JAV prezidentas, Donaldas Trumpas, vėl daro tai, ką moka geriausiai – pats sukuria krizę, tada pasiūlo sprendimą ir galiausiai paprašo sąskaitą apmokėti prekybos partnerių ir sąjungininkų. Tik šįkart sąskaita pateikta ne Kinijai, kaip dažnai tenka matyti, o NATO partneriams Europoje. Ir prie jos prirašyta „su meile, Grenlandija mano“.
Tarifai – politinio spaudimo instrumentas, kuris dar nepavedė
D.Trumpas paskelbė 10 proc. tarifą, kuris įsigalios nuo vasario 1 d., aštuonioms Europos šalims: Danijai, Norvegijai, Švedijai, Prancūzijai, Vokietijai, Jungtinei Karalystei, Nyderlandams ir Suomijai. O jei iki birželio nebus pasiektas susitarimas tarp šalių lyderių dėl „visiško ir galutinio Grenlandijos įsigijimo ir / ar perleidimo“, tarifas, numatyta, bus keliamas iki 25 proc. Ir, svarbu paminėti, ne procentas čia svarbiausias. Esmė čia yra pati logika, kad esant bet kokiam nesutarimui, ir vėl naudojami tarifai, kaip lazda politiniam sprendimui išmušti.
Europa kol kas reaguoja dviem greičiais: politiškai – garsiai, instituciškai – atsargiai. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas A.Costa viešai pabrėžė vienybę ir paramą Danijai bei Grenlandijai, akcentuodamas, kad Europos Sąjunga pasirengusi gintis ir ginti nuo bet kokios prievartos. Šalių atstovai ir įgalioti asmenys jau susitiko derinti atsakomųjų veiksmų, o šią savaitę Briuselyje numatytas skubus lyderių susitikimas, kuriame bus svarstoma, ką daryti toliau.
93 mlrd. eurų vertės atsakomųjų priemonių paketas
Europos Sąjunga, kad ir labai lėta su sprendimais, turi savo arsenale atsakomuosius tarifus net 93 mlrd. eurų vertės JAV prekėms, tik jų įgyvendinimui dar reikalingas „start“ mygtuko paspaudimas. Jei JAV įveda muitus nuo vasario pradžios, Europa gali įjungti šias priemones praktiškai „vienu mygtuko paspaudimu“. Taikiniai nėra simboliniai, juose tokie vardai kaip „Boeing“ lėktuvai, JAV automobiliai, burbonas ir kt. Vertinant priemonių tikslingumą, tai nėra sektoriai „dėl principo“, tai yra ekonomiškai apgalvotas spaudimas ten, kur JAV jautru ir šiuo metu labai aktualu.
Tačiau Europa taip pat svarsto ir rimtesnį eskalavimą: Prancūzijos prezidentas E.Macronas kalba apie ES branduolinio lygio prekybos variantą „anti-coercion instrument (ACI)“. Šis mechanizmas dar niekada nebuvo panaudotas, nes jis sukurtas kaip atgrasymo priemonė, kai šalys prekybą naudoja tam, kad priverstų ES ar jos šalis nares pakeisti politinius sprendimus. ACI leidžia eiti toliau nei tarifai, jie įtraukia papildomus mokesčius technologijų įmonėms, galimi investicijų ribojimai, priėjimo prie ES rinkos segmentų apribojimai, netgi JAV įmonių išmetimas iš ES viešųjų pirkimų. Tai jau nėra tik prekybos santykių ginčas. Tai laisvai galima vadinti geopolitinė sankryža.
Rinkų reakcija – politika pradeda rašyti kainas
Įdomu tai, kad pirmas apčiuopiamas Europos atsakomasis veiksmas kol kas yra ne tarifas, o politinis stabdis. Europa ruošiasi stabdyti pernai pasiekto JAV ir ES prekybos susitarimo įgyvendinimą. Nuo pat pradžių šis susitarimas Europoje buvo laikomas kaip kompromisas, santuoka be meilės. ES sutiko panaikinti beveik visus tarifus amerikietiškoms prekėms, tuo metu ES eksportui į JAV liko 15 proc. tarifas, o plienui ir aliuminiui, kurie yra ypač pramonei jautrūs, liko net 50 proc. JAV be kita ko dar ir išplėtė prekių sąrašą, kurioms taikomas 50 proc. tarifas, įtraukdama šimtus papildomų produktų, turinčių metalų. Tai buvo susitarimas vardan stabilumo. Stabilumo neliko. Tiesiog.
Rinkos tai suprato greičiau nei politikai. Europos akcijų ateities sandoriai krito, S&P 500 indekso ateities sandoriai – taip pat. Rizikos apetitas, kurį laikė geri įmonių rezultatai ir DI bumas, staiga susidūrė su sena tiesa: kai politika pradeda mėtytis tarifais, akcijų kainų grafikai ima drebėti. Investuotojai pradėjo ieškoti saugesnių aktyvų, auksas ir sidabras šoktelėjo iki rekordų, ir šiuo metu sudaro 4,7 tūkst. ir 93 JAV dolerių už unciją, brango saugios valiutos, kilo Vokietijos ir Prancūzijos obligacijų ateities sandoriai. Doleris silpnėjo. Kitaip tariant – „risk-off“ režimas.
Europa – didžiausia JAV kreditorė
Ir čia atsiranda dar vienas sluoksnis, kurį daugelis pamiršta: Europa nėra tik prekių eksportuotoja į JAV. Europa yra ir didžiausia JAV kreditorė. Europos šalys valdo apie 8 trilijonus JAV dolerių vertės šalies obligacijų ir akcijų – beveik dvigubai daugiau nei likęs pasaulis kartu sudėjus. Eskalacija gali paskatinti Europos vyriausybes mažinti JAV turto dalį portfeliuose, ir tai nėra tuščias gąsdinimas. Tai yra labai rimtas ir realus finansinis įrankis, kurios finansų rinkų dalyviai jau pradeda bijoti.
Tuo pačiu, jei Trumpas pereina prie 25 proc. tarifo scenarijaus, „Bloomberg Economics“ vertinimu, tų šalių eksportas į JAV gali kristi net iki 50 proc. Labiausiai pažeidžiamos šalys šiuo metu yra Vokietija, Švedija ir Danija. Vokietijai tai reiškia smūgį pramonės grandinėms, kurios ir taip gyvena tarp energijos kainų svyravimų, augančios konkurencijos ir ciklinio paklausos svyravimo. Kitaip sakant – ne pačius geriausius savo laikus. Švedija jautriausia technologijų ir pramonės segmentuose. Danijai, tai yra politinis konfliktas, kuris staiga tampo ekonominiu, ir ji jo centre.
Ką tai reiškia Europai iš praktinės pusės?
Europa pagaliau priversta atsakyti į klausimą, kurį ji dažnai atidėlioja: ar ji yra ekonominė erdvė, kuri tik derasi dėl tarifų, ar geopolitinis subjektas, kuris turi „dantis“?
Jeigu ES ryšis ACI, tai bus signalas, kad prievarta neveikia ir kad solidarumas su Danija nėra vien graži frazė. Jeigu ES pasirinks tik simbolines priemones, rizika yra labai konkreti: kitą kartą spaudimas bus dar didesnis ir brangesnis, o Europa tik dar mažiau tikėtina, kad išlaikys autoritetą.
Europa dabar gali rinktis: arba ji sukuria atgrasymo mechanizmą, kuris veikia, arba ji tampa vieta, kurioje spaudimas atsiperka. O rinkos, kaip visada, balsuos ne žodžiais, o kainomis. Ir kaip visada, kad ir kas vyksta ekonomikoje ar geopolitikoje, finansų rinkų dalyviams tai yra galimybių laikas.
