Čia pildėsi svajonės: 15min fotopasakojimas apie Vilniaus baldų parduotuvę

Ten, kur dabar yra Mindaugo „Maxima“, sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais veikė Vilniaus baldų parduotuvė.

Ji niekada nepateko į reklaminius Vilniaus leidinius, netraukė turistų būrių. Bet grūsties joje buvo netgi daugiau negu būna prie turistinių objektų, o Vilniaus gyventojai į ją vykdavo su lengvu jauduliu.

Juk būtent čia galėjo išsipildyti svajonė pagaliau įsigyti naują sofą, spintą ar sekciją, kuriai buvo kantriai taupyta ne vieną mėnesį. Žinoma, jei pasiseks. Baldai nebuvo pigūs, o ir susitaupius įsigyti baldą nebūtinai pavykdavo. Juk tai buvo deficito laikai.

Ne visi į parduotuvę, beje, vykdavo pirkti baldų. Nemažai būdavo ir tokių, kurie tiesiog norėdavo pasidairyti, pažioplinėti ir pažiūrėti, kaip atrodo truputį gražesnis gyvenimas.

Būtent Vilniaus baldų parduotuvę-paviljoną ir jos visai neseną, bet jau truputį pamirštą istoriją portalas 15min kviečia dar kartą prisiminti šiame fotopasakojime. Apie Vilniaus baldų parduotuvę portalui 15min pasakojo gidas Vytis Ledas, anksčiau mums jau padėjęs parengti istorinius fotopasakojimus apie „Sigmą“, „Vilmą“, Vingio parką ar Valakampius.

Pradžiai – truputis senesnės istorijos. Mindaugo ir Algirdo gatvės, tarp kurių buvo įsikūrusi Vilniaus baldų parduotuvė, o dabar stovi „Maxima“, atsirado XIX a. pabaigoje.

Gatvių sistema Naujamiestyje buvo suformuota laikantis 1875 m. parengto plano, todėl Naujamiesčio išplanavimas skiriasi nuo Senamiesčio – gatvės čia tiesios, kvartalai taisyklingų formų.

Algirdo ir Mindaugo gatvės pavadinimą keitė ne kartą. Cariniais laikais Algirdo gatvė vadinosi Aleksandro (Александровская) caro Aleksandro garbei, o Mindaugo gatvė vadinosi Kaukazo (Кавказская). Lietuviškų gatvių pavadinimų tuomet nebuvo.

Teritorijoje aplink būsimąją parduotuvę, pasakojo Vytis, daugiausia gyveno lenkai, žydai ir rusai – geležinkelių tarnautojai, kadangi netoli buvo Geležinkelio valdybos pastatas.

Ten, kur dabar stovi karaliaus Mindaugo mokykla, pasakojo Vytis, kadaise buvo uždaras hipodromas. Čia arkliai buvo mankštinami, vyko jų lenktynės. Antrojo pasaulinio karo metu hipodrome vokiečiai įsirengė kino teatrą, vėliau jis buvo nugriautas. Dabar apie hipodromą beprimena tik arklių atvaizdai ant buvusių arklidžių pastato.

Nepaisant dar XIX a. pabaigoje pradėjusių kilti mūrinių namų, Naujamiestis dar ilgai bent iš dalies priminė kaimą. Vyčio teigimu, rajono senbuviai jam pasakojo, kad dar po Antrojo pasaulinio karo čia buvo gausu daržų, kur gyventojai auginosi maistą. Daržai buvo ir būsimosios parduotuvės vietoje.

Vienas pastatas netoliese Mindaugo gatvėje pasižymi ir niūresne praeitimi – čia iki 1951 m. veikė NKGB-MGB Lietuvos geležinkelio transporto skyriaus vidaus kalėjimas, kur Lietuvos piliečiai buvo tardomi ir kankinami.

Vilniaus baldų-paviljonas parduotuvė iškilo 1968 m. Šį pastatą projektavo architektė Elena Nijolė Bučiūtė – garsi architektė, projektavusi ir Operos ir baleto teatrą.

Parduotuvė greitai tapo vietinių lankomu objektu, joje bent sykį apsilankęs buvo, ko gero, kiekvienas vilnietis.

Tai buvo vienintelė tokia baldų parduotuvė Vilniuje, ir miesto gyventojai, prireikus baldų, skubėdavo būtent čia. Ir tikėdavosi, kad norimą baldą pavyks rasti, o tai įvykdavo toli gražu ne visada. Todėl kartais apsilankius parduotuvėje apimdavo džiaugsmas, kartais – nusivylimas.

„Vilniaus mastu tai vienas iš daugiausia emocijų prikaupusių šiuolaikinių pastatų“, – sakė Vytis.

Įėjimas į parduotuvę buvo ties kairiuoju pastato kampu, žvelgiant iš T.Ševčenkos gatvės pusės. Jis buvo gerokai į kairę nuo dabartinio „Maximos“ įėjimo.

Įėjimas, pasak Vyčio, buvo šiek tiek „giliau“, kad lauke parduotuvės atidarymo laukdavę žmonės lyjant dar turėtų kur pasislėpti nuo lietaus.

Įėjus į parduotuvę pirkėjus irgi pasitikdavo kitoks vaizdas negu dabar. Eskalatoriaus, pasak Vyčio, nebuvo, o į antrą aukštą pakilti galima buvo dvejais laiptais – vienoje ir kitoje parduotuvės pusėje.

Pirmajame parduotuvės aukšte stovėjo baldai – sofos, sekcijos, stalai ir t. t. - kuriuos pirkėjai galėjo apžiūrėti ir, jei pavyks, nusipirkti.

„Nauji baldai, pakankamai gražūs ir dizaino atžvilgiu. Geri dizaineriai, Dailės institutas juos ruošdavo, aukšto lygio specialistai. Prie kiekvieno baldo galėjai prieiti, pačiupinėti, galėjai ir baldą atidaryti, pažiūrėti“,  - pasakojo Vytis.

Parduotuvė užėmė dalį dabartinės „Maximos“ ploto. Likusioje dalyje buvo sandėliai, į kuriuos iš gamyklų buvo atvežami baldai.

Antrajame aukšte, ten, kur dabar veikia atskiros parduotuvės, buvo išdėstyti kambarių apstatymo pavyzdžiai – miegamojo, svetainės ir t. t.

„Antrajame aukšte būdavo pertvaros, kurios skyrė tokius kaip ir pavyzdinius kambarius. Pavyzdžiui, miegamojo kambario apstatyme galėjo būti dvigulė lova, sekcija, tualetinis staliukas – na, kaip tu gali įsirengti kambarį. Bet prie daugelio baldų būdavo užrašai – pardavime nėra, tik pagal užsakymą“, – prisiminė Vytis.

Daugelis baldų buvo gaminama Lietuvoje, nors pasitaikydavo ir kitų šalių baldų – rusiškų, jugoslaviškų, vokiškų.

Baldai kuriami buvo ir taip, kad kuo geriau išnaudotų erdvę, kurios sovietiniuose butuose trūkdavo.

„Kambariai mažiukai, žmonių daug, tai dažnai, pvz., pastačius sekciją nuo jos iki lubų kokie 10 cm likdavo, kad tik kuo daugiau joje sutalpintum, erdvę išnaudotum. Tada buvo skaičiuojama, kad žmogui pakanka 7 kvadratinių metrų. Tai, pavyzdžiui, 3 asmenų šeima geriausiu atveju gaudavo kokių 30 „kvadratų“ butą, ne daugiau. Ką darydavo žmonės? Iš kaimo visokius senelius ir tetas registruodavo, kad tik didesnį butą gautų“, – pasakojo Vytis.

Norimą baldą įsigyti visgi nebuvo taip paprasta. Viena priežastis – kainos. Baldai kainavo daug.

„Prisimenu, pirko tėvai sekciją „Freda“, tai už ją suplojo ar ne 800 rublių. O geras atlyginimas, labai geras, su premija, tada buvo kokie 300 rublių. Taip, sekcija išties labbai geros kokybės – iki šiol puikiai tarnauja, natūralaus medžio fanieruotės, storos, tvirtos plokštės. Tačiau supranti, kad galėtum nusipirkti tokią, turėjai labai ilgai taupyti. Dabar lengviau“, – pasakojo Vytis.

Dar viena priežastis, galėjusi sukliudyti įsigyti reikalingą baldą netgi turint pinigų – deficitas. Pasak Vyčio, dažnai gal tik dešimtadalį parduotuvėje esančių baldų – pvz., paprastas kėdęs – buvo galima taip imti ir nusipirkti iškart.

Prie daugelio kitų baldų buvo užrašai „Pagal užsakymą“, „Prekyboje neturime“, „Šiandien neparduodame“ ir panašiai. Tai buvo viena priežasčių, kodėl žmonės prie parduotuvės imdavo grūstis dar prieš atidarymą – tikėdamiesi, kad norimas baldas gal dar bus.

Stovėti eilėje prie norimo baldo galėjo tekti ir 4-5 valandas.

Jei laukiantys eilėje pirkėjai išalkdavo, alkį numalšinti galėjo padėti nedidelis bufetas ir kavinė. Pastarojoje, pasak Vyčio, kava buvo stipri ir nuostabaus skonio. Bufete buvo galima įsigyti sumuštinių, tiesa, ar buvo karšto maisto, gidas teigė nepamenantis. Bufetas-kavinė buvo nedidelė, staliukai buvo stovimi.

Greta bufeto stovėjo ir telefono automatas.

„Atėjai ieškoti lovos, pamatei, kad lova yra, ir skambini žmonai greitai – greičiau pinigus atvežk, nusipirksim lovą“, – pasakojo Vytis.

Sunkumai įsigyjant baldus nedžiugino pirkėjų, tačiau tai tuo pačiu lėmė, kad dirbti baldų parduotuvėje buvo prestižinė vieta.

Pasak Vyčio, netgi eiliniai krovikai ar pardavėjos „žinojo, kur dirba“, ir neretai su parduotuvės lankytojais bendravo iš aukšto. „Palaukit“, „Nelįskit“, „Netrukdykit“ – dabar parduotuvėje išgirdę tokį atžagarų darbuotojo atsakymą į klausimą nustebtume. O tuomet tai buvo įprasta.

Viena vertus, tokį požiūrį lėmė supratimas, kad dirba, to meto supratimu, prabangos prekių parduotuvėje – nors baldą įsigyti ir buvo lengviau negu automobilį, jam taupyti reikėdavo ne vieną mėnesį. Kita vertus, kai to norimo baldo visgi nebūdavo, būtent darbuotojai galėjo pasirūpinti, kad jis atsirastų.

Žinoma, ne už ačiū – gavę kyšį. Todėl su klientais bendrauti jie galėjo iš savotiškų galios pozicijų.

„Kai tu esi prie deficito, visi nori su tavim draugauti“, - trumpai apibūdino situaciją Vytis.

Vytis prisiminė situaciją, kaip kartą buvo atvykęs pirkti šaldytuvo. Salėje šaldytuvo jis nerado, bet priėjo prie kroviko, davė jam 50 rublių ir šaldytuvas atsirado tuoj pat. Gidas akcentavo – jei „suveikti“ daiktą, kurio oficialiai nebuvo, galėjo eilinis krovikas, kokios tuomet buvo parduotuvės vedėjo, direktoriaus galios?

Pasak jo, tuomet vedėjų, direktorių postai buvo perkami. „Nepatepus“ tūkstančiu rublių buvo sunku tapti bet kokios parduotuvės vedėjų, o Vilniaus baldų parduotuvės direktorius apskritai buvo vienas pagrindinių žmonių tarp Vilniaus prekybininkų.

„Vienintelė specializuota, didelė, solidi baldų parduotuvė Lietuvoje. Jos direktorius buvo ypatingas viršininkas“, – sakė Vytis.

Greta kyšių egzistavo ir „blatai“. Tai reiškė, kad už paslaugą atsilygini paslauga – tau galbūt pažįstamas padėdavo „suveikti“ deficitinį baldą, o tu už tai jam „suorganizuodavai“ kažką kito, ką jis galbūt perparduodavo. Pasak Vyčio, stiprūs neformalūs ryšiai egzistavo tarp daugelio parduotuvių vadovų, valdžia lyg ir mėgino su jais kovoti, bet tai sekėsi sunkiai.

Gorbačiovo laikais, pasakojo Vytis, daug dalykų, tarp jų baldai, pradėti pardavinėti su talonais. Kas irgi nebuvo patogu, jei neužmegzdavai neformalių ryšių. 

„Tarkim, profsąjunga duoda tau taloną sofai. Tu eini su tuo talonu ir klausi – ar turit sofą? Tau sako: ne, neturim. Ir taip penkis kartus gali  tekti grįžti, kol turės. Kitas variantas – duodi 25 rublius parduotuvės darbuotojui, kad jis paskambintų, kai bus. Tada jis kažkada tau paskambina – atvežė sofų. Ir tu meti, viską, sėdi į taksi ir skubi į parduotuvę“, – apie vargus įsigyjant baldus pasakojo Vytis.

Baldų parduotuvė ne tik prekiavo baldais: teikė ir susijusias paslaugas. Kadangi automobiliai dar nebuvo taip plačiai paplitę, čia buvo galima užsisakyti baldų pristatymo į namus ir užnešimo paslaugas.

„Nusipirktą sofą užsinešti siaura laiptine nebuvo lengva. Chruščiovo, Brežnevo laikais laiptines statė siauras, ir tą sofą nešdamas laiptine turėjai vartyti, kad tilptų. Ne kiekvienas pajėgia. Drūti vyrai dirbo“, – sakė Vytis.

Be to, pasakojo gidas, skirtingai negu dabar, dažnai pirkėjai baldų patys namie nerinkdavo. Vyravo požiūris, kad baldus surinkti turi surinkėjas, kuris, už, tarkime, sekcijos surinkimą paimdavo kokius 50 rublių.

Baldus tuomet, sakė Vytis, žmonės pirkdavo ilgam, bent 20-čiai metų.

„Baldai anaiptol ne visi buvo idealiai gražūs, bet kokybiški ir atsparūs. Tvirtumo atžvilgiu kokybė buvo gera. Tarkim, dabar IKEA nupirkus spintelę du vyrai lengvai paneša. Sovietmečiu tokių pat matmenų spintą nešti jau reiktų daugaiu žmonių, nes tankis, padengimas visai kitas. Tiesa, kas buvo blogai, kad varžtukai ar vinukai nugarėlėms dažnai buvo tiesiog tragiškos kokybės. Pats baldas gražus, bet tie varžtukai kreivi šleivi, minkšto metalo, vinys irgi prasčiausios“, – pasakojo Vytis.

Populiari paslauga buvo baldų pervilkimas, padėjęs atnaujinti susidėvėjusius ar pažeistus baldus.

„Atvažiuoja pertraukėjai pas tave į namus, parodai, ko tu nori, išsiveža baldus, pertraukia ir atveža. Iki šiol ta paslauga gyva, prie baldų kombinato jie sėdi ir sėkmingai dirba“, – sakė Vytis.

Be to, šalia baldų parduotuvė prekiavo ir kilimais, kurie buvo gaminami Lentvaryje. Jie buvo įvairių dydžių – 2x3, 3x4 metrų. Vyčio teigimu, kilimas buvo dar vienas pirkinys, kuriam taupyti tekdavo daug, bet jausmas įsigijus apimdavo geras. Naujas kilimas kainavo apie 300 rublių – maždaug du mėnesiniai to meto atlyginimai.

„Žmogaus vidutinis atlyginimas tada buvo apie 150 rublių. Dabar gali truputį pataupęs nueiti, nusipirkti ir nesukti galvos. Tada buvo kitaip“, – prisiminė Vytis.

Dar Vilniaus baldų parduotuvė prekiavo įvairia buitine technika – buvo atskiras tokios technikos skyrius. Pavyzdžiui, jau minėtais šaldytuvais.

Laukdamas baltarusiško šaldytuvo „Minsk“, prisiminė Vytis, jis su seneliu eilėje stovėjo penkias valandas. Vienas stovėdavo, kitas nueidavo pasėdėti ir pailsėti, o vėliau pasikeisdavo. O šaldytuvas kainavo apie 480 rublių – tris mėnesinius atlyginimus.

Įsigyti buvo galima ir televizorių, skalbimo mašiną. Tiesa, pastarosios irgi kainavo, pasak Vyčio, „kosminę kaimą“.

O ar vyko į parduotuvę pirkti žmonės iš kitų miestų? Pasak Vyčio, tikrai taip. Dar, be to, ne visi važiuodavo su tikslu kažką pirkti – dalis žmonių, tiek vilniečių, tiek miesto svečių, ateidavo tiesiog pažioplinėti ir pažiūrėti, kaip atrodė tuometinės prabangos prekės.

„Knibždėjo žmonių, kurie žiūrinėjo, vaikštinėjo. Vieni kaip į ekskursiją atvažiuodavo, kitiems tekdavo pastovėti eilėje valandų valandas. Labai, sakyčiau, įdomi vieta. Viena vertus, ir gerų emocijų būdavo – atsimenu, kai nusipirkome kilimą, buvo nesvietiškas džiaugsmas, pajusti namie jo kvapą. Kita vertus, aptarnavimo kultūra buvo, švelniai tariant, žvilgsnis iš aukšto. Bet pagalvok, jei eilinis krovikas man galėjo suorganizuoti daiktą, kurio nėra pardavime, ką galėjo skyriaus vedėjas? Galėjo viską“, – apibendrino Vytis.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kurį laiką baldų parduotuvė dar veikė, bet susidūrė su naujais iššūkiais. Vienas tokių buvo hiperinfliacija, su kuria ~1992-1993 m. susidūrė Lietuva.

„Per metus viskas pabrango 18 kartų. Ne 18 procentų, net ne 1,8 karto, bet 18 kartų. Žiūri į baldą, kuris kainuoja 10 tūkstančių talonų, ir nežinai, ar kitą dieną 15 tūkstančių nekainuos“, – prisiminė Vytis.

Todėl, pasak jo, kas rytą prie parduotuvės susigrūsdavo minia. Parduotuvėje buvo įrengtos dvivėrės, plačios, grotuotos durys, kad bet kas negalėtų įlįsti. Parduotuvei pradėjus dirbti, visi bėgdavo į vidų. Ne eidavo, o bėgdavo. Tikėdamiesi įsigyti kažką, kol pinigai nenuvertėjo.

„Sunkūs metai buvo“, – reziumavo Vytis.

Galiausiai parduotuvė užvėrė duris. Parduotuvės patalpas įsigijo „Vilniaus prekyba“. Įvykdyta pastato rekonstrukcija – jį rekonstravo pastatą projektavusi architektė Elena Nijolė Bučiūtė.

Po rekonstrukcijos pastatas pasikeitė kone neatpažįstamai – ir vidus, ir ypač išorė dabar atrodo visiškai kitaip. Tiesa, išliko autentiškos stogo konstrukcijos.

1999 m. atsinaujinusiame pastate duris atvėrė „Maxima“, čia veikianti iki šiol.

Kurį laiką tai buvo vienintelė „Maximos“ parduotuvė Vilniuje, dirbusi visą parą. Tiesa, dabar nakčiai ji jau užveria duris.