Kaip portalui 15min sako ekspertas, daug kur skambantys vertinimai dažnai paremti supaprastintais duomenimis. Tuo tarpu pati sąvoka „žiniasklaida“ yra toks platus ir nevienalytis laukas, kad vieno skaičiaus neužtenka tikrovei atspindėti.
Klausimas per daug paviršutiniškas
Profesorius D.Jastramskis atkreipia dėmesį, kad visuomenės apklausose dažniausiai užduodamas toks klausimas: „Ar jūs pasitikite žiniasklaida?“ Visgi jis, pašnekovo nuomone, yra problemiškas. Dalis žmonių paprasčiausiai nesupranta, apie ką tiksliai kalbama – ar apie televiziją, ar naujienų portalus, ar socialinių tinklų turinį.
„Kadangi žiniasklaida yra labai įvairi, daliai žmonių į tą klausimą labai sunku atsakyti. Jeigu pasižiūrėtume detaliau į duomenis, rastume, kad būna daugiau žmonių, kurie neatsako į tą klausimą arba atsako „nežinau“. Dažnai tokius variantus pasirenka net virš 40 proc. dalyvių. Tuo tarpu atsakiusių, kad pasitiki ar nepasitiki, būna apie 30 proc.“, – aiškina ekspertas.
Pasak Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro profesoriaus, profesionali žurnalistika, tarkime, naujienų portalai, yra tik viena dalis žiniasklaidos. Tad po įvairių apklausų skambantys pavojaus varpai dėl nepasitikėjimo žiniasklaida „krizės“ nebūtinai atspindi tikrąjį žmonių požiūrį į žurnalistų darbą.
„Žiniasklaidos laukas yra labai platus, jame pilna žiniasklaidos priemonių, kurios save vadina žurnalistika, nors ir neatitinka profesionalios žurnalistikos standartų. Prie žiniasklaidos priskiriamos ir socialinės medijos. Todėl žmonės, atsakydami į tą pasitikėjimo klausimą, neretai galvoja apie tam tikras „Facebook“ ar „TikTok“ paskyras.
Manau, kad kalbant apie pasitikėjimą, žiniasklaidą geriausia būtų išskirstyti pagal sektorius arba, dar geriau, tam tikras organizacijas. Imant atskirai, dažniausiai pasitikėjimas ta tikrąja žurnalistika būna gerokai aukštesnis. Būna taip, kad dalimi žiniasklaidos auditorija gali pasitikėti 60–70 ar daugiau procentų, o kita žiniasklaidos dalimi pasitikėjimas – nulinis. Kai paimame vidurkį, tai ir gauname tokius žemus skaičius. Mano nuomone, tie rezultatai visiškai neatspindi tikrovės“, – kalba D.Jastramskis.
Šioje vietoje, anot pašnekovo, naratyvą apie nepasitikėjimo „krizę“ skatina ir pačios žiniasklaidos priemonės. Apklausose, bėgant laikui, vis matomi kelių procentų svyravimai: pavyzdžiui, pasitikėjimas nuo 30 proc. nukrenta iki 27 proc. Dažnai tai viešojoje erdvėje pristatoma kaip reikšmingas pokytis, nors paprasčiausiai telpa į statistinę paklaidą.
Žiniasklaidos laukas yra labai platus, jame pilna žiniasklaidos priemonių, kurios save vadina žurnalistika, nors ir neatitinka profesionalios žurnalistikos standartų
„Tai nereiškia, kad pasitikėjimas mažėja. Tai reiškia, kad jis išlieka maždaug tas pats. Tačiau nemaža dalis žiniasklaidos tą temą pateikia labai paviršutiniškai. Taip nesigilinant ir galima susidaryti įspūdį, jog krizė iš tiesų yra“, – sako profesorius.
Kas labiausiai lemia nepasitikėjimą?
Kalbant apie profesionalią žurnalistiką, visuomet akcentuojamas objektyvumas, šaltinių patikimumas, skaidrumas, nuomonių įvairovė ir panašūs dalykai. Natūralu, kad jei šie standartai nėra užtikrinami, žmonių pasitikėjimas viena ar kita žiniasklaidos priemone gali mažėti.
Nagrinėdamas lietuvišką profesionalią žiniasklaidą, D.Jastramskis pasidžiaugia – ji pakankamai tinkamai informuoja visuomenę, „rimto turinio“ viešojoje erdvėje yra tikrai daug.
„Labiausiai šioje vietoje norėčiau išskirti tiriamąją žurnalistiką. Tai rodo, kad redakcijos rimtai žiūri į tą auditoriją, kuri dažnai prisideda kaip pilietinė visuomenė, kaip žmonės, kurie priima sprendimus. Kiekybiškai ta auditorija nebūtina yra didžiausia, bet, manau, dalis jos pasakytų, kad pasitikėjimas žiniasklaida – tiek visuomenine, tiek komercine – yra pakankamai geras“, – pažymi pašnekovas.
Visgi, anot jo, kai kurios žiniasklaidos tendencijos per žmonių pasitikėjimą kerta. Viena iš tokių – „popsinio“, pramoginio turinio gausa, kurio nauda ne vienas suabejoja. „Dalis auditorijos kalba, kad viešojoje erdvėje yra per daug nesvarbios informacijos, pavyzdžiui, apie žymius žmones, jų gyvūnus ar dar kažkokius dalykus.
Bet čia yra tik dalis tiesos: jeigu žmonės tos informacijos neskaitytų gausiai, tai jos portaluose ir būtų mažiau. Portalai tiesiog orientuojasi labiau į tą dalį, kuri vartoja, o ne į tą, kuri kritikuoja. Bet vartojimas ir pasitikėjimas nėra tapatūs dalykai. Gali žmonės vartoti gausiai dėl to, kad patenkintų savo smalsumą, bet apklausos metu sakyti, kad ta informacija nebūtinai pasitiki“, – aiškina D.Jastramskis.
Kitas dalykas, kuris mažina auditorijos pasitikėjimą, yra antraštinis masalas, naudojamas skaitytojams patraukti. „Antraštės formuluojamos, paprastai kalbant, „įeikite į publikaciją ir sužinosite“. Taip daroma specialiai, kad didėtų lankumumas ir žmonės daugiau laiko praleistų portaluose. Daliai auditorijos tai iš tikrųjų nepatinka. Jie tada ieško informacijos kitur, ten, kur gali iš karto greitai ir trumpai sužinoti, kas dedasi“, – sako profesorius.
Tiesa, kaip pabrėžia pašnekovas, neretai nepasitikėjimą naujienų portalais daliai auditorijos lemia ne pati tų portalų praktika, o politiniai įsitikinimai. Kai žmonės susiformuoja tvirtą, neretai kraštutinę ideologinę poziciją, jie linkę ieškoti tik tokios informacijos, kuri tą poziciją patvirtintų. Jei profesionali žiniasklaida pateikia kritiškų publikacijų apie mėgstamą politinę jėgą, daliai auditorijos tai tampa priežastimi „nepasitikėti“. O socialinės medijos tampa puikia terpe savo priešiškumui išreikšti.
Dalis auditorijos kalba, kad viešojoje erdvėje yra per daug nesvarbios informacijos, pavyzdžiui, apie žymius žmones, jų gyvūnus ar dar kažkokius dalykus.
„Matome tą tokį, vadinkime, užsipuolimą, piktų komentarų rašymą. Kiek natūraliai tos bangos kurstomos, kiek jos kurstomos automatiniu būdu, bet tas reiškinys egzistuoja. Tačiau nemanau, kad jis kažkoks grėsmingas. Visuomenėje visą laiką buvo ir bus dalis žmonių labai nepatenkintų, dalis piktybinių, jiems niekas niekada neįtiks.
Taip, socialinės medijos išryškino tas emocines spalvas, bet ir iki jų buvo žmonių, kurie radikaliau kažką reiškia, mažiau argumentacijos turi arba išvis tiki sąmokslais. Informaciniame lauke, kur informacijos daug, tie žmonės dar geriau tarpsta, nes gali net ir su dirbtiniu intelektu sugeneruoti tai, kas patvirtina jų įsitikinimus. Tai šiuo atveju didina nepasitikėjimą žiniasklaida. Bet nemanau, kad tokie žmonės sudaro kertinę masę. Vis tiek visuomenėje daugiau tokių, kurie linkę matyti plačiau ir į daug ką žiūri kritiškiau“, – tikina D.Jastramskis.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.
