Su magistro laipsniu – pasiūlymai dirbti valytoja
Pramoniniame mieste Aukštaitijoje gyvenanti Kristina (tikrasis vardas redakcijai žinomas) turi transporto inžinierės išsilavinimą ir socialinių mokslų krypties magistrą. Moteris augina du vaikus. Vienas iš jų turi negalią. Tiesa, moteris sako, kad darbo pokalbiuose net neužsimena apie savo vaiko poreikius.
„Darbintis bandžiau teisme, konkurse likau antroje vietoje. Kažką pasakiau apie vaiką ir manau, kad man tai rimtai pakišo koją“, – tvirtina moteris.
Užimtumo tarnyba, pasak Kristinos, neatsižvelgia nei į jos norus, nei į gebėjimus, nei į darbo patirtį.
„Primygtinai siuntė dirbti valytoja. Bet vis tiek, turiu nuvežti vaiką į darželį, tad 6-7 ryto darbo pradėti negaliu, tad kai kurie pasiūlymai atkrenta“, – pasakoja dviejų vaikų mama.
Darbintis bandžiau teisme, konkurse likau antroje vietoje. Kažką pasakiau apie vaiką ir manau, kad man tai rimtai pakišo koją.
Ji valytojos darbo dirbti nei nori, nei gali, mat turi alergiją cheminėms medžiagoms: „Aš nenoriu dirbti tokio pobūdžio darbo, juo labiau, kai turiu vertingos kvalifikuoto darbo patirties. Bet tas mano išsilavinimas niekam neįdomus.“
Tinkamas darbas – nebūtinai pagal profesiją
Pasak Užimtumo tarnybos atstovės komunikacijai Mildos Jankauskienės, kalbant apie laisvas darbo vietas, kiekvieno miesto ir rajono darbo paklausa skiriasi.
„Vienur tų pačių profesijų žmonėms yra geros įsidarbinimo galimybės, kitur – nė vieno darbo pasiūlymo. Tas pats pasakytina apie darbo pasiūlą – vienose teritorijose yra daugiau tos pačios profesijos pretendentų užimti darbo pozicijas, kitur – jų trūksta“, – teigia įstaigos atstovė.
Kristina spėlioja, kad spaudimą dirbti tai, kas jai netinka, patyrė dėl to, kad Užimtumo tarnybos darbuotojos turi atsiskaityti už kiekvieną registruotą klientą.
„Tos moterys sėdi be šypsenos ir atrodo įsitempusios. Tada pradėjo man daryti spaudimą išsiregistruoti iš tarnybos, nes atsisakydavau tokių pasiūlymų, kurie nesiderina su laiku, kuomet turiu nuvesti vaiką į darželį“, – sako Kristina ir pakartoja, kad apie vaiko reabilitacijos poreikius nedrįsta užsiminti nei darbdaviams, nei Užimtumo tarnybos specialistams: „Nors tą vieną kitą savaitę per metus, kuomet vykstame į reabilitaciją, sutikčiau paimti kaip savo atostogas.“
M.Jankauskienės teigimu, „jeigu prasidėjo 10 registracijos mėnuo Užimtumo tarnyboje, tinkamu darbu, kuris gali būti siūlomas asmeniui, laikomas toks, kuris atitinka šias sąlygas: asmuo neturi sveikatos apribojimų dirbti siūlomą darbą; kelionė nuo darbo ieškančio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos iki darbo vietos ir atgal trunka ne ilgiau kaip 2 valandas per dieną ir mėnesio kelionės išlaidos nekainuoja daugiau kaip 15 procentų darbo skelbime nurodytos mėnesinės algos.“
Apie skirtingas sąlygas motinoms, turinčioms prižiūrėti vaikus turinčius negalią ir taikytis prie jų poreikių, neminima.
Kristina svarsto ir kitą aspektą, kuris pramoniniame mieste jai ieškant darbo nepadeda: „Šitame mieste turėti aukštąjį išsilavinimą yra didelis trūkumas. Mano pažįstami man pataria tą išsilavinimą siunčiant gyvenimo aprašymą ištrinti, nes jis perteklinis“.
Šitame mieste turėti aukštąjį išsilavinimą yra didelis trūkumas. Mano pažįstami man pataria tą išsilavinimą siunčiant gyvenimo aprašymą ištrinti, nes jis perteklinis.
Darbo pokalbiai primena nevykusius pasimatymus
Kristina pasakoja, kad siuntė savo gyvenimo aprašymą įmonei užsiimančiai langų remontu. Pašnekovės pageidauta pozicija – skambučių centro operatorės.
„Telefonu skambinęs įmonės vadovas klausia, kiek turiu vaikų, kokio jie amžiaus ir kaip dažnai mano vaikai serga. Na aš sakau, žinot, kaip čia pasakyti, na serga. Būna mėnesį vaikas į darželį eina ir viskas gerai. O būna, kad kas dvi savaites suserga. Dėl to nelabai ką padarysi“, – dalinasi Kristina.
Šis incidentas, teigia pašnekovė, neigiamai paveikė jos motyvaciją. Į dėmesio centrą buvo iškeltos būtent asmeninės moters gyvenimo detalės, nesiteirauta apie jos išsilavinimą ar gebėjimus: „Tie asmeniniai klausimai labiau priminė nevykusį pasimatymą, nei pokalbį dėl darbo.“
Vertinti turėtų kompetenciją
Personalo valdymo konsultantė bei J.Ešvovičiūtė tikina, kad kompetentingas vadovas neturėtų būsimo darbuotojo klausti apie asmeninį gyvenimą.
„Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, kad mes apskritai negalime klausti klausimų apie šeimyninę padėtį. Ir čia ne tik apie šeimos statusą, bet taip pat apie tautybę, seksualinę orientaciją, amžių. Mes visą laiką sakome, kad turime vertinti darbuotojo tinkamumą pagal jo kompetencijas, o ne kažkokius demografinius rodiklius“, – akcentuoja J.Ešvovičiūtė.
Mes apskritai negalime klausti klausimų apie šeimyninę padėtį. Turime vertinti darbuotojo tinkamumą pagal jo kompetencijas, o ne kažkokius demografinius rodiklius.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos diskriminacijos prevencijos patarėjas Marius Morkevičius taip pat teigia, kad iš darbo ieškančių asmenų draudžiama reikalauti informacijos apie jų šeiminę padėtį, amžių (išskyrus atskirai numatytus atvejus), privatų gyvenimą ar šeimos planus. Be to, darbdavys privalo užtikrinti, kad kandidatas atrankoje nepatirtų priekabiavimo.
Pažeidus minėtus lygių galimybių principus M.Morkevičius rekomenduoja perspėti darbdavį pabrėžiant, kad šalies įstatymai užtikrina asmens duomenų saugumą, o žmogus turi teisę nekomentuoti jautrios informacijos, nesusijusios su tiesioginėmis darbo funkcijomis.
Darbdaviai neslepia: mamadieniai per brangūs, nėščiosios neapsimoka
Lektorė J.Ešvovičiūtė teigia, kad bendraujant su vadovais tenka išgirsti tam tikrų pasakymų, atskleidžiančių išankstinį nusistatymą mamų ir besilaukiančių darbuotojų atžvilgiu. Pavyzdžiui, kartais vadovai sako, kad „mamadieniai mums brangiai kainuoja“, „nėščiosios mums neapsimoka“.
„Jie nenori išleisti į mamadienius, kurie priklauso pagal įstatymą. Būna pasisakymų, kad jeigu dirbti paimsime mamą, kuri turi du vaikus, tai žiūrėk, tik ir bus nedarbingume, nes tie vaikai sirgs. Yra toks nusistatymas, kad galbūt nebus tos darbo kokybės, kurios norėtųsi, nes mama dar turi tam tikrų šeimyninių įsipareigojimų“, – dalinasi mokymų projekto „Laisva kėdė“ įkūrėja.
Moteris prideda, kad darbdaviams derėtų nepamiršti, kad susirgti ir neatvykti į darbą gali bet kas, tai juk nenutinka tik išskirtinai darbuotojų vaikams.
Pasak ekspertės, toks išankstinis neigiamas darbdavių nusistatymas gali būti klaidingas. J.Ešvovičiūtė akcentuoja, kad apstu darbingų tėvų, gebančių suderinti šeimines bei darbo pareigas: „Kartais yra tos išankstinės nuostatos, kad jeigu tavo vaikas yra namie, tai viskas, darbai nebevyksta. Tačiau tie tėvai prisiderina, atranda būdų, kaip užimti vaiką, ir tada darbas vykti gali.“
„Mes kartais galvojame, kad vaikai yra toks apribojimas. Iš tiesų žinau ne vieną pavyzdį, kuomet samdai mamą su vaikais ir ji per metus nė karto neima nedarbingumo, atlieka darbus kokybiškai, o žiūrėk, tas kitas darbuotojas, kuris pagal demografinius rodiklius turi potencialą taip dirbti, dirba prasčiau“, – nevienareikšmę situaciją pabrėžia J.Ešvovičiūtė.
Jie nenori išleisti į mamadienius, kurie priklauso pagal įstatymą. Būna pasisakymų, kad jeigu dirbti paimsime mamą, kuri turi du vaikus, tai žiūrėk, tik ir bus nedarbingume, nes tie vaikai sirgs.
Pasak moters, vadovybės specifinis požiūris į žmogų dėl jo turimo statuso sėja nepasitikėjimą ne tik tarp vaikų turinčių darbuotojų, bet ir apskritai visame kolektyve: „Dėl tokio su statusu susijusio požiūrio į žmones prasideda įtampos ir kalbos. Tokiu elgesiu gali būti sukuriamas visos komandos priešiškumas vadovybei.“
Lanksčias sąlygas sukurti įmanoma, bet ne visi to nori
Pasak J.Ešvovičiūtės, vienareikšmiško atsakymo, ar vadovas turėtų būti atsakingas už lanksčių sąlygų suteikimą mamoms nėra.
„Vienas dalykas, jei žmogus fiziškai turi dirbti fizinėje vietoje. Kas kita, kai dirbama nuotoliu“, – atskiria verslo konsultantė.
Pasak lektorės, pandeminis laikotarpis atskleidė, kad net ir buvimas namuose su vaikais dirbančius tėvus išlaikė produktyvius: „Žmonės vis tiek įgyvendino užduotis ir verslai nebankrutavo.
Reikia suprasti, kad kai kalbame apie nuotolinį darbą, tikrai turime galimybę suteikti lankstumą. Klausimas tik, ar mes to norime?“
„Mes visada raginame parodyti tą lankstumą. Kita vertus, jei darbuotojo darbo vietoje nėra pusę metų, galima suprasti ir darbdavių nepasitenkinimą“, – pastebi ekspertė bei primena, kad į kraštutinumus leistis nereikėtų, svarbu susišnekėti, kiek to lankstumo reikia. Tad šiuo atveju reikalingas abipusis atvirumas.
Neetiškas elgesys atsisuka prieš pačias įmones
„Didmiesčiuose yra ne vienas pavyzdys, kuomet kandidatas, pokalbio metu gavęs tokį klausimą kaip „Ar turite vaikų?“ sakydavo: ačiū, šis pokalbis baigtas. Geriau paieškosiu organizacijos, kuriai nerūpi, ar aš turiu vaikų, – pasakoja verslo lektorė. – Reikia suprasti, kad pirmiausia tai yra darbdavio įvaizdis tiek atrankos metu, tiek jau įsidarbinus. Ką apie mus kalba mūsų darbuotojai? Ką apie mus kalba mūsų kandidatai? Reikią galvoti apie tai, kaip sklinda informacija. O ji sklinda labai greitai, iš lūpų į lūpas, pasidalinimais ir t.t.“
Ekspertė ragina nepamiršti, kad kalbos apie neetiškus dalykus pasklis ir už įmonės ribų, o tas įvaizdis yra „kaip sniego gniūžtė – šiandien tu netinkamai pasielgei su vienu darbuotoju, ir žiūrėk po to, kiti žmonės, net nedirbantys organizacijoje jau sako: na gal šitą organizaciją geriau apeikim, tokiu bumerangu viskas sugrįžta“.
Kitas aspektas organizacijoje, pasak moters, yra bendražmogiški dalykai: „Vadovams reikia pagalvoti, kaip jie patys norėtų, kad su jais būtų elgiamasi vienokioje ar kitokioje situacijoje. Mes dažnai galvojame iš verslo, rezultatų perspektyvos. Antra, reiktų savęs klausti, kiek aš noriu būti žmogišku, supratingu vadovu, o ne tik orientuotu į kokybę. Aišku, kad rezultatai svarbūs, bet ne tik jie.“
Dilema: motinystė ar darbo vietos išlaikymas?
Kita pašnekovė – valstybinėje institucijoje dirbanti Daiva (vardas pakeistas) tvirtina, kad problemas darbo vietoje pradėjo pastebėti likus vos mėnesiui iki gimdymo.
„Nėštumo pradžioje kolegos mane palaikė ir buvo laimingi, tačiau likus mažiau negu mėnesiui iki mano išėjimo į dekretines atostogas, tie patys bendradarbiai, o dar labiau – mano vadovai, pradėjo mane spausti atsisakyti dalies savo etato“, – tikina moteris.
Darbuotojos nėštumo laikotarpį darbe drumsti pradėjo telefoniniai skambučiai iš žmogiškųjų išteklių vadovybės. Moteriai imta primygtinai siūlyti susimažinti etatą. Daivą tai ėmė neraminti, nes moteris suprato, kad susimažinus etatą nebūtų užtikrintos tos pačios darbo pozicijos sąlygos grįžus po dekretinių atostogų.
Likus mažiau negu mėnesiui iki mano išėjimo į dekretines atostogas, bendradarbiai, o dar labiau – mano vadovai, pradėjo mane spausti atsisakyti dalies savo etato.
Gaudama dažnus vadovybės skambučius moteris ėmė jaustis nemaloniai: „Skambučiai intensyvėjo, pradėjau jausti spaudimą, kol galiausiai pokalbio metu paprašiau pereiti prie susirašinėjimo elektroniniu paštu.“
Pasak Daivos, prašymą vadovybė ignoravo.
„Gavau neigiamą atsakymą, argumentuojant, kad laiškuose parašyti sakiniai arba pati medžiaga gali būti iškraipyta neatitinkant pačios siųstos žinutės esmės“, – aiškina viešojo sektoriaus darbuotoja.
Vadovybė, pasak moters, griežtai nesutiko fiksuoti pokalbio elektroniniu paštu ir pavadino Daivos prašymą akiplėšišku.
Valstybinės darbo inspekcijos darbo teisės vyr. specialistas Ignas Katavičius susidūrus su psichologiniu spaudimu darbe ragina rinkti įrodymus.
„Ginant savo pažeistas teises rekomenduojama rinkti visus įrodymus, galinčius patvirtinti kito asmens nepriimtino elgesio faktus. Tokiais įrodymais gali būti įvairūs dokumentai, SMS žinutės, elektroniniai laiškai, nuotraukos, vaizdo ar garso įrašai, liudininkų, galinčių patvirtinti nederamą kito asmens elgesį, parodymai, kt.“, – rašoma VDI komentare.
„Svarbiausias akcentas yra garso įrašo turėjimas, jog kiekvienas asmuo pagal susiformavusią teisinę praktiką, jaučiant grėsmę dėl savo teisių pažeidimo gali niekam nepranešus padaryti garso įrašą – „siekiant apginti savo teises, darbuotojas gali daryti garso įrašus, neįspėjęs apie tai kitų darbo santykių dalyvių, tačiau toks įrašas bus vertinamas neatsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų bei nuo įrašo padarymo konteksto“, – patikslina I.Katavičius.
Besilaukiančios ir lengvai pakeičiamos
„Vienas dalykas, kurį stipriai pajutau ir pastebėjau kalbėdama su kitomis mamomis, kai pradedi lauktis ir išeini į motinystės atostogas, tai momentas, kai tu suvoki savo pakeičiamumą.
Šioje situacijoje labai gerai supratau, kad esu lengvai pakeičiama ir kad užimu per daug vietos bei nesu labai reikalinga.
Tai reiškia, kad kažkas ateina po tavęs, o tu tiesiog iškrenti iš savo konteksto, kurį statei, dalyvavai metai iš metų, – pabrėžia šiuo metu motinystės atostogose esanti, neseniai vaiko susilaukusi moteris. – Šioje situacijoje labai gerai supratau, kad esu lengvai pakeičiama ir dar kad užimu per daug vietos bei nesu labai reikalinga“.
„Vėliau klausiau, ar dėl tų pokyčių pozicijose būtų galima pakalbėti jau po mano sugrįžimo. Tada buvo pasakyta, kad vadovybė netgi sakytų, kad aš turėčiau keisti savo darbo poziciją. Kas reikštų, kad aš gaučiau žemesnę poziciją. Šis pasakymas mane nustebino, nes niekada nesulaukdavau priekaištų dėl savo darbo“, – nėštumo sukeltus pokyčius darbe reziumuoja Daiva.
-
Jaunoji balerina dalyvaus pasauliniame baleto konkurse: man tai yra daugiau nei menas
-
Krikščioniškas atsakas Tinderiui – kitoLink
-
Nuo šimtadienio iki Dainų šventės ir kabareto: kaip Deivydas Valenta tapo vienu ryškiausių jaunosios kartos režisierių
-
Su negalia – į aukštąsias mokyklas: už pažangos fasado slepiasi pagalbos stoka
Duomenys neatspindi motinų patirčių
„European institute for gender equality“ duomenimis, Lietuvoje moterų įsitraukimas į darbo rinką siekia net 92.8 procentų. Nepaisant pozityvių rodiklių, interneto forumuose apstu motinų pasakojimų apie sudėtingą grįžimą į darbo rinką.
Daugybei darbingo amžiaus moterų po dekreto ne tik netenka grįžti į seną darbo vietą, bet ir reikia iš naujo kurti savo karjerą. Tiek respondenčių patirtys, tiek anoniminiai pasisakymai byloja apie sudėtingus motinų psichologinius išgyvenimus, su kuriais jos susiduria.
„Duomenys rodo, kad nors moterų ir vyrų dalyvavimo darbo rinkoje pusiausvyra nebloga, sąlygos labai skiriasi. Rodikliai, pagal kuriuos matuojama lygybė darbo srityje, atskleidžia, kad vis dar egzistuoja „vyriškos“ ir „moteriškos“ profesijos, taip pat – kad darbovietės moterims ir vyrams nesuteikia vienodai lanksčių galimybių darbo metu porai valandų išvykti pasirūpinti šeimos reikalais“, – teigia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja Miglė Kolinytė.
Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, 2023 m. pilnu etatu dirbančių vyrų Lietuvoje buvo 57 proc., moterų — 42 proc. Skiriasi ir vyrų bei moterų galimybės darbe pasiimti laisvo laiko šeimos reikmėms. Minėto tyrimo duomenimis, tokią galimybę turi 39 proc. vyrų ir tik 29 proc. moterų.
