Skirtumas kainoje gali siekti 30–50 eurų už toną, o visame ūkyje – virsti dešimtimis tūkstančių eurų. Kur slypi tas esminis skirtumas? Atsakymas – visus metus kruopščiai kurtoje arba atsitiktinumui paliktoje grūdo kokybės grandinėje.
Pirmoji grandis: pamatai – veislė ir dirvožemis
Viskas prasideda nuo pamatų. Maksimalus kokybės potencialas, kurį galime pasiekti, yra užkoduotas sėkloje – pasirinktos veislės genetikoje. Tačiau net ir pati geriausia veislė negalės realizuoti savo potencialo, jei bus pasėta į nualintą, biologiškai neaktyvų dirvožemį. Būtent sveikas ir gyvybingas dirvožemis yra antroji pamatinė kokybės grandinės dalis.
Dirvožemis, kuriame gausu organinės medžiagos ir aktyvi mikrobiota, veikia kaip buferis – jis užtikrina tolygų, o ne šuolišką maisto medžiagų atidavimą augalui per visą jo vegetacijos laikotarpį. Tai ypač svarbu kokybės formavimuisi.
Svarbiausia grandis: subalansuota mityba
Čia slypi daugiausiai klaidų ir daugiausiai galimybių. Paplitusi nuomonė, kad baltymų kiekį lemia bendras azoto trąšų kiekis, yra tik pusė tiesos. Kaip teigia augalų mitybos specialistai, lemiamą reikšmę turi ne tik kiek, bet ir kada bei kaip azotas pasiekia augalą.
Ankstyvą pavasarį išbertas azotas yra skirtas augalo augimui – krūmijimuisi, lapų ir stiebo masės formavimui. Tačiau baltymai grūduose kaupiasi kur kas vėliau, pieninės brandos tarpsniu. Agronomijos mokslo duomenimis, laiku ir tinkamai atliktas vėlyvasis tręšimas azotu per lapus gali padidinti baltymų kiekį 1–1,5 proc. ir daugiau, taip perkeliant visą derlių į aukštesnę ir brangesnę kokybės klasę.
Žinant, kad ribos tarp grūdų kokybės klasių yra itin siauros, būtent šis, atrodytų, nedidelis pokytis dažnai reiškia skirtumą tarp pašarinių ir kur kas brangesnių maistinių grūdų kategorijos. Tačiau ir čia yra svarbus niuansas – siera.
Kaip pabrėžiama VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų darbuose, siera yra nepakeičiama aminorūgščių, kurios formuoja baltymus, dalis. Be pakankamo sieros kiekio, augalas negali efektyviai panaudoti vėlyvojo azoto baltymų sintezei.
Būtent čia atsiveria ir moderniųjų biotechnologijų vaidmuo. Kad augalas galėtų efektyviai pasisavinti vėlyvuoju purškimu duodamas maisto medžiagas, jis turi būti sveikas, gyvybingas ir turėti stiprią šaknų sistemą. Biostimuliantai ar mikrobiologiniai preparatai, panaudoti ankstesniuose augimo tarpsniuose, pagerina šaknų veiklą ir augalo atsparumą stresui, taip paruošdami jį lemiamam kokybės formavimo etapui.
Paskutinė grandis: kokybės išsaugojimas
Net ir idealiai užauginta kokybė gali būti prarasta per kelias lietingas dienas prieš pat derliaus nuėmimą. Kaip jau aptarėme anksčiau, užsitęsusi drėgmė sukelia grūdų dygimą varpose, aktyvuoja krakmolą ardančius fermentus ir drastiškai sumažina krentamumo skaičių.
Taigi, paskutinė, bet ne mažiau svarbi grandinės dalis – gebėjimas apsaugoti tai, kas jau sukurta. Modernios priemonės, tokios kaip specializuoti adjuvantai, kurie suformuoja ant varpos apsauginę plėvelę, tampa savotišku „draudimu“, padedančiu išsaugoti kokybę net ir esant nepalankioms oro sąlygoms.
Lietuvos kontekstas: kova dėl aukštesnės klasės
Lietuvos ūkininkams kova dėl aukštesnės grūdų klasės yra tiesioginis kelias į didesnį pelningumą. Kaip ne kartą yra pabrėžę Lietuvos grūdų augintojų asociacijos atstovai, gebėjimas stabiliai užauginti aukštos klasės maistinius grūdus yra Lietuvos ūkininkų konkurencingumo pasaulinėje rinkoje pagrindas. Tai leidžia ne tik gauti didesnes pajamas, bet ir atveria kelius į naujas, aukštesnės kokybės reikalaujančias eksporto rinkas.
Aukšta grūdų kokybė – tai ne atsitiktinumas ar sėkmė. Tai – visų metų strategijos, kurioje kiekvienas elementas, nuo sėklos parinkimo iki paskutinio purškimo, yra apgalvotos ir vientisos kokybės grandinės dalis, rezultatas. Sėkmingiausi ūkininkai yra tie, kurie valdo ne pavienius procesus, o visą grandinę.
