Pasak portalo cvonline.lt marketingo vadovės Ritos Karavaitienės, rusų kalbos reikalavimai skelbimuose vis dar pastebimi, tačiau poreikis aiškiai mažėjantis. Apie tai ir pokalbis su ja.
– Žvelgiant į ateitį – ar rusų kalbos mokymo ribojimas nesudarys kliūčių jaunimui įsitvirtinti daugiakalbėje Vilniaus darbo rinkoje?
– Lietuva ilgą laiką buvo priversta mokėti rusų kalbą. Ji buvo įaugusi ir švietimo sistemoje, ir bendrai gyvenimiškose situacijose, institucijose, prekyboje, klientų aptarnavime. Buvo tiek įsigalėjusi ir įsitvirtinusi, kad pati mintis, jog rusų kalbos ateityje gali ir nereikėti, atrodo, skamba keistai. Bet jeigu pasižiūrėtume bendrai į darbo rinką, į geopolitinę situaciją, manau, tai yra tiesiog teisingas virsmas.
Pažvelgus į Vakarų Europos šalis, tai mažai kuriose mokyklose mokiniai mokomi rusų kalbos. Dažniausiai, kaip savaime suprantama, mokoma anglų kalbos, verslo kalbos, IT kalbos, tarptautinių ryšių kalbos. Tai yra toks bendrinis pasirinkimas.
Vakarų Europos šalyse tarp užsienio kalbų vyrauja senosios Europos kalbos – vokiečių, prancūzų, ispanų. Ne išimtis ir Lietuva – mes tiesiog stipriai pereiname į Vakarų kryptį. Jau dabar didžioji dalis darbo pasiūlymų yra su anglų kalbos reikalavimu.
Rusų kalbos reikalavimas irgi yra, bet jo mažėja. Kai kurios įmonės apie tokį poreikį nutyli. Arba darbo skelbimus rašo gan abstrakčiai, pavyzdžiui, nurodo, kad reikia anglų kalbos ir kitos užsienio kalbos. Net neįvardina kokią užsienio kalbą turi omeny. Tačiau neretai pagal pareigų arba įmonės veiklos sritį galima nuspėti, kokios užsienio kalbos žinių reikalaujama.
Dažnu atveju rusų kalba reikalinga prekyboje, klientų aptarnavime, transporto, gamybos srityse. Yra tam tikrų pareigų ir sričių, kur nusistovėjusi norma, kad rusų kalba yra vienas iš reikalavimų ir darbui reikalingų įgūdžių. Bet tai galima keisti. Anglų kalba jokia ne naujiena. Anglų kalbą jaunoji karta moka, vyresniųjų irgi didžioji dauguma ją vartoja ir puikiai išmano. Tiesiog toks virsmas, manau, yra visai logiškas.
– Bet jūs sutinkate, kad kai kurie darbdaviai bando nuslėpti, jog naudingesnis būtų tas kandidatas, kuris rusų kalbą mokėtų? Juk visų pirma darbdaviai galvoja apie savo klientus, tarp kurių gali būti nemaža dalis rusakalbių.
– Yra ir neslepiančių, parodančių, kad rusų kalba darbe reikalinga. Kituose skelbimuose tai galima nuspėti, kad pozicijai greičiausiai bus reikalingos rusų kalbos žinios. Visgi matome, kad tai darbo skelbimuose yra mažėjanti tendencija, vis rečiau nurodoma, kad reikalingos rusų kalbos žinios.
– O kur dirbti jaunimui, kuris yra iš lietuvių šeimų ir nemoka nei rusų, nei lenkų kalbų, arba iš kitų miestų atvyksta į daugiakalbę Vilniaus rinką? Ar jų galimybės įsidarbinti yra mažesnės? Nes, tarkim, studentams kandidatuojant į savo pirmuosius darbus, darbinantis kavinėse, baruose, restoranuose rusų kalbos mokėjimas laikomas privalumu.
– Tai labai priklauso nuo miesto, kuriame ieškomi darbuotojai. Gerai pastebėjote, kad Vilnius yra tas miestas, kuriame, tikėtina, rusų kalbos reikės dažniau. Klaipėda taip pat. Tačiau iš esmės čia jau patys darbdaviai vertina, kiek jiems tinka ar netinka kalbos (ne)mokėjimas.
-
Su negalia – į aukštąsias mokyklas: už pažangos fasado slepiasi pagalbos stoka
-
Gimdymas nulemia karjeros pabaigą? Darbdavių požiūris į mamas neretai vis dar peržengia ribas
-
Vilniaus mokyklose – perpus mažiau rusų kalbos, auga ES kalbų populiarumas
-
Šioje parduotuvėje papiktino rusakalbis robotas: žodį tarė ir prekybos tinklo atstovas
Jei tai yra tokie darbai, kaip viešasis maitinimas, padavėjai, barmenai, tai nebūtinai yra svajonių darbas visam gyvenimui. Tai yra, greičiausiai, trumpalaikis darbas, kurį derini su studijomis, pirmas darbas, kuriame visi dirba ilgą laiką. Tad darbdaviai tiesiog įvertina, kiek yra galimybių susirasti tokį darbuotoją, kuris moka ir rusų, ir anglų kalbą. Be to, juk priimdami darbuotojus jie vertina ne tik užsienio kalbų žinias, bet ir kitas kompetencijas, asmenines savybes, greitį, imlumą, mokymąsi ir panašiai.
Jeigu patys kandidatai save apriboja dėl darbo pasiūlymo, matydami, kad neatitinka kažkokio vieno reikalavimo, ir nekandidatuoja, tai iš esmės, manau, yra klaida. Darbdaviai darbo skelbimuose surašo kone idealiausią variantą. Ir kartais jie prirašo labai tikslių ir detalių reikalavimų.
Bet iš esmės darbdaviai reaguoja lanksčiai, supranta, kad norint pritraukti jaunimą, greičiausiai jis mokės anglų kalbą.
Bet nebūtinai atsiras daug kandidatų, kurie atitiks visus reikalavimus. Tų idealių kandidatų paprastai neatsiranda daug. Todėl įmonės daro nuolaidas, žiūri, kas svarbiau, ar techniniai įgūdžiai, ar asmeninės savybės, ar kitos kompetencijos, žinios, išsilavinimas, patirtis. Vertina bendrą visumą, ne tik užsienio kalbų žinias.
Nebent kalbame apie darbą, kuriame kasdien yra reikalinga rusų kalba, kai dirbama su tomis rinkomis ir raštu ir žodžiu. Bet iš esmės darbdaviai reaguoja lanksčiai, supranta, kad norint pritraukti jaunimą, greičiausiai jis mokės anglų kalbą.
– Jūsų prognozė Vilniaus darbo rinkos ateičiai yra tokia, kad rusų kalbos nemokėjimas nebus jokia problema?
– Sakyčiau, tai yra bendras šalies sprendimas, kaip ji nori save matyti ateityje. Kiek ir kokias kalbas ji nori, kad žmonės mokėtų, į kokias rinkas eis, su kuo dirbs ir kokia yra kryptis. Tas kalbų mokėjimas tampa kone vertybiniu kompasu.
– Pakalbėkime apie kitas europines užsienio kalbas. Mokyklose paprastai siekiama kaip antrą užsienio kalbą mokyti ispanų, vokiečių, prancūzų kalbų. Koks šių kalbų mokėjimo poreikis Lietuvos darbo rinkoje?
– Dažniausiai užsienio kalbų žinios reikalingos užsienio kapitalo įmonėse. Tuomet įmonės kilmės šalis diktuoja tą kalbą. Pavyzdžiui, Lidl yra vokiečių kapitalo įmonė, tad administracinėse pareigose greičiausia bus reikalaujama mokėti vokiečių kalbą.
Taip pat tai, kokios kalbos žinių reikia, diktuoja ir įmonės importo ir eksporto kryptys. Su kokiomis šalimis dirba įmonė? Arba jei tai yra klientų aptarnavimo įmonė, tai kokias šalis ji aptarnauja?
Pavyzdžiui, neretai finansų įmonės Lietuvoje pastaraisiais metais dirbdavo su Skandinavijos šalimis. Tad reikalavimuose būdavo švedų, norvegų, suomių kalbų žinios. Jei įmonė kažką eksportuoja ar importuoja į/iš Vokietijos, tuomet vokiečių žinios reikalingos. Taigi, svarbu įmonės kilmė arba importo ir eksporto bendradarbiavimo kryptys.
Dar vienas dalykas – kalbant apie globalėjantį pasaulį žmonės kalbas renkasi pagal turizmo kryptis. Tarkim, mokanti ispanų kalbos, ji pravers keliaujant po pasaulį.
Kinų mandarinų kalba yra viena iš tų prekybos srityje atsirandančių reikalavimų, bet tai nėra dažna.
– Visgi, jei reiktų parinkti vos vieną užsienio kalbą, kurią mokantiems atsivertų platesnės galimybės darbo rinkoje, kokia kalba tai būtų? Koks būtų Jūsų siūlymas, tarkim, jauniems žmonėms, kurie renkasi užsienio kalbos mokymosi kryptį?
– Manau, kad tai būtų vokiečių kalba (juokiasi – aut. past.). Senosios Vakarų Europos kalbos yra geras variantas mąstant apie daugiau galimybių ir didesnį pasirinkimą.
Kita vertus, galima mąstyti ir iš tokios nišinės perspektyvos. Tarkim, ko pasiektum, jeigu mokėtum arabų kalbą arba kurių nors Azijos šalių kalbas. Tai vėlgi, jei mokančių arabų kalbas nėra tiek daug, tada tau atsiveria kitokios galimybės.
Tad galimi variantai yra arba turėti platų pasirinkimą, arba koncentruotis būti nišiniu ekspertu. Tai dvi kryptys, tad nebūtina apsiriboti vien įprastais kalbų variantais. Galima galvoti ir apie tai, kad kiekvienas iš mūsų gali turėti savo unikalų įgūdį ir ekspertiškumą.
