Sekite 15min Google
– Kas yra širdies nepakankamumas ir kodėl apie jį visuomenei reikėtų kalbėti daugiau?
– Širdies nepakankamumas yra ne atskira liga, o sindromas, kuriam būdingi tam tikri simptomai: dusulys, kojų tinimas, taip pat širdies struktūriniai pokyčiai arba funkcijos sutrikimai. Diagnostiniais tyrimais nustatoma stazė – skysčių kaupimasis plaučiuose, kojose, pilve ar kitur – ir padidėję specifiniai biologiniai rodikliai. Tai – labiau kitų susirgimų, dažniausiai širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, pasekmė, tarsi galutinė šių ligų stadija.
Širdies nepakankamumas yra ne atskira liga, o sindromas, kuriam būdingi tam tikri simptomai: dusulys, kojų tinimas, taip pat širdies struktūriniai pokyčiai arba funkcijos sutrikimai.
– Kaip šis sindromas išsivysto ir kokie galimi būdai užkirsti tam kelią?
– Dažniausios širdies nepakankamumo priežastys – padidėjęs kraujospūdis, arterinė hipertenzija, širdies vainikinių kraujagyslių ligos, tarp jų miokardo infarktas, širdies vožtuvų ligos ir širdies ritmo sutrikimai, iš kurių dažniausias – prieširdžių virpėjimas. Širdies nepakankamumas gali išsivystyti ir po širdies raumens uždegimo, kurį sukelia įvairios infekcijos, todėl svarbi ir infekcinių ligų prevencija, pirmiausia skiepai. Širdies nepakankamumą taip pat gali sukelti paveldimos širdies ligos. Jei tokių ligų yra šeimoje, svarbu sveikatą tikrintis dažniau.
Ši liga – lėtinė ir dažniausiai neišgydoma, tačiau kuo anksčiau ji nustatoma, tuo didesnė tikimybė ją pristabdyti ir išvengti arba reikšmingai pavėlinti rimtesnes komplikacijas. Pajutę pirmuosius simptomus žmonės turėtų kuo anksčiau kreiptis į specialistus. Pagrindinis ir įprastai anksčiausiai pasirodantis simptomas yra dusulys fizinio krūvio metu, pavyzdžiui, jei žmogus negali užlipti laiptais nesustodamas pailsėti. Kitas dažnas simptomas – kojų tinimas. Esant šių dviejų simptomų kombinacijai ir sergant širdies ir kraujagyslių ligomis, širdies nepakankamumo tikimybė labai išauga.
Ši liga – lėtinė ir dažniausiai neišgydoma, tačiau kuo anksčiau ji nustatoma, tuo didesnė tikimybė ją pristabdyti.
Taip pat labai svarbu dalyvauti prevencinėse programose, būti fiziškai aktyviems, gydyti aukštą kraujospūdį, kontroliuoti cholesterolį, nerūkyti, riboti arba visai nevartoti alkoholio ir kitų kenksmingų medžiagų.
– Ar širdies nepakankamumas – „senų žmonių problema“?
– Klaidinga galvoti, kad širdies nepakankamumas išsivysto tik vyresniems žmonėms. Nors šios ligos rizika tikrai didėja su amžiumi, iš esmės ji gali išsivystyti bet kuriam žmogui, tačiau skiriasi priežastys. Jaunesniems žmonėms širdies nepakankamumas dažniau išsivysto dėl paveldimų ligų, įgimtų širdies ydų arba po persirgto širdies raumens uždegimo. Dėl didėjančio rizikos veiksnių paplitimo vis jaunesni žmonės serga arterine hipertenzija ar perserga miokardo infarktu.
Klaidinga galvoti, kad širdies nepakankamumas išsivysto tik vyresniems žmonėms.
– Kas vyksta su žmogumi, kai dėl ūminio širdies nepakankamumo jis patenka į ligoninę? Kodėl būtent laikotarpis po išrašymo yra toks svarbus?
– Ūminis širdies nepakankamumas gali būti pirma širdies nepakankamumo išraiška arba staiga ar palaipsniui pablogėjęs lėtinis širdies nepakankamumas, kai reikia kreiptis skubios pagalbos ir dažniausiai – gultis į ligoninę. Nustatyta, kad pacientų, kuriems to prireikia, rizika numirti per artimiausius metus siekia net iki 25–30 proc. Tai yra daug didesni skaičiai negu lėtinės šios ligos formos pacientų.
Apie 10 proc. pacientų miršta per pirmas 30 dienų nuo išrašymo iš ligoninės. Šis ankstyvas laikotarpis laikomas pažeidžiamiausiu ir būtent jį analizavau. Pastaraisiais metais atliktų klinikinių tyrimų analizė aiškiai įrodė ankstyvo intensyvaus medikamentinio gydymo paskyrimo naudą – padidėja pacientų išgyvenamumas, prireikia mažiau pakartotinių hospitalizacijų, pagerėja pacientų gyvenimo kokybė. Mūsų siekiamybė turėtų būti pacientą po hospitalizacijos pamatyti bent jau per 30 dienų ir užtikrinti, kad jam paskirtas optimalus medikamentinis gydymas.
Apie 10 proc. pacientų miršta per pirmas 30 dienų nuo išrašymo iš ligoninės. Šis ankstyvas laikotarpis laikomas pažeidžiamiausiu ir būtent jį analizavau.
– Ar grįžimas į ligoninę po širdies nepakankamumo paūmėjimo yra neišvengiamas, ar dalies tokių hospitalizacijų galima išvengti?
– Pakartotinė hospitalizacija dažnai parodo, kad arba mes iki galo neatlikome savo darbo, arba pacientas nesiėmė paskirto gydymo. Tyrimu būtent ir parodėme, kad nemažos dalies šių hospitalizacijų galima išvengti laiku paskyrus tinkamą medikamentinį gydymą.
– Ar jūsų tyrimo rezultatai leidžia sakyti, kad po išrašymo iš ligoninės pacientas turėtų būti stebimas daug intensyviau, nei tai buvo daroma iki šiol?
– Tikrai taip, pirmosios savaitės po išrašymo gali būti lemiamos. Turėtume siekti, kad išrašymo metu pacientai turėtų aiškų stebėjimo planą ir jiems būtų suteikta širdies nepakankamumo paslauga bent jau per 30 dienų po išrašymo iš ligoninės. Šiuo metu dėl įvairių priežasčių širdies nepakankamumo paslaugos taikymas yra nepakankamas, nors jos efektyvumas aiškiai įrodytas.
– Ką pacientui iš tikrųjų reiškia „optimalus gydymas“? Ar tai vien vaistai, ar ir paciento elgesys, mityba, fizinis aktyvumas, stebėjimas namuose?
– Širdies nepakankamumo gydymo pagrindą sudaro vaistai, tačiau viskas, ką išvardinote, yra ne mažiau svarbu. Konsultacijos, ypač išplėstinės širdies nepakankamumo paslaugos, metu stengiamės suteikti rekomendacijas dėl mitybos, fizinio aktyvumo, taip pat savo būklės stebėjimo ir kitų sveikos gyvensenos principų. Fizinį aktyvumą daugelis pacientų yra linkę riboti, bet moksliniai tyrimai rodo, kad fizinė reabilitacija smarkiai prisideda prie geresnės pacientų savijautos ir gyvenimo kokybės.
– Tyrimai rodo, kad po ūminio širdies nepakankamumo gydymą galima gana greitai intensyvinti. Ar gydytojai iš karto skiria pacientui visas rekomenduojamas gydymo dozes?
– Dalis gydytojų bijo didesnių vaistų dozių šalutinio poveikio, dalis būna klaidingai įsitikinę, kad, tarkime, moterims gydymas yra mažiau saugus. Taip pat esame linkę pervertinti kai kuriuos tyrimų rezultatus, pavyzdžiui, saikingai pablogėjusią inkstų funkciją, kaip rodiklį, dėl kurio reikia mažinti vaistų dozes arba net nutraukti gydymą. Mokslinėje literatūroje tai vadinama „klinikine inercija“. Tai labai sudėtingas fenomenas, sukeliantis rimtų pasekmių, kuriam įveikti turime dėti dideles pastangas.
Gydymo vaistais nutraukimas dažnai sukelia rimtesnes pasekmes negu vaistų šalutinis poveikis. Kaip gydytojai, turėtume prisiminti, kad pagrindinė gydymo nauda ir tikslas – pailgėjęs gyvenimas, mažiau hospitalizacijų ir geresnė pacientų gyvenimo kokybė.
– Kokias dažniausias klaidas po išrašymo iš ligoninės daro pacientai?
– Viena dažniausių pakartotinių hospitalizacijų priežasčių – gydymo nutraukimas. Su tuo ligoninėje susiduriame tikrai dažnai. Pacientai, kurie turi žalingų įpročių, nesilaiko mitybos, fizinio aktyvumo rekomendacijų, taip pat yra dažniau hospitalizuojami pakartotinai. Todėl labai svarbu suprasti, jog geresnė savijauta nereiškia, kad liga išnyko ar kad gydymą galima nutraukti savo nuožiūra.
– Jeigu galėtumėte pakeisti vieną dalyką, kaip Lietuvoje prižiūrimi širdies nepakankamumu sergantys pacientai po hospitalizacijos, ką keistumėte pirmiausia?
– Jeigu būtų neriboti nei žmogiškieji, nei finansiniai ištekliai, visiems pacientams po išrašymo iš ligoninės būtų sudaromas stebėjimo planas ir suteikta širdies nepakankamumo paslauga per 2–4 savaites, atsižvelgiant į jų ligos sunkumą. Širdies nepakankamumo paslaugą vykdo gydytojas ir slaugytojas, o būtent slaugytojų trūkumas labiausiai jaučiamas. Tad mums reikia pirmiausia gerinti slaugytojų darbo sąlygas.
– Ar Lietuvoje turime pakankamai galimybių pacientą prižiūrėti ne tik ligoninėje, bet ir po jos – tuo kritiniu laikotarpiu, kai jis grįžta į namus?
– Šiuo metu tikrai neturime tam pakankamai galimybių. Lietuvoje vystomos slaugos namuose paslaugos, tačiau jų taikymo apimtis neatitinka esamo poreikio. Su šia problema susiduriama visame pasaulyje, Lietuva šiuo klausimu nėra išskirtinė.
Pakartotinės hospitalizacijos sudaro turbūt didžiausią finansinę naštą sveikatos apsaugos sistemai, o savo tyrimu parodžiau, kad efektyvus medikamentinis gydymas jų gerokai sumažina. Manau, galima teigti, kad, tinkamai gydydami pacientus ir taip išvengdami jų pakartotinių hospitalizacijų, reikšmingai mažintume sveikatos apsaugos sistemos patiriamas išlaidas.
– Širdies nepakankamumas – viena didžiausių šiuolaikinės kardiologijos problemų. Kodėl, nepaisant medicinos pažangos, jo pasekmės išlieka rimtos?
– Širdies nepakankamumo prognozė gali būti sulyginama su onkologinių ligų arba yra net blogesnė – didelė dalis pacientų miršta per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo. Tačiau esama efektyvaus gydymo, reikšmingai gerinančio pacientų išgyvenamumą.
Širdies nepakankamumo prognozė gali būti sulyginama su onkologinių ligų arba yra net blogesnė – didelė dalis pacientų miršta per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo.
Tai liga, smarkiai paveikianti juo sergančių žmonių gyvenimo kokybę: tenka vartoti daug įvairių vaistų, liga gali sukelti psichologinių problemų, depresinius simptomus, nerimą. Vis dėlto per paskutinius 20–30 metų širdies nepakankamumo gydymas gerokai pasistūmėjo. Didelei daliai pacientų galime efektyviai padėti vaistais ir implantuojamais prietaisais.
Deja, reikšmingai daliai pacientų ši liga toliau progresuoja, simptomai ir gyvenimo kokybė blogėja. Tuomet gali prireikti pagalbinės kraujotakos prietaiso, vadinamosios „dirbtinės širdies“, arba širdies transplantacijos. Arba liga pasiekia galutinę stadiją ir niekuo nebegalime padėti. Čia belieka pridurti, kad dar viena siekiamybė turėtų būti prieinama paliatyvioji pagalba tokiems pacientams.
