir girdime (veido išraiškos, kūno kalba, tonas), bandome atspėti, ką vaikas jaučia: „Matau, kad dabar labai pyksti“, „Jauti nusivylimą?“
Jei nepataikysite – nieko tokio. Vaikas pataisys. Bet jis įvertins jūsų pastangą suprasti.
Suprasti, kas svarbu
Kai emocijos jau įvardytos, svarbiausias klausimas, kurį galite užduoti: „Ką aš padariau, kad tu taip pasijutai?“ Tarp mūsų veiksmų ir vaiko reakcijos – visuomet yra interpretacija. Kaip vaikas paaiškina jūsų elgesį? Kokią prasmę jam suteikia?
Vaikams būdinga absoliutinti: „Tu blogiausia mama“, „Tu manęs nesupranti“, „Šiuose namuose nėra teisybės.“ Reaguokite ramiai ir empatiškai. Klauskite: „O ką konkrečiai aš padariau, kad tu taip nusprendei?“ Tai padės jums suprasti vaiką ir atskleisti, kas jam svarbu.
Susitarimai
Kai jau žinote, kas vaiką „trigerina“, galite pradėti ieškoti sprendimų. Klauskite: „O kaip tu norėtum, kad būtų? Ką tu siūlai?“
Tai dar nereiškia, kad sutiksite su viskuo, bet tai – galimybė suprasti vaiko požiūrį. Jei situacija sudėtinga, konkretinkite: „Jei galėtum išsirinkti vieną svarbiausią dalyką, kuris tau kelia daugiausiai įtampos – kas tai būtų?“Išgirdę, ką sako vaikas – pasiūlykite ir savo variantą. Kalbėkitės, kol rasite kompromisą.
Apibendrinant, gera schema konflikte būtų:
- Kvėpavimas ir rūpestis savimi
- Dėmesio perkėlimas nuo savęs į vaiką
- Vaiko emocijų atspindėjimas
- Interpretacijų „iškodavimas“ (konkrečių veiksmų aiškinimasis)
- Susitarimai
Sėkmės! Jums tikrai pavyks.
