Galime kalbėti, kur tie klausinėjantys žmonės apskritai augo ir kur jų bent minimalus išprusimas apie etiką, bet čia jau kita tema. Visi sveiko proto žmonės supranta, kad kito žmogaus (net šeimos nario) sveikata yra jo asmeninis ir konfidencialus reikalas, todėl jis neturi jokios nei pareigos, nei atsakomybės suteikti informaciją apie tai.
Bet, kita vertus, jeigu žmogus vartoja vaistus nuo kraujospūdžio, migrenos, opaligės, ar irgi juos taip dažnai slepia? Iš kur atsirado poreikis slėpti, jog gydytojas paskyrė nutukimo kaip lėtinės ligos gydymą?
Anksčiau žmonės slėpdavo, kad serga vėžiu. Vis dar daug kas slepia, kad serga net lengvomis psichikos ligomis. Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado naujesnis reiškinys – slėpti, kad buvo atlikta svorio mažinimo operacija. Ir galiausiai naujausia paslaptis – medikamentinis nutukimo gydymas.
Nekalbėčiau apie tai, jeigu tai būtų pavienis reiškinys ir niekaip neturėtų įtakos pacientų gydymui. Tačiau vis dažniau praktikoje tenka susidurti su situacijomis, kai nutukimo ir jo sąlygotų gretutinių ligų medikamentinis gydymas yra aiškiai indikuotinas ir galėtų padėti sėkmingai valdyti šias būkles, tačiau pacientai atsisako veiksmingo, įrodymais pagrįsto gydymo.
Visada noriu išsiaiškinti motyvus. Vienas dažnesnių yra ekonominis, ką visiškai suprantu ir pripažįstu, kad šalia dietoterapijos ir visų gyvenimo būdo pakeitimų, teks ieškoti kitų sprendimų, pavyzdžiui, chirurginio gydymo (šiuo metu pilnai kompensuojamo iš Valstybinės ligonių kasos).
Deja, vis dažniau atsakymo priežastys yra labai ribotai pagrįstos arba visai nepagrįstos:
„Ar skaitėt straipsnį, kad nuo šių vaistų žmonės apanka?“;
„Mano draugė vartojo, visą laiką vėmė, negalėjo iš lovos pasikelti – aš nenoriu taip kankintis“;
„O kas žino, kas laukia po šių vaistų vartojimo po 20 metų – gal vien dėl to numirsiu?“;
„Nenoriu tapti priklausomas nuo kokių nors vaistų“;
„Girdėjau, kad pradėję vartoti vaistus, žmonės suserga diabetu“;
„Nenoriu jokios chemijos – noriu natūraliais būdais numesti svorį“;
„O kas bus kai nutrauksiu vaistus? Kam pradėti, jei vistiek svoris sugrįš?“;
„O ar matėt to specialisto interviu, jis irgi moksliniais tyrimais remiasi ir sakė, kad šitie vaistai dar eksperimentiniai?“ ir t.t.
Reikia pasakyti, kad tai nėra tik Lietuvos problema, apie tai pamažu kalbama ir pasaulyje bei bandoma aiškintis šio reiškinio priežastis.
Baimė dėl šalutinio poveikio ir nežinomybė
Injekciniai vaistai nutukimo gydymui sąlyginai nauji (nors eksperimentai su žmonėmis skiriant jiems GLP1 infuzijas jau pradėti beveik prieš 40 metų), todėl natūralu, kad kyla baimių apie pasekmes juos vartojant tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu. Dar įtariau gali atrodyti tai, kad šiuo metu nėra duomenų apie reikšmingą žalą sveikatai. Daug kam gali atrodyti, kad tai per gerai, kad būtų tiesa – vaistai ne tik efektyvūs, bet dar ir nežalingi.
Luca Colangeli et al. (2024) Italijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 28,1 proc. dalyvių gydymo atsisakė baimindamiesi pašalinių reiškinių.
Taip, vaistai gali turėti šalutinių reiškinių, nurodytų jų anotacijose, tačiau daugumos jų net negalima vadinti komplikacijomis, kaip kartais būna įvardinama (šalutiniai reiškiniai ir komplikacijos nėra sinonimai). Pavyzdžiui, su virškinamuoju traktu susiję simptomai (visiškas apetito praradimas, pykinimas, vėmimas, rėmuo, nevirškinimo jausmas) yra vaistui būdingas veikimo mechanizmas, o ne kokia nors klaida jo veikime – būtent taip pasireiškia vaistų poveikis alkio ir sotumo reguliacijai.
Yra situacijų, kai vaistai neskiriami (pvz. alergija veikliąjai medžiagai, nėštumas, medulinis skydliaukės vėžys) arba turi būti skiriami su atidžia priežiūra pasveriant galimos žalos ir naudos santykį (pvz., tinklainės kraujagyslių pažeidimas, buvęs kasos uždegimas, kepenų ar inkstų funkcijos nepakankamumas, onkologinė liga, valgymo sutrikimai).
Daugiausiai nerimo pacientams paskaičius antraštes kelia dvi temos – skydliaukės vėžys ir regėjimo sutrikimai.
Kalbant apie skydliaukės vėžį, dažniausiai cituojamas įspėjimas dėl medulinio skydliaukės vėžio. Jis pagrįstas tyrimais su graužikais, kuriuose pastebėtas C-ląstelių navikų dažnėjimas vartojant GLP-1 agonistus.
Tačiau šis reiškinys žmonėms nepatvirtintas, epidemiologiniai tyrimai nerodo padidėjusios skydliaukės vėžio rizikos, bet atsargumo įspėjimas paliktas iš principo, remiantis gyvūnų duomenimis ir siekiant užtikrinti maksimalų saugumą.
Todėl šie vaistai neskiriami tik pacientams, kuriems diagnozuotas medulinis skydliaukės vėžys arba MEN2 (dauginės endokrininės neoplazijos 2 tipo) sindromas.
Kita dažna baimė – regėjimo sutrikimai. Ji kilusi iš ankstyvųjų semagliutido saugumo tyrimų, kuriuose pastebėta, kad pacientams, sergantiems pažengusia cukrinio diabeto sukeltu tinklainės kraujagyslių pažeidimu – retinopatija, gali laikinai pablogėti regėjimas.
Vis dėlto tai siejama ne su tiesioginiu vaisto poveikiu tinklainei, o su staigiu glikemijos pagerėjimu, kuris žinomas ir vartojant insuliną ar kitus efektyvius gliukozę mažinančius vaistus.
Dėl to pacientams, turintiems retinopatijos anamnezę, rekomenduojama oftalmologo priežiūra, tačiau regėjimo sutrikimai nėra kontraindikacija šiam gydymui.
Galiausiai, aptariant visas pagrįstas dvejones ir spekuliacijas, visada turim įvardinti, kad nepaisant to, kad vaistai yra sąlyginai nauji ir tikrai nėra ilgai trunkančių tyrimų, visgi aiškiai yra žinomos negydomo nutukimo kaip ligos rizikos ir pasekmės.
Todėl realus klausimas nėra „ar vaistai visiškai saugūs?“, o ar galima sau leisti negydyti ligos, kurios pavojus – ne hipotetinis, o įrodytas.
Visgi gydymą renkasi pats pacientas, tik labai norisi, kad pasirinkimas būtų pagrįstas ne spekulaicijomis, o šiai dienai pagrįstomis mokslo įrodytomis žiniomis.
Stigma, moralinis vertinimas ir kaltės jausmas
To paties Luca Colangeli et al. (2024) tyrimo metu nustatyta, kad 12,5 proc. dalyvių gydymo atsisakė dėl pralaimėjimo jausmo, o 46,9 proc. dėl to, kada manė, jog gyvenimo būdo korekcijos yra pakankamas gydymas.
Nutukimas vis dar tiek visuomenėje, tiek ir sveikatos priežiūros sistemoje vertinamas ne kaip lėtinė sunkiai gydoma ir linkusi atsinaujinti liga, o kaip žmogaus pasirinkimas, apsileidimas, valios neturėjimas ir bendrai – asmenybės silpnumas.
Realus klausimas nėra „ar vaistai visiškai saugūs?“, o ar galima sau leisti negydyti ligos, kurios pavojus – ne hipotetinis, o įrodytas.
Todėl tiek chirurginis, tiek medikamentinis nutukimo gydymas, kuris „padeda“, o ne „baudžia“ žmogų už „atsakomybės“ ir „pastangų“ „stoką“, dažnai vertinami kaip nieko „nepamokantys“ ir ne moralūs – „lengviausias kelias“ į lieknumą.
„Kas dabar čia dabar ir bus jei visi bevaliai pradės vartoti vaistus?“ – tokia tiesioginė ar netiesioginė retorika viešojoje erdvėje ne retai užgožia ligos ir jos gydymo esmę.
Toks požiūris daro ne vien emocinę, bet ir tiesioginę medicininę žalą. Kai gydymas tampa „gėdos“ sinonimu, žmonės delsia kreiptis pagalbos, atsisako veiksmingų gydymo metodų arba nutraukia gydymą.
Dalis pacientų laukia „paskutinės minutės“, kai nutukimo liga progresuoja sukeldama gretutines ligas, pvz.: cukrinį diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, suriebėjusių kepenų ligą, onkologines ligas, emocinės sveikatos sutrikimus.
Taigi toks ydingas moralinis ligos ir jo gydymo vertinimas blogina ligos eigą ir su ja susijusias ne tik fizines, bet ir emocines paskemes ir užuot gydžius, žmonės lieka kovoti su kaltės jausmu.
Galiausiai reikia paminėti ir dar vieną pavojų – vedini ne tik finansinių paskatų, bet ir gėdos, baimės bei dezinformacijos kai kurie pacientai ieško slaptų ar nelegalių būdų gauti vaistus, kas tiesiogiai kelia riziką jų sveikatai ir net gyvybei.
Medicinos bendruomenės atsakomybė
Reikia pripažinti ir tai, kai tie patys modeliai egizistuoja ir tarp medicinos darbuotojų – pradedant visų specialybių gydytojais (įskaitant dietologus), tęsiant slaugytojais ir baigiant kitais specialistais, kaip dietistais, kineziterapeutais, psichologais, visuomenės sveikatos specialistais ir t.t.
Deja, prie dezinformacijos ir stigmos prisideda ir sveikatos priežiūros specialistai. Gal ne sąmoningai, bet kalbėdami ne pagal savo kompetencijas, vadovaudamiesi asmeninėmis nuostatomis ir išankstiniais vertinimais, o ne šiuolaikiniu mokslu.
Kai gydytojas, slaugytojas ar kitas specialistas komentuoja medikamentinį nutukimo gydymą vedinas tų pačių visuomenėje įsišaknijusių stereotipų – „vaistai – lengviausias kelias“, „reikia tiesiog valios“, „čia tik mados reikalas“ – jis, gal to sąmoningai ir nesiekdamas, bet ypač stiprina stigmatizaciją. Kai specialistai dalijasi informacija „girdėjau, kad kažkurioj varpinėj skambėjo“, daugiausiai paremta antraštėmis populiariuose portaluose ar socialiniuose tinkluose, o ne moksliniais šaltiniais ar klinikinėmis gairėmis, kuriamas žalingas autoriteto įspūdis – jei „gydytojas pasakė“, visuomenė linkusi tuo tikėti, net jei tai nepagrįsta įrodymais.
Todėl reikia pripažinti, kad netiksli informacija arba dezinformacija tampa ypač pavojinga, kai ji sklinda ne iš anoniminio komentaro, o iš balto chalato. Net ir viena netiksli frazė apie „nežinomus ilgalaikius padarinius“ ar „eksperimentinį gydymą“ gali nulemti, kad pacientas atsisakys gydymo, kuris jam būtų išgelbėjęs sveikatą ar net gyvybę.
Kita didelė problema, už kurią atsakingi tik gydytojai – tai receptinių vaistų paskyrimas, nesant indikacijų. Kai vaistai, skirti gydyti lėtinę ligą, tampa mados ar kosmetinių tikslų priemone, nukenčia ne tik medicininė etika, bet taip kompromituojamas pats gydymas. Toks neatsakingas skyrimas formuoja iškreiptą visuomenės suvokimą – devalvuojamas gydymo metodas, mažinamas pasitikėjimas visa vaistų klase ir sustiprinamas įtarimas, kad tai komercinis triukas ar gydytojai net iš to uždirba.
Mano nuomone, gydytojai labai reikšmingai prisideda prie to, kad vaistai, sukurti gydyti nutukimą kaip lėtinę ligą, tapo popkultūros memais ir Helovino kostiumais.
Suprantu, kad kartais pacientai gali būti atkaklūs, reikalaudami gydymo, net kai nėra indikacijų (kiekvieną savaitę tenka konsultuoti bent kelis tokius) arba gydytojas vedinas empatijos nori padėti nepriklausomai indikacijų.
Tačiau būtent gydytojo pareiga išdėstyti pacientui aiškias indikacijas ir alternatyvius sprendimo būdus (dietoterapija, psichoterapija, fizinio aktyvumas), kartais nevengiant konfrontacijos ir raudono įrašo „Pincete“.
Žiniasklaidos atsakomybė – neišsemiama tema, kai dažniausiai tiesiog svyra rankos
Žiniasklaidos ir visų medijų įtaka šiais laikais milžiniška. Pagal čia pateikiamą informaciją, straipsnius, o dažnai tik jų antraštes, visuomenė formuojasi nuomonę įvairiais klausimais, įskaitant ir medikamentinį nutukimo gydymą.
Šiandien be didelių pastangų per keliolika minučių „Google" pavyko rasti šias gąsdinančias, moralizuojančias, stigmatizuojančias antraštes apie vaistus, skirtus svorio mažinimui (žr. nuotrauką – past.).
Deja, taip jau yra, kad dažniau žiniasklaidoje pasirenkamas ne mokslinis, o sensacingas klikbaitinis kampas.
Antraštės, tokios kaip „stebuklingos injekcijos“, „vaistas, nuo kurio krenta kilogramai be pastangų“ ar „pavojinga nauja mada“, kuria klaidingą įspūdį, kad tai – greito efekto, rizikingas eksperimentas, o ne lėtinės ligos gydymas.
Toks komunikacijos tonas ne tik dezinformuoja, bet ir stigmatizuoja pacientus, kuriems taikomas gydymas moksliškai pagrįstomis priemonėmis. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai pacientai gydomi šiais vaistais dėl cukrinio diabeto, bet taip pat jaučiasi įsibaiminę ar „neverti“ šio vaisto.
Dažnai publikacijose nėra atskiriama, kas yra pagrįstais gydymas vaistais, o kas yra vaistų vartojimas be indikacijų ar net nelegalių preparatų vartojimas. Kai šie kontekstai suplakami, visuomenėje susidaro vienas įspūdis – „vaistai nuo nutukimo – pavojingi“.
Galima suprasti, kad viešojoje erdvėje domina dramos, bet kai kalbame apie mediciną, kiekviena emocinga frazė turi pasekmes. Viena gąsdinanti antraštė gali atgrasyti šimtus žmonių nuo gydymo, kuris iš tiesų galėtų jiems padėti.
Kai žurnalistai, prašantys duoti interviu (dažniausiai jų reikia labai skubiai lyg balionai naktį būtų atskridę į Lietuvą), užduoda aiškiai kryptingus klausimus, siekiant dramos ir sencacijos, kyla didžiulis beviltiškumas ir aiški pozicija: aš nenoriu dalyvauti šitame šūdų malūne (pardon for my french).
Kai griūna lieknųjų privilegijos
Yra ir dar viena, retai aptariama, bet svarbi priežastis, kodėl dalis visuomenės (įskaitant ir medicinos bendruomenę) taip priešinasi nutukimo gydymui vaistais.
Daug metų būti lieknam reiškė turėti privilegiją – socialinį statusą, kurį išlaikyti galėjo tik tie, kurie „turėjo valios“, „prižiūrėjo save“ ar „galėjo susiimti“. Vaistai, kurie padeda reguliuoti svorį nepriklausomai nuo valios pastangų, šią hierarchiją sugriauna. Jie tarsi panaikina seną socialinį kontraktą, pagal kurį lieknumas buvo užsitarnautas, o ne gydomas.
Todėl nenuostabu, kad daliai lieknosios visuomenės (įskaitant medicinos bendruomenę) šis pokytis kelia pasipriešinimą – ne dėl medicininių argumentų, o dėl psichologinio diskomforto. Kai privilegija, kurią turėjai, tampa prieinama visiems, ją lengva paversti moraliniu klausimu.
Taigi užbaigiant ilgai brendusį tekstą, tiek konsultuojant pacientus, tiek dalinantis rūpesčiais su kolegomis, – nutukimas nėra pasirinkimas ar valios trūkumas. Tai lėtinė, daugiaveiksnė liga, kuri kaip ir kitos lėtinės būklės, reikalauja daugiadisciplininio kompeksinio gydymo.
Sėkmingas nutukimo gydymas visada apima mitybos ir gyvenimo būdo korekciją, psichologinę pagalbą, o esant indikacijoms – medikamentinį ar chirurginį gydymą. Vaistai nėra stebuklas, bet ir nėra nuodas. Jie yra viena iš šiuolaikinių gydymo priemonių, kuri padeda reguliuoti fiziologinius procesus, bet, aišku, kad tiesiogiai nepakeičia paties žmogaus pastangų. Todėl tikėtis, kad vien vaistai išgydys nutukimą, būtų taip pat naivu, kaip tikėtis, kad antihipertenziniai vaistai išgydys hipertenziją, be gyvenimo būdo pokyčių.
Vaistai turi būti skiriami pagal aiškias ir šiuo metu puikiai įvardintas medicinines indikacijas. Ir tai nėra jokia privilegija (nekalbu apie finansinį aspektą), tai yra šiuolaikinis gydymas. Pacientai neturi jaustis kalti, kad gauna pagalbą, kuri jiems priklauso pagal klinkines indikacijas ir mokslo įrodymus.
Ir čia mūsų – tiek gydytojų, tiek žiniasklaidos – atsakomybė yra milžiniška.
Gydytojų – komunikuoti tvirtai ir aiškiai, remiantis mokslo įrodymais, gydymą taikyti pagal indikacijas ir toliau dirbti tiek su savimi, tiek su visuomene siekiant mažinti svorio stigmą.
Žiniasklaidos – atsisakyti sensacijų ir prisiimti atsakomybę už žodį, kuris gali lemti, ar žmogus pasirinks gydymą, ar jo atsisakys. Kitaip tariant, žiniasklaida tiek pat, tik kitomis formomis, atsakinga už žmonių sveikatas ir gyvybes.
Visos visuomenės – vaistai, sukurti gydyti nutukimą kaip lėtinę ligą, tampa Helovyno kostiumais, o gydymas – pajuokų objektu ir tai rodo ne visuomenės humoro jausmą, o jos diskomfortą – visišką nesupratimą ir stigmos mastą.
* tekste minimas II tipo cukrinis diabetas
Tekstas publikuotas socialiniame tinkle Facebook, su autorės leidimu perpublikuojamas portale 15min.
