2000-ųjų pradžioje kai kurios automobilių kompanijos eksperimentavo su neįprastomis salono konfigūracijomis, siūlydamos modelius ne tik su automatine ar klasikinė mechanine pavarų dėže, bet ir su papildomomais pedalais.
Vienas iš tokių mechanizmų turėjo pakeisti arba atlikti rankinio stabdžio funkcijas. Ten, kur paprastai buvo įprastas rankinio stabdžio svirtis, dizaineriai įrengė įvairius dėkliukus smulkmenoms, laikiklius, skyrius ir atramas, suteikdami salonui funkcionalesnį, bet mažiau įprastą išvaizdą.
Tačiau tokie modeliai buvo gaminami neilgai, nes kompaktiškas visų elementų išdėstymas nedidelėje erdvėje kėlė didelių techninių sunkumų.
Vairuotojams tai taip pat buvo neįprasta, nes jie buvo pripratę prie klasikinės schemos su trimis pedalais: akceleratoriumi, stabdžiu ir sankaba. Norint įjungti rankinį stabdį, tokiuose modeliuose buvo naudojamas ketvirtasis pedalas, o tai kėlė papildomą iššūkį pradedantiesiems ir net patyrusiems vairuotojams.
Kam reikalingas ketvirtas pedalas sunkvežimiuose
Dideliuose sunkvežimiuose ketvirtas pedalas dažnai buvo naudojamas atskirai valdyti stabdžių sistemas, kad pagrindinių stabdžių gedimo atveju transporto priemonę būtų galima saugiai sustabdyti.
Kai kuriuose senuose sovietiniuose automobiliuose, pavyzdžiui, „Volga“, taip pat europietiškuose „BMW“ ar „Opel“, toks pedalas atliko visiškai kitas funkcijas: pakabos mazgų tepimas, starterio valdymas, artimųjų ir tolimųjų žibintų perjungimas ar net stiklo plovimo sistemos pumpavimas.
