E.Kiznė pasidalijo atveju, kai darbdavė siekė išieškoti turtinę žalą iš buvusio darbuotojo – Baltarusijos piliečio.
„Darbuotojas buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, turėjo leidimą laikinai gyventi ir dirbti pagal darbo sutartį. Atrodytų – viskas aišku, tačiau teismai manė kitaip“, – sakė E.Kiznė.
Pagal Darbo kodeksą darbdavys negali inicijuoti darbo ginčo dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.
Šiuo atveju – gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, bet ar to pakanka, kad ginčas būtų Lietuvos teismų kompetencija?
Anot advokatės, teismas pasakė, kad nepakanka.
„Teismas pabrėžė, kad deklaravimas nėra tas pats, kas nuolatinis gyvenimas. Deklaracija dažnai yra tik formalumas, reikalingas leidimui gyventi. Tuo metu nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal faktines aplinkybes – ar žmogus realiai gyvena, turi šeimą, turtą, socialinius ryšius Lietuvoje“, – aiškino E.Kiznė.
Jos teigimu, kadangi darbuotojas neturėjo jokių įrodymų apie realų gyvenimą Lietuvoje, o sutartyje jo adresas buvo Baltarusijoje, teismai konstatavo – jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje.
Kitaip tariant, Lietuvos teismas neturi kompetencijos nagrinėti šį ginčą dėl žalos atlyginimo.
„Darbdavė, sudarydama darbo sutartį su užsieniečiu, prisiėmė riziką, kad galimo ginčo dėl žalos atveju jis bus nagrinėjamas ne Lietuvoje. Teismai aiškiai pasakė – šią riziką turi įvertinti darbdavys, ne darbuotojas“, – teigė advokatė.
Ji pridūrė, kad samdant užsieniečius, reikia įvertinti, kur bus sprendžiami galimi ginčai.
