Sekite 15min Google
Sveikatos bėdomis Saulius nesiskundė. Prisimena tik, kad tarnaujant dar sovietinėje kariuomenėje Vokietijoje buvo tikrinama sveikata, ir jam pridūrė – kai grįši, būtinai dėl širdies pasirodyk medikams. Vis dėlto, kadangi simptomų nejautė, vyras to nepadarė.
Kartą tradiciškai besiruošdamas į Belgiją, kurioje tuomet dirbo, vyras pajuto nemalonius, lyg gripo, simptomus, kurių tuomet nesureikšmino, todėl vis tiek išvyko.
„Nekreipiau dėmesio, kaip visada atsisėdau ir nuvažiavau, bet sveikata blogėjo ir suėmė labai stipriai. Grįžau į Lietuvą po dviejų savaičių, o medikai mane tiesiai pasiuntė į Kauną“, – kalbėjo tauragiškis.
Anot Sauliaus, atlikus išsamius tyrimus Kaune jau paaiškėjo, kad situacija labai prasta. Vyrui tiesiai to nesakė, tačiau žmonai pranešė – jam reikės persodinti širdį.
Mes grįžome namo, tačiau kitą dieną mane ištiko insultas.
„Mes grįžome namo, tačiau kitą dieną mane ištiko insultas. Viskas blogėjo labai staigiai – vėl atsidūriau Kaune. Po mėnesio gydymo mane vėl paleido, bet širdis buvo labai nusilpusi ir jau sakė registruotis į Vilnių dėl persodinimo“, – prisiminė Saulius.
Vyras pasakoja, kad tai padaręs buvo užrašytas į eilę, tačiau viskas klostėsi greičiau nei planuota – po kelių savaičių pablogėjo taip, kad Saulius dėl suprastėjusios būklės buvo išvežtas tiesiai į Vilnių.
„Nieko neprisiminiau, viskas blogėjo, buvau jau be sąmonės. Ligoninėje man pajungė dirbtinę širdį, o po dešimties dienų atsirado donoras“, – apie nusišypsojusią laimę kalbėjo Saulius. Mat kitiems donoro laukti užtrunka ir mėnesius, ir daugiau, o kai kurie jo ir nesulaukia.
„Aišku, dabar, kai technologijos pažengusios, žmonės su dirbtine širdimi gali vaikščioti ilgai – net ir namuose, o aš juk buvau tiesiog ligoninėje prijungtas prie tos dėžės. Buvo visai kiti laikai“, – prisimena Saulius.
Vyras pasakoja, kad nepaisant to, jog viskas galėjo baigtis nelaimingai, jis pats visada tikėjo, kad pasveiks. Net tuomet, kai atjungė aparatus ir vežė persodinti širdies, Saulius tikina negalvojęs apie kokią nors kitokią išeitį nei pasveikimą.
Sauliaus organizmas donoro širdį priėmė sklandžiai, nebuvo nei komplikacijų, nei atmetimų. Taip vyras gyvena iki šiol, nors tikina, kad sveikatą dabar vertina gerokai labiau. Saulius puikiai supranta, kad jam dovanotas palyginti ilgas gyvenimo laikas – arti trijų dešimtmečių – yra itin kilnių žmonių, priėmusių sunkų sprendimą nelengvą valandą, ir medikų profesionalumo rezultatas. Vyras su žmona išskirtinai įamžino žmogaus, kurio širdis plaka Sauliaus krūtinėje, atminimą – jo vardu pavadino sūnų Alvydą, kuriam jau 23-eji.
Turi patarimą kitiems
Prieš kelias savaites, pajuokauja pats Saulius, buvo atlikti tyrimai. Gimtadienio dieną jis sužinojo, kad jie – sklandūs. Puiki gimtadienio dovana, priduria tauragiškis, nes šiandien sveikatą jis vertina gerokai labiau. Jei nereikia, tikrai nerizikuoja, o jei pajunta kokius simptomus – nežiūri pro šalį.
Saulius ragina ir kitus vos pajutus ką nors neįprasto nenumoti ranka, pasidomėti, kas vyksta, nes greičiau sureagavus galima išvengti komplikacijų ar labai sunkių būklių.
Nesidraskyti ir žiūrėti sveikatos labai patariu ir kitiems.
„Jei reikia kažką sunkiau kelti, pagalvoju – geriau lėčiau ir po mažiau. Nesidraskyti ir žiūrėti sveikatos labai patariu ir kitiems. Ypač nenuvertinti gripo. Jis puola silpniausias vietas, kaip atsitiko ir man. Buvo ligos komplikacijos, kurios pažeidė širdį, kuri buvo silpna. Aš irgi maniau – nieko baisaus, o išėjo štai kaip“, – atkreipia dėmesį Saulius.
„Iš tikrųjų buvau viena koja ant žemės, kita – ten. Aišku, visada tikėjau, kad pasveiksiu, bet kiti matė, kad gali čia nieko gero ir nebūti. Ačiū Dievui, pavyko iškovoti tą šansą. Aišku, čia ne tik mano nuopelnas – donoro ir medikų dėka“, – dėkodamas kalbėjo tauragiškis.
Paklaustas, kiek apsunkintas transplantaciją patyrusio žmogaus gyvenimas, Saulius tikina, kad beveik niekaip – jis gyvena įprastą gyvenimą, tik kasdien turi nepamiršti išgerti imunosupresinių vaistų, kurie slopina imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų širdies.
„Viena vertus, žmogaus požiūris pasikeičia, kita vertus – visiškai gal pasikeistų, jei pakeistume smegenis. Charakteris išlieka juk toks pat – ką mėgo, ko nemėgsta, kaip elgiasi – išlieka“, – nusijuokia vyras.
Iš pradžių, anot jo, gerokai dažniau reikėdavo važiuoti atlikti kontrolinių tyrimų – stebėti, ar viskas gerai. O dabar, be to, kad kasdien turi išgerti privalomų vaistų, patikra vyksta maždaug kas pusantrų metų. Saulius tikina, kad visa tai, palyginti su antru gyvenimo šansu, yra niekai.
