„Škoda“ mane pakvietė į savo 130 metų jubiliejaus progą vykusį klasikinių automobilių renginį netoli savo gamyklos Čekijoje ir pasiūlė ten nuvykti dyzeliniu „Superb“. Žinoma, kad kvietimą priėmiau, tik perspėjau, kad išvažiuosiu savaite anksčiau ir galimai nuklysiu iki automobilistų rojaus, kitaip dar vadinamo „Motor Valley“, esančio šiaurinėje Italijoje.
Į Italiją automobiliu vykau pirmą kartą ir buvo įdomu ne tik dar kartą aplankyti šią nuostabią šalį, bet ir pasitikrinti kaip gi geriau tą Italiją lankyti – lėktuvu ar automobiliu. O jeigu automobiliu, tai visgi kokiu – vidaus degimo variklį turinčiu ar elektriniu. Žinoma, pastaruoju dar nevažiavau, bet ne už ilgo tekste turėsime daug skaičių ir pabandysime padaryti savo išvadas.
Iki Alpių – pusantro bako
Kaip ir kiekvieną kartą vykstant automobiliu į Europą, pirmieji penki šimtai kilometrų iki Varšuvos tuo pačiu keliu, kuris jau pažįstamas taip pat, kaip mūsų autostrada iki Klaipėdos. Skirtumas gal tik tas, kad kelias čia lygus kaip veidrodis, eismo nedaug, o srautas važiuoja 130-140 km/val greičiu be jokių trukdžių. Atkreipiau dėmesį, kad nuo namų Vilniuje iki Varšuvos gryno važiavimo buvo 4 val ir 19 minučių. Dar net nesinorėjo antro dienos kavos puodelio.
Nuo Varšuvos greitis dar padidėja, nes čia prasideda greitkeliai, kur leidžiama važiuoti 140, o dažnam vietiniui, atrodo, ir šis apribojimas yra geriausiu atveju rekomendacinis. Tokias dienas, kai reikia susukti šimtus ar net tūkstančius kilometrų greitkeliais, visada prisimenu tada, kai iškyla diskusijos apie modernius vairavimo pagalbininkus – čia būtinai bus kažkas, kas entuziastingai įrodinės, jog juostų palaikymas ar adaptyvi kruizo kontrolė atima vairavimo džiaugsmą.
Kad ir kiek valandų praleisčiau lygiame, tiesiame kelyje, niekaip nerandu ten to vairavimo džiaugsmą, nes atstumą reikia tiesiog nuvažiuoti ir visi pagalbininkai čia prisideda prie to, kad įveikus 1200 kilometrų dar esi kupinas jėgų pasivaikščioti po miestą, kurį pasiekei. Ir pirmąjį kelionės vakarą tai buvo Viena, iki kurios baką pildžiau tik kartą Brno mieste Čekijoje.
Pirmojo sustojimo degalinėje statistika: 1034 kilometrai ir 60,96 litrai dyzelino. Sąnaudos – 5,9 l/100 km. Beje, pastebėjau, kad „Superb“ kompiuteris visada rodo truputį didesnes sąnaudas – pasak jo, sąnaudos siekė 6,2. Apgaudinėja, bet į labai malonią pusę.
Startavus Vienoje iki viešbučio šalia Gardos ežero buvo likę vos 700 kilometrų ir šie, žinoma, buvo gerokai lėtesni. Nors teko įveikti ir keliasdešimt kilometrų neriboto greičio Vokietijos autobanais, kamščiai Austrijos ir Italijos pasienyje vidutinį greitį smarkiai sumažino. Vėl dėkojau vairavimo asistentams, kad net ir čia pavaduoja mane gazo ir stabdžio spaudinėjimo užduotyse. Kita vertus – stovėti kamščiuose Alpių apsuptyje visiškai nepikta. Vos vakar ryte pabudome namie Vilniuje, o dabar, įdienojus, jau mėgaujamės Alpių vaizdais.
Kitas degalų pildymas įvyko po kelių dienų pasisukiojimo po vietines apylinkes. Antro bako statistika: 1059 km ir 54,43 litro. Vidurkis – 5,14 l/100 km.
Lėktuvas ar mašina? Vieno atsakymo nėra
Italijoje praleidome beveik savaitę ir per ją aplankėme daug ką: vynuogynus Valdobiadenėje, „Mille Miglia“ muziejų Brešoje, „Ferrari“ ir „Pagani“ muziejus Maranello ir Modenoje, nuostabųjį Veronos miestą ir pravažiavome didžiąją dalį Gardos ežero mielų ir jaukių pakrantės miestelių. Visą tai galima padaryti atskridus ir išsinuomavus automobilį, bet man labiau patinka vairuoti savąjį, o taip pat ir galimybė parduotuvėje nusipirkti ką nori, net jei tai skanus vietinės gamybos prosecco, kuriuo nori pavaišinti savo artimuosius Lietuvoje. Bagažinėje turėjau net savo kavos virimo įrangą!
Tiesa, lėktuvas ir nuomota mašina nebūtinai bus pigiau – „Superb“ visos kelionės sąnaudų vidurkis siekė 5,6 litro ir degalams išleidau vos 405 eurus. Teisybės dėlei dar 35 eurus kainavo „AdBlue“, bet kitas jo papildymas nusimato už daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų.
Nesu puikiausias pigių bilietų ieškovas, bet pavyko rasti skrydžių į Milaną už 56 eurus žmogui. Keliavome dviese, tad būtų 102 vien už skrydžius. Automobilio nuomoje patirties daug neturiu, bet žinau, kad geriau iš karto pasirūpinti draudimu ir rinktis patikimą nuomos kompaniją. Pabandome „Hertz“. Čia pigiausias ir itališkiausias pasirinkimas, žinoma, „Fiat Panda“. Šešioms dienoms, kiek ir buvome ten, itališką ikoną galima išsinuomoti už 169 eurus, o draudimas dar 256. Dar prireiks ir degalų – vietoje priraizgėme per tūkstantį kilometrų, tad dar beveik šimtas eurų. Greičiausiai, kad būnant Italijoje priekaištauti dėl to, kad važiuoji ne dideliu talpiu universalu, bet mažu kibiriuku, negalima?
Aišku, skrendant lėktuvu susitaupo dvi kelionės dienos ir dvi naktys, o kai reikia naudoti darbe sunkiai sukauptas atostogas, tos dvi papildomos dienos gali būti esminis argumentas. Kadangi pervažiavimų dienose viešbutis skirtas tik nakvynei, aukštų reikalavimų jam galima netaikyti – skaičiuojame plius šimtą eurų už dvi naktis. Tai grubiai tariant – tas ant to. Bet važiavimą automobiliu kartočiau nors ir dabar. Čia puikiai galioja posakis, kad kelionė svarbesnė už patį tikslą. Buvo dešimtys kilometrų, kai vaizdas pro langą buvo vertas atvirutės – mūsų Europa yra nuostabiai graži.
O jeigu elektromobiliu?
Taigi, automobiliu keliauti gerai, lėktuvu irgi. Nei vienas būdas nėra geresnis ar blogesnis, jie tiesiog kitokie. Tiesa, yra dar vienas būdas, kuriuo važiuoti taip toli neteko, bet nežinau ar būčiau ryžęsis tą daryti savų atostogų metu – važiuoti elektromobiliu.
Vienas žaviausių šios kelionės aspektų buvo tai, kad išvažiavome turėdami tik preliminarų planą ir ilgą sąrašą objektų, kuriuos norime aplankyti, tačiau jokios tvarkos ar eiliškumo. Kur vakare sugalvojom, ten ir važiavom kitą dieną. Pagalvojau kažkuriuo metu, kad elektromobilis, greičiausiai, to neleistų. Ir dar pagalvojau, kad galima paskaičiuoti.
Mūsų dyzelinio „Superb“ kaina prasideda nuo 37 tūkstančių eurų, bet tinkamai užkomplektavus gali siekti ir 45 ar kiek daugiau. Palyginkime su panašios kainos ir tikrai toli galinčiu nuvažiuoti elektromobiliu – „Tesla Model 3“ gali įveikti 750 km pagal WLTP ir kainuoja 45 tūkstančius. Kainų rėžis tas pats, tad lyginti galima.
„Škoda“ vienu baku važiuojant 120-140 km/val gali įveikti 1100-1200 kilometrų. Patikimų duomenų apie „Model 3“ nuvažiuojamą atstumą tokiu oru ir greičiu neradau, tačiau pasak ev-database.org, 110 km/val greičiu šaltu oru (-10 laipsnių) elektromobilis gali įveikti 420, o šiltu (+23, bet nenaudojant kondicionieriaus) – 560. Oras lauke buvo kažkur per vidurį, tai sutarkime kad atstumas 490 km. Po jų reikia stoti įkrauti bateriją ir tai, radus greitą stotelę, truks 29 minutes. Kelionėse, žinoma, kraunama iki 80 procentų, nes paskui smarkiai krenta greitis. Tad kas 400-450 kilometrų reikėtų stoti pusei valandos įkrovimo.
Na ir pirmosios dienos matematika tokia: su „Škoda“ stojau tris kartus po 10-15 minučių kavai ir prasimankštinimui, o vieną jų užpyliau dyzelio. Viso nuvažiavau 1179 kilometrus ir Vienoje atsidūrėme aštuntą valandą vakaro. Ir jėgų, ir laiko vakarienei bei trumpam pasivaikščiojimui dar buvo.
Keliaujant toli nuvažiuojančiu elektromobiliu, norint važiuoti efektyviai, būtų reikėję mažinti greitį bent iki 110. Tuomet būtų tekę stoti prie greito laido bent porą kartų po pusvalandį ir atvykus į pirmąją nakvynės vietą ieškoti bent lėtos stotelės, kad per naktį baterija prisipildytų kitos dienos septyniems šimtams kilometrų. Spėju, kad Vienoje būtume atsidūrę apie vienuoliktą vakaro geriausiu atveju.
Miestelis Italijoje, kuriame gyvenome, turi keturias lėto įkrovimo stoteles ir visos jos gerokai toliau nuo mūsų viešbučio. Artimiausia greita stotelė už pusvalandžio kelio ir pro ją teko kelis kartus pravažiuoti – visada būriavosi net keli elektromobiliai. Taip, galima keisti viešbutį, taip, galima keisti ir miestelį, bet atostogų kryptį noriu rinktis aš, o ne automobilis.
Viena ilgiausių ir sunkiausių dienų buvo kai iš Limone sul Garda patraukėme link Čekijos, kur vyko „Škoda“ renginys. Dešimt su puse valandos vairavimo ir 929 kilometrai, o vietoje atsiradome apie dešimtą vakaro. Greitis tądien buvo mažesnis, tai gal būtume apsiėję su vienu stojimu krauti, bet atvykus laido tikrai reikėtų, o ten, kur miegojome, laidų nebuvo. Sakykime, kad elektros dar būtų likę, bet tai reiškia, kad kita diena prasidėtų ne nuo pusryčių, o nuo laido paieškos.
Viskas tikrai įveikiama, bet keliaujant atostogauti papildomi logistiniai iššūkiai skamba kaip praleista proga pailsėti.
Šiais pamąstymais nesakau, kad elektromobilis niekam tikęs – tai puikus pasirinkimas kasdienai ar kelionėms prie jūros, nebent aš kažko nesuprantu ir tuomet kviečiu diskusijai manančius kitaip.
Ką tikrai suprantu, kad modernūs dyzeliniai automobiliai su savo juokingai mažomis sąnaudomis yra nepelnytai stumiami į užribį. Tiesa, vieną dieną, kai teko važinėtis siaurais kalnų keliukais ir miesteliais, „Superb“ kompiuteris rodė keturis litrus šimtui kilometrų. Man atrodo net daugelis hibridinių modelių žiūrėdami į šiuos skaičius pradeda jausti nervinį tiką.
Neuvertinkime dyzelių ir, susimildami, išsaugokime universalus. Pažadu vairuoti juos ilgai!
