Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

D.Šimašiutė: „Noriu supažindinti su tokia Prancūzijos virtuve, kuri neišgąsdintų mėgstančių gaminti lietuvių“

Dangira Šimašiutė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Dangira Šimašiutė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvė Dangira Šimašiutė ne gimtinėje gyvena jau 15-a metų, tačiau ne tik nenutolo nuo savo šalies, bet ir nutarė tautiečius iš arčiau supažindinti su gastronominiu Prancūzijos veidu. Tiesa, ne pasakodama apie prancūzų virtuvės rafinuotumą, šimtus sūrio ar vyno rūšių, bet siūlydama namuose pasigaminti autentiškų įvairius Prancūzijos regionus atspindinčių patiekalų. Į gausiai iliustruotą D.Šimašiutės knygą „Prancūzijos virtuvė“ sugulė daugiau kaip 100 puikių receptų.

Daugiau 15min Maistas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

– Dangira, kaip ir kada atsidūrei Prancūzijoje, dėl kokių priežasčių išvykai iš Lietuvos?

– Iš Lietuvos pirmiausia išvykau į Vokietiją, tuomet buvau labai jauna, vos 19-os. O istorija paprasta: buvau vos baigusi profesinę mokyklą, smulkaus verslo organizavimo specialybę, norėjau toliau siekti aukštojo mokslo ir nors mano šeimoje nebuvo labai daug tokius mokslus baigusių žmonių, supratau, kad tai mano kelias, pavyzdys buvo mano teta. Tačiau buvo 2000-ieji su savo tuometiniais neaiškumais, perversmais, tad ėmiau pergyventi, ar aš, mergina iš nedidelio miestelio, Gargždų, sugebėsiu įstoti į nemokamą vietą universitete. Kaip tik tada man ir pasitaikė proga išvažiuoti dirbti aukle į Vokietiją. Puikiai suvokiau, kad ten neuždirbsiu daugybės pinigų, tačiau priėmiau tai kaip galimybę – gyvenau šeimoje, buvau jos narė, jau po poros mėnesių prakalbau vokiškai, nors iki tol nemokėjau nė žodžio. O ir mano anglų kalba buvo vos šiokia tokia… Kai žvelgiu į tuos pirmuosius metus užsienyje, gera juos prisiminti. Kai tai šeimai auklės nebereikėjo, nutariau, kad dar turiu metus pasibastyti po pasaulį prieš kur nors įleisdama šaknis. Ir tas šaknis ketinau leisti Lietuvoje.

– Kas tokiam planui sutrukdė?

– Nutiko taip, kad iš Vokietijos išvažiavau į Prancūziją, kur vėl dirbau vokiečių šeimoje, tai leido man išlaikyti vokiečių kalbos žinias, tačiau ėmiau pažindintis su nauja šalimi. Tiesa, jos kalbą teko mokytis kiek ilgiau. Ten sutikau savo draugą, mane ėmė vis labiau traukti pats kraštas, matyt, nieko keisto – Pietų Prancūzija yra tikrai užburianti. Įdomu, kad prieš ten atvykdama, apie Kanus, nežinojau nieko – nei, kad ten auga palmės, nei, kad vyksta festivaliai. Prisiminkim, tai buvo 2001-ieji, kai niekas dar taip aktyviai nesinaudojo intermetu, kai apie pasaulį pranešdavo iš TV ekranų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dangira Šimašiutė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dangira Šimašiutė

– Kaip tave priėmė prancūzai, ar buvo momentų, kai, galbūt, jautei jų aroganciją? Juolab, mini, kalbos nemokėjai, o juk prancūzai kartais sunkiai tai toleruoja.

– Manau, ne visur jie arogantiški, o ir situacija stipriai keičiasi. Taip, arogantiškiausias, tačiau ir šarmingiausias yra Paryžius, o kitur viskas paprasčiau. Pagrindinis mano pastebėjimas: prancūzai labiausiai pasipūtę su tais, kurie visai nekalba prancūziškai, todėl mano patarimas tiems, kurie šią kalbą bent kiek moka – bandykite, kalbėkite prancūziškai. Žinoma, pati Prancūzija irgi keičiasi. Prieš gerus 10 metų prancūzai beveik nekalbėjo angliškai ir iš dalies tame nėra nieko keista, juk jie viską turi savo šalyje – vandenynus, kalnus, skaniausią maistą, geriausią vyną, jie ir keliauja po savo šalį, atostogauja čia su šeima. Kiekvienas užsienietis jiems yra savotiškas įsibrovėlis, kuris mėgaujasi tuo, kas yra prancūzų, prancūziška, Tai justi net restoranuose, ypač mažesniuose, šeimyniniuose. Tokios vietos šefas, savininkas poziciją svečio atžvilgiu supranta taip: „Tai AŠ darau TAU paslaugą, jei tu gali ateiti pas mane valgyti. Ir visai nesvarbu, kad tu man moki pinigus“. Tačiau, pasikartusiu, per 10 metų daug kas pasikeitė, ypač Pietuose.

TAIP PAT SKAITYKITE: Skonio nuotykis: restoranai vienam vakarui kvies nusikelti į Prancūziją

– Ar dabar Prancūzijoje jautiesi visiškai sava?

Kad ir kaip bebūtų, šaknys traukia, nesvarbu, kur mes bebūtume, kaip gerai svetur begyventume, mes visada būsime svečiai.

– Pasakyčiau taip: nesijaučiu svetima, tačiau aš ten esu svetys. Tik patikslinsiu, kad gal tai net nesusiję su pačiais prancūzais, kiek yra mano pačios pozicija – kad ir kaip bebūtų, šaknys traukia, nesvarbu, kur mes bebūtume, kaip gerai svetur begyventume, mes visada būsime svečiai. O jei jau globaliau žvelgiant, Pietų Prancūzijoje net negali jaustis svetimas, nes ten beveik visi atvykėliai, yra ne tik rusų, anglų, vokiečių, bet net didžiulė lietuvių bendruomenė. Todėl visas 5-ias savo mokamas kalbas Prancūzijoje turiu galimybę naudoti tiek, kad aš jas palaikyčiau.

– Galbūt tavo šeima taip pat išsibarsčiusi po pasaulį, kaip pavyksta išlaikyti ryšį su gimtąja šalimi ir šeima, giminėmis?

– Labai džiaugiuosi, kad mano šeima iki šiol yra Lietuvoje, mano ryšys ir su artimais žmonėmis, ir su Lietuva labai glaudus, mėgaujuosi kiekvienąsyk čia grįždama. Žinoma, visada sakiau ir sakysiu, kad svarbiau yra artimi žmonės, o ne šalis, tačiau gera, kad tie man svarbūs žmonės tebėra gimtinėje.

– Daug gamini, daug keliauji, tačiau negaliu nepaklausti, kokia tavo pagrindinė veikla Prancūzijoje?

– Dirbu asmenine asistente, rūpinuosi klientų, su kuriais dirbu, reikalais – pradedant nekilnojamojo turto priežiūra, baigiant kelionių organizavimu. Kaip taisykė, tai užsieniečiai, gyvenantys ar kurį laiką reziduojantys Pietų Prancūzijoje. Tačiau, tiesą sakant, išleidusi knygą daugiau dėmėsio skiriu būten jai, o ne ankstesniems darbams (šypsosi).

– Kaip tavo gyvenime atsirado kulinarija – jau Prancūzijoje ar dar Lietuvoje? Gal būdama maža sėdėdavai po stalu, kai močiutė ar mama ruošdavo maistą?

– Antrasis variantas! Tačiau mes nesėdėjome po stalu, bet kartu ruošdavome maistą, augome 4 vaikai, kiekvienas mūsų turėjome savų užduočių. Taigi, tikrai manau, kad meilė maistui yra paveldėta, perimta, aš tuo tiesiog gyvenu – tarkime, vietoje mados žurnalo mieliau imu į rankas kulinarinį. Prisimenu, kad jau kokių 11-os metų aš jau visai rimtai gaminau maistą, žinoma, viskas buvo paprasta – bulvės, kopūstai, kasdieniai produktai – nieko ypatingo mes tada nematėme ir nežinojome. Ir tik išvažiavus į platųjį pasaulį, tos galimybės išsiplėtė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dangira Šimašiutė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dangira Šimašiutė

– Ar niekuomet nekilo mintis studijuoti ko nors, susijusio su kulinarija, restoranų verslu?

Aš mėgaujuosi vaišindama, mėgaujuosi patardama, bet man būtų sunku išrašyti sąskaitą už tą darbą.

– Tiesą sakant, kulinariją visada suvokiau kaip hobį, restoranų verslas ne man. Kita priežastis – visada galvojau, kad visi žmonės yra tokie, kaip aš, nemaniau, kad yra toks dalykas, kaip „mėgstu gaminti“ ir „nemėgstu gaminti“, ruošti maistą man rodėsi natūralu, maždaug „visi tai daro“. Galų gale, vaikystėje, paauglystėje nevaikščiojau į restoranus, nemačiau tos industrijos. O ir dabar manau, kad jei ateičiau į verslą, susijusį su maistu, dirbčiau restorane, tai nužudytų mano aistrą. Tai labai sunkus, labai atsakingas darbas tikriems pasišventėliams, bet ne man. Aš mėgaujuosi vaišindama, mėgaujuosi patardama, bet man būtų sunku išrašyti sąskaitą už tą darbą (šypsosi).

– Tada kaip jauteisi rašydama knygą?

– Mėgavausi procesu nuo A iki Z! Per tuos metus, kai rengiau knygą, labai daug išmokau – pavyzdžiui, jau ir anksčiau šį tą išmaniau apie fotografiją, tačiau, manau, fotografuodama maistą stipriai patobulėjau. Mokiausi stilizacijos, ėjau į sendaikčių turgus ir tempiau iš ten lėkštes, šaukštus, nes tokios stilistikos, kokios, mano įsivaizdavimu, reikėjo nuotraukoms, neturėjau. Man norėjosi varinių puodų, išpieštų lėkščių, nėrinukų, apsitrynusių sidabrinių šaukštų. Man buvo svarbu pateikti ne tik receptą, bet ir pačia nuotraukų stilistika perteikti prancūzišką dvasią.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kulinarinė knyga „Prancūzijos virtuvė“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kulinarinė knyga „Prancūzijos virtuvė“

– Ar Prancūzijos virtuve susidomėjai vos čia apsigyvenusi?

– Taip, iškart, o ir regiono, kuriame gyvenu, patiekalai labai traukiantys, man patinkantys – pietuose daug daržovių, troškinių, alyvuogių aliejaus, mažiau sviesto ir padažų su juo. Tačiau ilgainiui susipažinau ir su kitais regionais, o jau rengdama knygą net ir visai detaliai.

– Koks prancūziškas patiekalas dažniausiai ruošiamas tavo virtuvėje Prancūzijoje?

– Ko gero, tai troškinys ratatouille, kurį valgome kaip vegetarišką patiekalą su prancūzišku batonu ar kaip priedą prie žuvies, kaip garnyrą. Jį nesunkiu paruošti, jis skanus šiltas ir šaltas, jis visiems patinka. Žinoma, visame pasaulyje jį išreklamavo to paties pavadinimo filmas, tačiau Prancūzijoje šio patiekalo niekam pristatinėti nereikia.

– Kokių sau naujų dalykų atradai ruošdama knygą?

Didysis nuotykis buvo mano kelionės po iki tol neaplankytus regionus, nes pasišoviau ne tik knygą skirstyti pagal regionus, bet ir būtinai visuose juose pabuvoti – juk negalėjau receptų ir istorijų laužti iš piršto.

– Kalbant apie maistą, didelių staigmenų nebuvo, daugmaž žinojau, kas kilę iš kokio regiono, tik reikėjo naujai atrasti tuos žinomus patiekalus. Tačiau didysis nuotykis buvo mano kelionės po iki tol neaplankytus šalies regionus, nes pasišoviau ne tik knygą skirstyti pagal juos, bet ir būtinai visuose pabuvoti – juk negalėjau receptų ir istorijų laužti iš piršto.

Tos kelionės po Prancūziją buvo vienas iš nuostabiausių dalykų, nutikusių rašant knygą. Atradau Prancūziją visai kitaip – žinojau, kad šalis yra labai graži, tačiau turėjau progą tą grožį pajusti, pamatyti savo akimis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dangira Šimašiutė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dangira Šimašiutė

– Ar ši knyga skirta Lietuvai, ar gali būti iškeista ir bet kurioje kitoje šalyje?

– Ji gali būti išeista bet kur, tačiau rašiau ją galvodama apie Lietuvą – norėjau, kad lietuviai galėtų lengvai gaminti pagal pateikiamus receptus, net jei gyvena mažame miestelyje. Atrinkau receptus, kurie suprantami ir prieinami paprastiems žmonėms, kurie negąsdintų savo ingredientais.

– Kokį receptą iš savo knygos rekomenduotum išbandyti pirmiausia?

– Manau, tai galėtų būti vištienos patiekalai. Aš pati labai šią mėsą mėgstu, tarkime, knygoje yra vienas puikus jos receptas su alyvuogėmis. Taip pat rekomenduočiau ir klasiką – tarkime, burgundišką troškinį, o iš desertų – šaldytą nugos pyragą, tai vienas mėgstamiausių mano saldėsių receptų.

– Ar prancūzai daug gamina namuose?

– Savaitgaliais, per šventes jie vis dar labai daug gamina, tačiau kasdienybė gana stipriai keičiasi. Jie pasitelkia visokias iš Amerikos atkeliavusias technologijas, pavyzdžiui aparatą Thermomix, aktyviai perka šaldytus produktus. Gal tame nieko keisto, šiuolaikinis gyvenimo tempas įtemptas. Kita vertus, apie maistą jie kalba labai aktyviai – ir moterys, ir vyrai, pastarieji gal net aktyviau, aptaria, ką kada valgė, ką su kuo derinio, ko bėrė į paštetą ar troškinį. Žodžiu, tie, kas nori, skiria tam laiko, tebegamina puikiai – ir tai visai nepriklauso nuo lyties.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kulinarinė knyga „Prancūzijos virtuvė“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kulinarinė knyga „Prancūzijos virtuvė“

– O kaip su sveikos mitybos tendencijas, veganizmu, vegetarizmu, kaip tu pati į tai žvelgi?

– Aš esu visavalgė ir, manau, moku valgyti mėgaudamasi. Esu įsitikinusi, kad didžioji šiuolaikinė problema yra sutrikęs santykis su maistu – persivalgymas, o po jo, didžiulis konfliktas su savimi, tada dieta, tada nusivylimas, vėl persivalgymas ir taip be galo. Veganizmas, vegetarizmas Prancūzijoje taip pat ant bangos, tačiau labai sunku rasti kokybiško veganiško ir vegetariško maisto, gal Paryžiuje lengviau, bet kitur tokių vietų žymiai mažiau. Manęs dažnai klausia, kaip tos prancūzės išlieka tokios lieknos, o aš sakau, kad jos lieknos, nes jos irgi laikosi dietos, tačiau apie tai garsiai nerėkia, nesieja su tuo viso savo gyvenimo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie MAISTO rubriką