Išgyventi padėdavo...
47-erių Samanta vos prieš pusmetį išgirdo ADHD ir autizmo spektro sutrikimo diagnozes. Ji prasitaria, kad tuomet prieš akis prabėgo visas jos gyvenimas. „Buvo labai liūdna dėl neteisybės, kurią patyriau, pikta ant sistemos, kuri atėmė iš manęs galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Vėliau atėjo palengvėjimas, nes diagnozė paaiškino labai daug dalykų, kurie vyksta mano gyvenime“, – teigia pašnekovė.
Pasak moters, nuo vaikystės ji jautė esanti kitokia: jai būdavo sunku pritapti prie bendraamžių, mokykloje nespėdavo su visais, daug ko nesuprasdavo, dėl to jautėsi nesuprasta ir atstumta. Galiausiai atsirado baimė eiti į mokyklą, ji pradėjo save žaloti – pjaustydavosi rankas, įvairiais būdais laužydavo pirštus, kad juos sugipsuotų, net suvaidino apendicitą ir gydytojai jį išoperavo.
„Paauglystėje pradėjau maištauti. Dėl to mane išmetė iš dviejų mokyklų – teko pabaigti suaugusiųjų mokyklą. Nuo 13 metų pradėjau vartoti alkoholį – apsvaigusi išdrįsdavau daryti, tai, ko negebėdavau blaivi: bendrauti, sklandžiau reikšti mintis“, – atvirauja Samanta.
20-ties metų ji susilaukė pirmos dukrelės, kurios verksmas moteriai buvo nepakeliamas. Kai ji kreipėsi į psichiatrą, šis skyrė vaistus nuo depresijos ir nerimo.
Atsiguliau į ligoninę detoksikacijai. Esu blaivi jau 12 metų.
„Vaistai mane pavertė „daržove“, pasidariau apatiška. Išbūti būsenoje, kurioje nėra jausmų, labai sunku, bet vėlgi gelbėdavo alkoholis. Kai man buvo 34-eri, gimė antra dukra. Tuo metu gyvenau Anglijoje. Jos tėtis taip pat buvo priklausomas, santykiai buvo toksiški. Bet dukrytė man pažadino labai stiprius jausmus – suvokiau, kad be manęs ji nieko daugiau neturi. Tai pastūmėjo kažką daryti. Grįžau į Lietuvą, paprašiau mamos prižiūrėti vaikus ir atsiguliau į ligoninę detoksikacijai. Esu blaivi jau 12 metų“, – dėsto pašnekovė.
Po 10 kančios metų – naujo gyvenimo pradžia
Nusprendusi kapstytis pati, ji palaipsniui nutraukė ją slopinančius vaistus. Tuomet į paviršių išlindo visos nuslopintos emocijos, jausmai, skausmingos patirtys. 24 valandas per parą ji juto didžiulį nerimą, panikos priepuoliai užeidavo net miego metu.
„Šis košmaras tęsėsi trejus metus, bet stengiausi sau padėti, ieškoti atsakymų, kas su manimi vyksta. Pradėjau skaityti specialią literatūrą. Man būdavo sunku koncentruoti dėmesį, jį išlaikydavau vos 15 minučių, bet vis tiek judėjau į priekį.
Taip dirbau su savimi 10 metų. Ko tik neišbandžiau: dvasiniai atsiskyrimai, meditacijos, kvėpavimo sesijos, terapinis rašymas ir pan. Galiausiai pasiekiau tikrai neblogą būseną. Nors jaučiau, kad man vis tiek sunku bendrauti, ilgai neišbūnu kontakte, susigyvenau su tuo ir „nurašiau“ savo charakteriui“, – sako moteris.
Stengiausi sau padėti, ieškoti atsakymų, kas su manimi vyksta.
Išsitirti dėl ADHD jai pasiūlė vyresnioji dukra, kai mama pasiskundė, kad ruošdamasi studijoms visiškai neatsimena medžiagos. Diagnozė iš esmės pakeitė Samantos gyvenimą.
„Šiuo metu universitete studijuoju socialinį darbą. Gerai save pažindama, sugebu mokytis pagal savo galimybes. Nėra lengva, nes man sunku sutelkti dėmesį, o jeigu jau sutelkiu, įsijungia tunelinis mąstymas – galiu paromis sėdėti ir gilintis. Labai gerai reaguoju kritinėje situacijoje, bet kasdienybėje susiduriu su iššūkiais – pasimetu elementariose situacijose, pavyzdžiui, kai reikia susikrauti daiktus į kelionę. Tačiau išmokau prisitaikyti.
Laimingai ištekėjau, vyras mane supranta ir man padeda. Jeigu man reikia pabūti vienai, jis gerbia mano poreikį, o aš išmokau jį išsakyti. Žinau, kad ne viską galiu padaryti iki galo, bet visada darau geriausia, ką galiu. Dabar dirbu su priklausomais žmonėmis, kurių dauguma turi ADHD.
Mano svajonė, kad ADHD turintys vaikai būtų diagnozuojami dar prieš mokyklą ir jiems būtų sudarytos sąlygos mokytis atsižvelgiant į jų neurologinius skirtumus. Tai būtų stipri priklausomybių prevencija. Aš buvau išstumta iš visuomenės. Noriu, kad kitiems taip nenutiktų“, – teigia Samanta.
Aš buvau išstumta iš visuomenės.
Po diagnozės Marius susigrąžino vidinę taiką
Marius ADHD diagnozę sužinojo tik tada, kai jo sesuo pradėjo domėtis šiuo sutrikimu. Iki tol apie 8 metus jis nesėkmingai buvo gydomas nuo depresijos: „Kai man buvo nustatyta depresija, išgyvenau sudėtingą laikotarpį: skyrybos, problemos darbe. Su žmona dar bandėme gelbėti santuoką, lankėmės pas porų psichoterapeutą, bet jis, pastebėjęs mano apatiškumą, dėl kurio nejaučiau prasmės ką nors daryti, pasiūlė man ateiti vienam."
Pirmiausia jis kreipėsi į psichiatrą, kuris diagnozavo sunkią depresiją. Vyras pradėjo gerti antidepresantus, lankė terapiją, pakeitė profesiją – būsena pagerėjo, bet neilgam.
Kai vėl dingdavo prasmė, jis keisdavo darbą – nauja aplinka stimuliuodavo, bet po kurio laiko motyvacija vėl dingdavo. Nauji santykiai taip pat byrėjo. „Grįžęs į terapiją bandžiau įvairias kryptis, bet jutau, kad neveikia. Matydamas, kad nepritampu, pradėjau galvoti, jog esu niekam tikęs“, – prisiminė pašnekovas.
Išsityręs dėl ADHD ir antidepresantus pakeitęs naujais psichiatro paskirtais vaistais, jis labai greitai pajuto poveikį. Grįžo energija – vėl pasijuto gyvas. Besigilindamas giliau į neuroįvairovę, Marius susidomėjo ir autizmu. Atlikti testai pasirodė teigiami. Nors priimti abi diagnozes buvo nelengva, žinojimas, pasak jo, sugrąžino vidinę taiką: „Kol nežinojau, kas man yra, kaltindavau save, kad nepritampu. Dabar žinau, kad su manimi viskas gerai. Tai mano smegenų ypatumas.“
Kol nežinojau, kas man yra, kaltindavau save.
Mariaus ADHD nepasireiškia išoriniu hiperaktyvumu: „Mano hiperaktyvumas slepiasi galvoje – vienu metu kyla daug minčių, jos blaško. Dėl to kyla sunkumų ir darbe – šokinėju nuo užduoties prie užduoties.“ Kita vertus, dabar jam aiškiau, kaip prisitaikyti prie aplinkos. Kadangi jis jautriai reaguoja į sensorinius dirgiklius, nuo šviesos saugosi akiniais, nuo garsų – ausinėmis, dirba atskiroje patalpoje. Tai padeda jam būti efektyvesniam.
Asmeninė patirtis įkvėpė projektams
Elita Žakevičiūtė ADHD diagnozę išgirdo būdama 42-ejų. Pasidomėti šiuo sutrikimu ją paskatino bičiulė.
„Buvo daug pykčio dėl vaikystės patirčių – mokytojų nesupratimo, pastabų, nuvertinimo. Jei būčiau žinojusi diagnozę, mano gyvenimas būtų kitoks. Iš mokytojų girdėdavau, kad esu gabi, bet tinginė. Mano savivertė buvo maža. Liūdna, kad pragyvenau pusę gyvenimo nežinodama, kas man yra. Stengiausi pritapti prie visuomenės, pritaikytos neurotipiniams žmonėms“, – sako Elita.
Pasak jos, vienas dažniausių mitų, kad ADHD žmonėms reikia palengvintų užduočių. ADHD neturi nieko bendra su intelektu. „Mane visada žavėjo, kaip tam tikrose situacijose veikia mano smegenys. Kai tema įdomi, klausausi išsižiojusi, viską perprantu ir įsimenu be pastangų. Bet kai reikia iškalti faktus – negaliu susikaupti. ADHD smegenyse sunkiau išsiskiria dopaminas, todėl mums reikia nuolatinės stimuliacijos, iššūkių, stresinės situacijos, įdomumo“, – aiškina pašnekovė.
Buvo daug pykčio dėl vaikystės patirčių – mokytojų nesupratimo, pastabų, nuvertinimo.
Diagnozė Elitai padėjo geriau pažinti save ir susigrąžinti autentiškumą: „Supratau, kad bendraudama su neurotipiniais žmonėmis maskuodavausi. Esu hiperempatiška, greitai nuskenuoju žmogaus manieras, kalbėjimo būdą ir jį perimu, kad būčiau priimta. ADHD žmones nuo vaikystės lydi jausmas, kad jie kitokie, todėl labai stengiasi prisitaikyti. Moterims tai pavyksta geriau – todėl jos dažniau lieka nediagnozuotos“.
Taip pat ji tapo atlaidesnė sau. Dėl ADHD moteris yra labai aktyvi ir veikli, bet neturi laiko pojūčio, dažnai vėluoja, kad ir kaip stengtųsi planuoti. „Anksčiau save dėl to grauždavau, dabar žinau, kad to nepakeisiu ir mokausi valdyti laiką“, – sako ji.
Dalindamasi savo patirtimi, moteris pamatė, kiek žmonių aplink patiria tą patį. Taip gimė mintis kurti ADHD asociaciją ir kartu su bendraminčiais šviesti visuomenę, medikus, pedagogus. Naudingos informacijos apie ADHD galima rasti tiek asociacijos „Facebook“ profilyje, tiek „YouTube“ kanale „ADHD klubas“, kuriame Elita kalbina įvairių sričių specialistus. Taip pat jos planuose surengti ADHD turinčių žmonių portretinių nuotraukų parodą „ADHD veidai“, kuri keliaus po Lietuvą, o vėliau persikels į skaitmeninį puslapį ir nuolat pildysis.
„Noriu parodyti, kad esame labai skirtingi, bet esame visuomenės dalis. ADHD gali turėti kasininkas, pareigūnas, teisininkas ar chirurgas. Noriu pradžiai surinkti šimtą veidų, o tada plėstis. Kai jautiesi kitoks, jautiesi tarsi bjaurusis ančiukas, nors iš tiesų esi gulbė. Noriu, kad visos gulbės rastų savo bendruomenę, nes būdami su savais, jaučiamės „normalūs“, – šypsosi Elita, kviesdama prisidėti prie projekto tiek dalyvius, tiek galinčius ją paremti finansais ar patalpomis.
Specialisto žvilgsnis į ADHD: ką verta žinoti
Pasak psichiatrės dr. Indrajos Veličkienės, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD) yra kompleksinis sutrikimas, turintis neurobiologinį pagrindą ir lemiamas genetinių, neurocheminių bei aplinkos veiksnių. Ir neturintys ADHD žmonės gali sakyti, kad jiems sunku susikaupti, negali išbūti ramiai ar pabaigti veiklų, tačiau esant sutrikimui nesusikaupimo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai daug intensyvesni ir apsunkina mokslus, darbus, tarpasmeninius santykius bei santykį su savimi pačiu, o taip pat lemia gretutinius psichikos surikimus.
„Vienas svarbiausių simptomų – sunkumas pradėti užduotį, ties ja susikaupti, išlaikyti dėmesį ir jį paskirstyti. Pavyzdžiui, sunku pradėti darbus ir juos laiku pabaigti, sunku mokytis, atsiskaityti baigiamuosius darbus ar užsiimti monotoniška veikla“, – sako gydytoja.
Norint diagnozuoti ADHD, reikia atsižvelgti į 18 simptomų: 9 priskiriami dėmesio stokos, 9 – hiperaktyvumo tipui. Jei nustatomi bent 5 dėmesio nesukaupimo simptomai suaugusiojo amžiuje ir 6 simptomai vaikystėje, tai patvirtina ADHD diagnozę.
Pašnekovės teigimu, lengviausia diagnozuoti aiškiai matomą hiperaktyvumu pasireiškiantį sutrikimą, kai žmogus nenusėdi vietoje. Nesusikaupiančio tipo simptomus atpažinti sunkiau, ypač jei žmogus išmokęs su jais šiek tiek tvarkytis, moka formuluoti mintis, stengiasi šiuos simptomus paslėpti. Lietuvoje aiškių diagnostikos ir gydymo standartų suaugusiems nėra, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija planuoja juos paruošti artimiausiu metu.
Gydymui skirtų medikamentų pasirinkimas taip pat ribotas ir brangus, diagnostika prieinama daugiausia privačiai. Tačiau svarbu, kad gydymas būtų prieinamas ir kompensuojamas. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės dienos stacionaras „Lengva diena“ palaipsniui kuria galimybę gauti valstybės finansuojamas paslaugas nustatant ADHD diagnozę. Deja, specialistų ratas plečiasi nepakankamai greitai ir išlieka eilės konsultacijoms, o gydymas šiuo metu dar nekompensuojamas.
Vietoj pagalbos žmogus gauna vidinį įrašą, kad yra „netikęs, nieko vertas“.
„Terapijoje dažnai kalbame apie tai, kad žmogus, turintis ADHD, savo galvoje tarsi susikuria daugybę svetimkūnių „tu tinginys“, „tu nieko negali“, „susitvarkyk pagaliau“. Vietoj pagalbos žmogus gauna vidinį įrašą, kad yra „netikęs, nieko vertas“. Tai paveikia savivertę, dar labiau sustiprina nepritapimo jausmą. Toks savęs nuvertinimas ilgainiui gali paskatinti depresijos ar nerimo sutrikimus. Jei vaikystėje vaiko nepriima aplinka, ateityje jam daug sunkiau atrasti save ir pasitikėti kitais“, – aiškina dr. I. Veličkienė.
Pasak psichiatrės, kalbintos Samantos minėtos priklausomybės yra gan dažnos ADHD fone. Remiantis šiemet švedų mokslininkų publikuotu tyrimu, laiku skiriamas ADHD gydymas mažina priklausomybių formavimąsi, suicidinį elgesį ir autoįvykių dažnį. Švedų kaupiamas registras leidžia stebėti duomenis ilgesniais laikotarpiais ir labai reikalingas norint suvokti, kodėl verta gilintis į tokias problemas kaip nesusikaupimas, hiperaktyvumas ar impulsyvumas.
Todėl visuomenei pašnekovė palinkėtų daugiau smalsumo ir, užuot vadovavusis išankstinėmis, nuvertinančiomis nuostatomis, pasidomėti, kaip žmogus jaučiasi ir ko jam reikia, kaip galime padėti. Savalaikė pagalba gali išryškinti ADHD stiprybes, o ne silpnybes.
Kraštutiniai požiūriai, kad visuomenė turi prisitaikyti prie neuroįvairovės arba neuroįvairovę turintys žmonės turi prisitaikyti prie visuomenės mus veda į atskirtį. Kaip yra pasakiusi JAV psichiatrė Bernadette Grosjean, tai lyg skirtingos kalbos ir mums reikia gerų vertėjų, kad girdėtume, suprastume ir įsiklausytume.
Siekdami atkreipti visuomenės dėmesį, jog ADHD yra kompleksinė problema, kuriai spręsti nepakanka atskirų iniciatyvų, gydytojai specialistai siūlo suvienyti medikų, sveikatos politikų, įvairių sričių profesionalų jėgas ir sukurti nacionalinę pagalbos ADHD strategiją.
