Klimatologai sutaria dėl vieno – orų svyravimai ir ekstremalumai taps tik dažnesni. Todėl moderniame žemės ūkyje sėkmė vis labiau priklauso ne nuo gebėjimo prisitaikyti prie vienokių ar kitokių specifinių orų, o nuo sugebėjimo sukurti ūkio sistemą, atsparią bet kokiems iššūkiams.
Ir, žinoma, kalbame ne tik apie šią vasarą ir ateinantį rudenį. Pasiruošimas būsimiems netikėtumams, kurie, deja, jau virsta dėsningumais, turi būti ilgalaikis, nuoseklaus ir kompleksiškas.
Streso anatomija: tas pats atsakas į skirtingas grėsmes
Augalui stresą gali sukelti bet koks nukrypimas nuo optimalių sąlygų: sausra, karštis, drėgmės perteklius (užmirkimas) ar staigūs temperatūrų pokyčiai. Ir nors priežastys skirtingos, augalo pirminė reakcija dažnai būna panaši. Pajutęs pavojų, jis pereina į „išgyvenimo režimą“: uždaro žioteles, kad neišgarintų vandens, drastiškai sulėtina fotosintezę ir visą energiją, kurią turėtų skirti augimui ar derliaus formavimui, nukreipia gynybinėms funkcijoms palaikyti.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, abiotinis stresas yra pagrindinė priežastis, kodėl prarandama didžioji dalis potencialaus pasaulio derliaus. Mokslininkų skaičiavimais, dėl nepalankių aplinkos sąlygų, tokių kaip sausra ar drėgmės perteklius, vidutiniškai prarandama nuo 50 iki 70 proc. galimo derliaus.
Du kritiniai momentai: kai vandens per daug ir kai jo trūksta
Šis nenuspėjamumas ypač pavojingas rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Viena vertus, užsitęsę lietūs derliaus brandos metu skatina grūdų dygimą varpose ir pelėsių plitimą. Dygstančiam augalui užmirkusi dirva taip pat pavojinga – šaknys dūsta be oro, negali pasisavinti maisto medžiagų ir tampa pažeidžiamos puvinių.
Kita vertus, po lietaus atėję karščiai ir sausra smogia ne mažiau skaudžiai. Bręstančiuose javuose dėl streso sustoja maisto medžiagų transportavimas į grūdą – jis lieka smulkesnis, sumažėja jo masė. O ką tik pasėtiems žieminiams rapsams sausa ir kieta dirva yra kritinis iššūkis – daigai sunkiai dygsta, o silpna šaknų sistema neleidžia pasiekti gilesnių drėgmės sluoksnių.
Pagalba augalui: universalus atsparumo stiprinimas
Kaip paruošti augalą atlaikyti šiuos nenuspėjamus iššūkius? Atsakymas slypi ne reakcijoje į jau įvykusią problemą, o proaktyviame, nuolatiniame augalo ir dirvožemio stiprinime. Pirmiausia – agronomija. Sveikas, struktūringas ir organika turtingas dirvožemis veikia kaip universalus buferis: jis geba ir greitai sugerti drėgmės perteklių, ir ilgiau jį išlaikyti sausros metu.
Antra – moderniosios biotechnologijos. Čia svarbu suprasti, kad biostimuliantai ir kiti biologiniai preparatai veikia ne kaip vaistai nuo konkrečios bėdos, o kaip bendrą augalo atsparumą stiprinančios priemonės. Kaip viename iš seminarų ūkininkams pabrėžė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos agroklimatologijos specialistai, nebeužtenka planuoti ūkio darbus pagal vidutines daugiametes normas.
Sėkmę vis dažniau lems gebėjimas sukurti lanksčią sistemą, kuri būtų atspari ne vidurkiams, o kraštutinumams – tiek užsitęsusiai sausrai, tiek staigioms liūtims. Būtent čia atsiskleidžia modernių biostimuliantų vertė.
Pavyzdžiui, jų sudėtyje esančios laisvosios aminorūgštys, ypač prolinas ir glicinas, veikia kaip ląstelių apsauga, padedanti palaikyti būtiną vandens balansą ir apsaugoti nuo dehidratacijos ar, atvirkščiai, patinimo. Jūros dumblių ekstraktai aprūpina augalą natūraliais augimo reguliatoriais, o mikroelementai veikia kaip svarbiausių gynybinių fermentų aktyvatoriai.
Toks kompleksinis poveikis leidžia augalui ne švaistyti energiją kovai su stresu, o efektyviai ją naudoti augimui ir derliaus formavimui. Iš esmės, tai ne gaisro gesinimas, o augalo grūdinimas ir paruošimas atlaikyti bet kokius būsimus išbandymus.
Akivaizdu, kad tikėtis idealių metų nebeverta. Akla sėkme pasikliauti neverta, vienintelė protinga išeitis – iš anksto pasirengta ir nuosekliai įgyvendinama strategija. Gebėjimas sukurti atsparią ūkio sistemą, kurioje sveikas dirvožemis veikia kaip buferis, o augalai yra biologiškai sustiprinti atlaikyti tiek sausros, tiek užmirkimo stresą, tampa svarbiausiu pažangaus ūkininko profesionalumo įrodymu.
