TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dailininkas Viktoras Binkis: „Netikėk, nebijok, nieko neprašyk ir būsi laisvas“

Menininkas Viktoras Binkis. Lilės Valatkienės nuotr.
Menininkas Viktoras Binkis. Lilės Valatkienės nuotr.
Šaltinis: 15min
0
A A

Garsaus dailininko, skulptoriaus ir fotografo Viktoro Binkio (56) asmenybėje grumiasi keli pradai. Jis – masiniam skoniui nepataikaujantis menininkas, fizikas, pedagogas, buriuotojas. Prie ko prisiliečia, tas sušyla, suskamba, įgauna išliekamąją vertę. Ar tai genetinis užtaisas? Nerimastinga siela, paveldėta iš garsaus Lietuvos poeto futuristo senelio Kazio Binkio, idealizmas ir smalsumas iš tėvo Gerardo ar tylumoje susiformavęs talentas, o gal gyvenimo verpetuose užgrūdintas charakteris?

– Taigi, kas jūs, Viktorai Binki?

– Kalbant apie pradus, tiksliai žinau, kad manyje tūno menininko pradas: turiu vaizduotę, sapnuoju spalvotus sapnus, esu pakankamai ūmus, – mano organizmo ir psichikos reakcija – greitai „užsivesti“. Labiausiai gyvenime man patinka tapyti.

Gyvenime buvo ir fizikos periodas. Tačiau aš jį traktuoju kaip paklydimą, gyvenimo nesusipratimą. Turėjau duomenų fizikai, mokėjau matematiką ir ji man patikdavo. Nepasakyčiau, kad mano organizmas, psichika ir dvasia tam pritaikyta. Tačiau man užteko vidinių išteklių užbaigti fizikos studijas Vilniaus universitete.

Fizikos pradą jaučiu savyje konkrečiai. Labai mėgstu viską padaryti tiksliai ir iki galo.

Kaip matematikoje skaičius turi sueiti su skaičiumi, antraip negalima išspręsti uždavinio, santykiai tarp dydžių turi būti absoliutūs, procesai – mikroskopiški, taip ir mano potėpiai drobėje. Jie turi būti ištapyti iki galo, galbūt tai blogai pasitarnauja tapybiškam pradui, gal tapyba nuo to nukenčia? Nežinau. Mėgstu vinį įkalti tiesiai, knygas lentynose sustatyti tvarkingai pagal dydį, estetiškai, dieną nugyventi planingai ir įdomiai.

Viktoro.Binkio kūrinys
Viktoro Binkio darbas, eksponuojamas Malmės (Švedija) galerijoje.

– Tačiau menininkai – žmonės su polėkiu, jų neįmanoma įrėminti.

– Pradai manyje ne tik grumiasi, jie savotiškai veikia vienas kitą, papildo. Mano paveiksluose yra tvarka. Taip, aš esu nešiuolaikiškas menininkas, kuris vertina chaosą, atsitiktinumus ar spontaniškus nukrypimus. Aš tuo nesižaviu, todėl šia prasme esu klasikinio pobūdžio menininkas.

Paveiksluose gali būti abstraktinė stilistika, bet mano kompozicijos yra išieškotos, toniniai, spalviniai dydžiai turi būti sudėlioti harmoningai. Esu lyg Euklidas, kuriam itin svarbi sferų, dydžių harmonija, o harmonija yra tam tikri paslėpti santykiai.

– Esate Dailės akademijos docentas. Kas jums svarbiausia akistatoje su auditorija?

– Galėčiau ir nebedėstyti, tačiau reikia pinigų. Kadangi negaliu pragyventi iš meno, tenka prisidurti mokytojaujant.

Pirmiausia man labai svarbi diskusija su savimi. Kalba, derybos, provokacijos, pamąstymai, įrodinėjimas sau ir atsakymo paieškos. Tuos monologus su savimi naudoju ir pedagoginėje veikloje.

Laikausi credo: ką vakar tapei, jautei, ką sakei sau, ką galvojai apie meną, kaip ant drobės sugulė dažai, ar pasipriešino medžiaga ir t.t., – šiandien turi pasakyti savo studentams. Aš kasdien studijuoju meno istoriją, grįžtu prie to, kokia ji buvo vakar, galvoju apie tai nuolat. Žodžiu, kol nemiegu, galvoju apie menus. Jeigu pats tuo metu netapau, tai skaitau, naršau internete, lankau parodas.

– Dėstote ne tik studentams, bet ir suaugusiems žmonėms Savicko dailės mokykloje. Kuo skiriasi šios auditorijos? Su kuo dirbti įdomiau?

– Man kažkodėl patinka suaugusieji. Atėję mokytis tapyti į Savicko dailės mokyklą suaugusieji iš tikrųjų žino, ko nori. Jie turi spragą, kurią nori užpildyti, ir alkį, kurį nori pasotinti. Įsisąmoninę tai, žmonės moka pinigus, eikvoja laiką, nes tikrai to nori. Antra vertus, jie yra pakankamai subrendę, sąmoningi, kad sugebėtų įsiklausyti į mano tekstus.

Jaunam žmogui pirmiausia rūpi spręsti savo gyvenimo rebusus. Jam reikia gyventi normalų, jaunatvišką pirminį gyvenimą, surasti savo meilę, būti visuomenėje tarp žmonių, reikia įsišaknyti, surasti savo sociumą, draugus. Todėl jauni žmonės dažniausiai negirdi, apie ką jiems kalbu per paskaitas. Be to, neužtenka išgirsti, reikia po to tai įtvirtinti, pakartoti. O jie dažniausiai tam neturi laiko. Tą paskaitoms skirtą laiką praleidžia formaliai, atplėšia jį nuo savęs, po to vėl grįžta į juos labiau jaudinančią terpę. Ką čia aš kritikuoju, galų gale ir pats toks buvau!

Juk kažko išmokstama ne universitete, ne akademijoje. Čia yra atveriamos akys, o jau mokomasi ir įsisąmoninama viskas po to, kai baigi mokslus ir pradedi kurti, dirbti. Todėl man labiau ir patinka suaugusieji žmonės. Jie plastiškesni. Išgirsta, supranta, stengiasi, o jaunimas arba neišgirsta, arba nesistengia.

Nors rezultato prasme jaunimas lenkia brandų žmogų. Į šitą sferą jie ateina neatsitiktinai, o turėdami gabumų, jie yra imlūs. Suaugę gal labiau sustabarėję, tačiau jų auditorija dėkingesnė, daugiau motyvuota.

– Kiek dailės studentų tampa gyvenime tuo, kuo iš pradžių svajojo būti?

– Mano laikais kasmet studijas baigdavo dešimt žmonių. Po dešimties metų meno sferoje mūsų likdavo vienas kitas. Vėliau baigusių studijas ir parodose matomų menininkų dar sumažėjo.

Nekalbu apie tai, kad jie miršta. Žmonės paprasčiausiai iškrenta iš kūrybos proceso. Meno darymas yra nedėkingas, altruistinis dalykas, todėl žmonės išeina į kitas sferas, pasirenka kitą veiklą. Menininkai patvirtins: jei mėnesį kitą netapai, tai po kurio laiko užsimanęs tai daryti, labai nusivili savimi.

– Kodėl? Negi atrofuojasi vaizduotė, netenki profesinių žinių ir patyrimo?

– Būtent. Teptukas iš rankų krenta, nes dekvalifikacija kaip virusas įlenda į sielą. Kad to neatsitiktų, reikia nuolat dirbti. Kaip sportininkui, nuolat treniruotis.

Tie, kurie sako, „dabar gyvenimą susitvarkysiu, į Angliją nuvažiuosiu, kokią „chaltūrą” padarysiu, o po to tapysiu”, žiauriai klysta. Taip nebūna.

– O kaip yra su įkvėpimu? Sakoma, kad be jo nesukuriama nieko?

– Pasikliauti įkvėpimu, lyg klajojančiu katinu, negalima. Reikia dirbti ir įkvėpimas ateis. Kūryba menininkui turi būti kaip oras, be kurio negali gyventi. Dirbi tada, kai negali, kai bloga, liūdna, kai nuotaikos nėra. Dirbi vis tiek, teptukus plauni, dirbtuvėje tvarkaisi.

Kai nesinori tapyti, reikia kvėpuoti tuo oru, suktis dirbtuvėje. Žodžiu, menininką žmonės turi atrasti jo dirbtuvėje.

Įkvėpimas ateina tada, kai aplanko idėja. Praskleidi vaizduotę ir į tave kaip nėštumas įkrenta apvaisinimas, kuris išeis tik po devynių mėnesių. Taip ir idėja įkrenta. Ir negali nuo jos atsiriboti, kol  neišmeti iš savęs paveikslo ar kitokio kūrinio pavidalu. Didžiąja prasme įkvėpimas yra savotiška manija, liga.

– Dauguma menininkų – intravertai. Mėgsta būti vienumoje, užsidaryti į savotišką šulinį, kuriame niekas neblaško. Bet norint pajusti tą nėštumą, reikia išeiti, išvažiuoti, matyti, dalyvauti pleneruose. Jeigu klajosi vienumoje, tai idėja gali ir neapvaisinti. Kaip pajuntate tą svorį, kaip išnešiojate idėją?

– Būtų idealu, jeigu menininkas sugebėtų viską suderinti. Dėl to ir reikia turėti dienotvarkę: kada dirbti ir kada būti pasaulyje. Visos meno klestėjimo epochos impresionistų biografijos liudija būtent tokį gyvenimo stilių. Buvimas su savimi, kai dirbi juodai, ir gyvenimas už tų ribų, kai sėdi kavinėse, bendrauji, aptarinėji pasaulį, daliniesi jo vyksmu, tampi politiku, socialiai angažuotu žmogumi.

Galiausiai menininkas turi būti enciklopedistas. Visas idėjas jis turi traukti iš aplinkos, iš sociumo, jas pirminiu būdu aprobuoti, diskutuoti su tokiais pat kaip jis, po to lyg atsiradusias nuosėdas, realizuoti savo unikalia dvasine kalba, kurią gerai moka: nutapyti, parašyti muziką, nufilmuoti, nufotografuoti.

– Esate nekomercinis menininkas, nepataikaujate pirkėjų ir meno vartotojų skoniui.

– Taip, aš visiškai neišbandytas komercijos. Sakykime, aš noriu parduoti savo darbą, noriu ne dėstyti, o gyventi iš savo kūrybos, todėl ta prasme manyje komerciškumo yra pakankamai. Aš žinau rinką, matau, ką žmonės perka, tačiau aš tikrai nenoriu daryti to, kas yra ant pirkimo bangos, jeigu tai man nebūdinga. Aš neprisitaikau prie tos galimybės, jeigu to nenoriu, netapau gėlyčių ar katinų, kuriuos žmonės perka, nors ir galėčiau tai padaryti.

– Įsivaizduokite, kad gaunate užsakymą sukurti ir apipavidalinti interjerą verslininkui už gerus pinigus. Ar sutiktumėte tai daryti?

– Pirmiausia aš sutikčiau su pačiu pasiūlymu. Buvo atvejų, kai interjerams tapiau kelis paveikslų ciklus. Man svarbi atlikimo forma. Turėjau laimę diskutuoti su vienu užsakovu, o ne vien klausytis monologo. Šito užsakymo idėjos rėmuose liko mano siūlymai, todėl taip dirbti labai patiko.

– Koks tai buvo užsakymas?

– Žmogus norėjo darbų ciklo Senojo testamento motyvais. Aš perskaičiau Senąjį testamentą, išsirinkau motyvus, kuriuos norėjau, ir pradėjau dirbti. Pradėjau nuo eskizų, kiekvieną darbą aptarinėjome su užsakovu, jis mano temas priėmė, aš nevengiau jo protingų pastabų. Žodžiu, buvo absoliutus konsensusas.

Jeigu man kažkas užsakytų nutapyti, pavyzdžiui, ramunes, aš savaip bandyčiau jas interpretuoti ir pateikčiau idėją užsakovui. Ir jeigu jis užsispirtų matyti tokias ramunes, kurių aš nenorėčiau tapyti, mes nesurastume bendros kalbos.

Komercija ir užsakomasis darbas yra skirtingos konotacijos. Užsakomasis darbas – tai ekonominis santykis. Yra poreikis, užsakymas, o jį daryti arba ne, – laisvas pasirinkimas. Su komercija yra kitaip. Pavyzdžiui, komerciškai apsimoka tapyti nuogas merginas. Kalbu apie masinį skonį, iš kitur nužiūrėtą stilių, lydimą reikalavimu padaryti panašiai, „kaip turi mano kaimynas“.

– Jūsų meno vartotojas yra intelektualus žmogus?

– Na, nežinau… jeigu jis ir nėra intelektualus, tai galų gale ne kvailys, ne despotas.

– Vanduo, jachtos neretai atsispindi jūsų paveiksluose. Ar turite ypatingą santykį su vandeniu?

– Man teko buriuoti, plaukioti, tačiau tai neiliustruoja kažkokio ypatingo mano santykio su vandeniu.

– Bet iliustruoja jūsų asmenybę, charakterio bruožus.

– Galbūt pirmiausia iliustruoja mano avantiūrizmą. Aš užsimaniau nuotykio, o jūra ir visos su ja susijusios dėkingos aplinkybės: gera kompanija, profesionalai, draugai buriuotojai, išmaišę vandenynus, nepasibjaurėjo manimi ir paėmė kartu į jūrą. Man tai patiko, nors buvo sunku. Labai. Aš išlaikiau tą egzaminą, bet antrą kartą nesiryžčiau to pakartoti.

Mano bičiulis Andrius Varnas, apiplaukęs pasaulį su jachta, gyvenantis jūra ir iš jos, gali paliudyti mano avantiūrizmą. A.Varno vaikai – jau profesionalūs buriuotojai. Mes visi periodiškai susitinkame, aptariame praėjusį sezoną, vandenynus.

Tai, ką mes prieš devyniolika metų išgyvenome Baltijos jūroje, Andriaus vandens kelyje tokio nuotykio daugiau nebepasikartojo.

Tada aš gavau pamoką – nekišti nosies, kur nereikia, nes profesionalai jūrininkai į tokius nuotykius niekada nepakliūna. Matai, kad artėja štormas, sėdėk uoste ir nelįsk į tą peklą. Anuomet mes neturėjome patirties, nepaklausėme protingų patarimų, neįvertinome rizikos, nesupratome ženklų ir per plauką išlikome gyvi.

– Esate politinių kalinių vaikas. Kaip atsitiko, kad garsiojo poeto Kazio Binkio sūnus Gerardas pateko į lagerį?

– Gimiau Baltarusijoje, Vitebsko srityje. Mano tėvai po tremties negalėjo grįžti į Lietuvą. Pasitaikius pirmai galimybei, tėvas be jokių dvejonių susikrovė savo varganą mantą ir atvažiavo į Kauną. Aš ten baigiau mokyklą.

Daug vėliau tėvas pasakojo, kodėl jam nekilo jokių abejonių ir 1944-aisiais paskutinis traukinys į Vokietiją išvažiavo be jo. Perone stovėjo Gerardas Binkis ir abu Bobeliai su šeima. Jie ragino mano tėvą važiuoti kartu: „Tavęs niekas čia nelaiko. Neturi tėvų (poetas K.Binkis mirė 1942 m., mama Pranutė – Gerardui vos 3 metų būnant), tiktai vieną seserį, ją likę žmonės paglobos. Gerardas atsakė: „Nevažiuosiu, aš turiu pažiūrėti, kuo viskas  Lietuvoje baigsis.“

21 metų amžiaus jis vienas liko stovėti Kauno perone. Smalsumas ir idealistinė veikla nutiesė jam kelią į Intos lagerį. Tačiau į lagerį iš karto jo neišvežė. Justas Paleckis buvo Kazio Binkio draugas. Taigi, patekus į NKVD rankas, Gerardas pasinaudojo sovietinės Aukščiausiosios tarybos pirmininko ryšiais, jam buvo sušvelninta bausmė – trejiems metams buvo pasodintas į Lukiškes.

Čia sėdėjo vienutėje, jam buvo palikta galimybė skaityti. Valanda pasivaikščiojimo, truputis duonos ir knygos. Ten jis perskaitė Dostojevskį, Turgenevą, Čechovą, Marxo „Kapitalą“, daugybę kitų knygų, kurioms laisvėje būnant neužteko laiko. Išmoko anglų kalbą iš caro laikais išleisto Tompsono anglų kalbos vadovėlio, skirto savarankiškam mokymuisi. Būtent Lukiškėse jam susiformavo būsimo gyvenimo filosofinis ir kritinis požiūris.

Po tų trijų metų jis dar septynerius kalėjo Intos lageryje, dirbo šachtose. Atsėdėjo už politikavimą ir ryšius su partizanais. Pats Gerardas miške nebuvo, su ginklu rankoje nekovojo. Tėvas keliaudavo į mišką, kad galėtų pasišnekėti su partizanais, pafilosofuoti apie susiklosčiusią situaciją.

Gerardas iš miesto atnešdavo žinių į mišką, pasakodavo, apie ką tyliai virtuvėje šnekasi tarpusavyje mieste likusi profesūra – K.Binkio draugai. Jis buvo savotiškas ryšininkas tarp miško ir inteligentijos.

Į mišką išėję jauni vyrai, mūsų tautos genofondas, buvo pasiruošę žūti už tėvynę. Visi laukė amerikonų, kurie ateis ir padės pasilikusiems miške. Gerardas partizanams pasakojo, kad laukti jų beviltiška, amerikonai neišgelbės, reikia eiti iš miško.

Už šitą veiklą jis ir nukentėjo.

Mano motina buvo gavusi 25 metus kalėjimo neva už koloboravimą su naciais.  Kilusi iš pasiturinčios Baltarusijos inteligentų šeimos, tėvas gydytojas. Namuose augo su tarnaitėmis, išėjo mokslus, ir karo metu, mokėdama vokiečių kalbą, komendantūroje dirbo vertėja. Po karo ją apskundė ir ištrėmė į lagerį ketvirčiui amžiaus, nes sovietai tokį darbą traktavo kaip ypatingai žiaurų nusikaltimą.  Mano tėvai Intoje ir susipažino.

– Ar dažnai iš tėvo girdėdavote apie senelį K.Binkį?

– Labai daug girdėdavau. Mano tėvas tikrąja ta žodžio prasme buvo pavergtas savo tėvo Kazio. Jis jį dievino. Kaip tėvą, kaip asmenybę. Apie literatūrą jis mažiausiai išmanydavo, tačiau visuomenės reiškiama pagarba K.Binkiui Gerardą įkvėpdavo, veikdavo tėvo autoritetas. Jis didžiavosi esąs Kazio sūnus.

Namuose vykdavo inteligentų susibūrimai, literatų rateliai, kuriuose rinkdavosi to meto elitas. Be to, jis augo tais laikais, kai vaikai tėvus itin gerbdavo. Jis matydavo K.Binkio socialinį angažuotumą, kuris rašė ne tik “balabaikas” apie Tamošių bekepurį, bet straipsniuose gvildeno labai rimtus klausimus apie švietimą, apie lietuvio lavinimą, mokyklų reformą, gindavo kaimo žmogų, pašiepdavo turčius, karininkus, kurie suėda visą biudžetą. Tačiau, kai reikėjo, K.Binkis parašė Prezidento Antano Smetonos biografiją.

Gerardas buvo tiesiog prislėgtas savo tėvo šlovės. Pamenu vis sakydavo man: „Sūnau, tavo tėvas – nevykėlis, nesugebėjo aukštojo mokslo baigti, tačiau senelis buvo išsilavinęs ir garsus Lietuvos žmogus.“

Kai tėvą suėmė, jis vos buvo spėjęs pabaigti du elektrotechnikos kursus Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Grįžus iš lagerio, jam buvo uždrausta baigti studijas. Rektorius Baršauskas kažkiek jį globojo, davė įvairiausių darbų, bet tėvas negalėjo baigti mokslų.

Gerardas visą laiką jautė nuoskaudą, kadangi po jo motinos, pirmosios K.Binkio žmonos Pranutės ankstyvos mirties, poetas vedė antrą kartą. Pamotė Sofija turėjo du savo vaikus.

Būdama bajorų palikuonė, išsilavinusi, išprususi, turtinga Sofija buvo gera partija vėjavaikiui K.Binkiui. Bendrų vaikų jie neturėjo. Vaikai iš pirmųjų santuokų tarpusavyje nesugyveno. Sofijos vaikai pravardžiuodavo Kazio vaikus lietuviais chamais. Nors jie būdavo priversti būti kartu šeimoje, vyravo demokratija, tačiau meilės ir pagarbos jie taip ir nepajuto vieni kitiems.

„Tavo du, mano du. Mes juos abu vienodai mylime, arba vienodai nemylime“, – tėvo prisiminimuose tai liko iki pat mirties. Egzistavo kritiškas požiūris, gal nevisiškai objektyvus. Gerardui buvo treji, jo sesutei ketveri metai, tad pamotė Sofija su Kaziu Binkiu juos išaugino kantriai ir sąžiningai. Tačiau Sofija buvo šalta it ledo karalienė.

– Kas paskatino poeto sūnų Gerardą pasirinkti elektrotechniką?

– Kai inteligentijos sueigose pas K.Binkį buvo kalbama, kad Lietuva neelektrifikuota, šaliai reikalinga šviesa yra pažangos ženklas, Gerardas pasakė: „Aš duosiu Lietuvai šviesą. Būsiu elektrotechnikas!“

Man jis taip pat sujaukė protą. Tėvas, pats nebaigęs tos elektrotechnikos, pagalvojo, kad tu, sūnau, įgyvendinsi mano svajonę. Elektrotechnika – labai gerai, o fizika – jėga! Sovietinis fizikų ir lyrikų periodas, sinchrofazotronai, „pažabosime termobranduolines jėgaines, apšviesime visą planetą ir obelys Marse žydės“,  trykštantis gerasis optimizmas, mane ir suklaidino.

Mano tėvai išsiskyrė, naujų šeimų nesukūrė. Aš gyvenau su motina, bet su tėvu dažnai matydavausi, kalbėdavomės apie ateitį, jo poveikis buvo, nes jis nuolat „svaidė“ savo idėjas. Taip aš ir įstojau į tą fiziką.

O kad aš esu menininkas iš prigimties, nuo mažumės nuolat piešdavau ir tas mano pomėgis užgoždavo kitus, tėvai į tai nekreipdavo dėmesio. Jiems rūpėjo, kad būčiau sotus, aprengtas, penketus tempčiau iš mokyklos ir gatvėmis nesivalkiočiau. Nes gatvė yra didelis blogis, nueisi šuniui ant uodegos.

Niekas nieko man apie save neaiškino, niekur nenukreipė. Vienintelis senelis (mamos tėtis gydytojas) man įstojus į fiziką, pasakė: „Padarei klaidą, užkasei savo talentą. O tavo talentas yra menas.“

Jis mane pažino labiau nei mano tėvai. Baigęs fiziką Vilniaus universitete, atidirbau privalomą paskyrimą „Ventos“ moksliniame institute, prigaminau mikroschemų ir iš karto įstojau į Dailės akademiją.

– Kuo esate panašus į  savo garsųjį senelį Kazį?

– Esu ūmus. Dabar jau ramesnis tapau. Protu ir humoru, būdingu Kaziui Binkiui, nepasižymiu. Gal nosies spalva panaši? Kai Dievas žiūri į žemę ir sėja talentą, juk netaiko į kiekvieną žmogelį atskirai, per smulku jam. Šeimai, generacijai, kelioms kartoms iš karto paberia to talento. Kaip žemėje pasitaiko neištirpusių trąšų gabalų, taip ir su tuo talentu nutiko.

Dievas atseikėjo visko ir daug Kaziui Binkiui, o mano tėvui ir man tepaliko mažus kąsnelius. Tokia mano metafora.

– Kaip reaguojate išgirdęs senelio vardą, ypač dabar, kai minimas Kazio Binkio 120 metų gimimo jubiliejus?

– Kai dažnai pradedu girdėti, pradedu nervintis. Tėvo tai nenervino. Jis tik išgirsdavo kažką ištariant Kazio Binkio vardą, galėdavo nesustodamas apie tai kalbėti. Per savo parodas, visokius meninius projektus, jam sakydavau: „Tėvai, na, tebūnie tas mūsų senelis sau, o aš sau. Noriu kalbėti pats už save, už Viktorą. Pora frazių, kai jos yra į temą ir pakaks, bet maudytis senelio šlovės spinduliuose – nenoriu.“

Galų gale dabar K.Binkį pradeda po truputį pamiršti, arba jis šiais laikais jau užėmė deramą vietą tarp kitų. Tačiau okupacijos metais ir Atgimimo laikotarpiu jis buvo labai populiarus, visi prašydavo apie senelį papasakoti. Tėvui tas patikdavo, man ne.

– Ar tėvas mėgdavo rašyti?

– Ne, jis labiausiai mėgdavo kalbėti. Turėjau jam priekaištų, nes esu įsitikinęs, kad pasaulyje lieka užrašytas žodis. Ištartas žodis gali išlikti ypatingomis aplinkybėmis. Bet tokiu atveju reikia būti Sokratu. Tėvas sunkiai rašydavo. Gal tingėdavo, gal nesijautė mokantis. Vis tiek jam labai trūko išsilavinimo.

Užsimodavo sociologijai, filosofijai, o viskas išeidavo paviršutiniškai arba niekaip. Jis buvo filosofomanas. Jam taip ir nepavyko baigti mokslų, gal ir nelabai stengėsi. Bet visą laiką ieškojo kontaktų su filosofais, dalyvaudavo diskusijų klubuose prie Mokslų akademijos, tačiau kai tik kalba užeidavo apie gilesnius dalykus, jo galvoje užsidegdavo „stop“ lemputė. Dažniausiai jis klausydavosi, o apie jo idėjas kiti sakydavo, kad tai banalu.

– Kiekvieno kūrėjo gyvenime yra tris pagrindiniai etapai: vaikystė, paauglystė ir branda? Kas jus paveikė?

– Vaikystė buvo visiškai pilka, nedėkinga, net ir prisiminti iš jos neturiu ką. Nenusisekusi šeimos istorija. Galiu pasakyti apie žmones. Mane paveikė senelis (mamos tėtis, pasakęs, kad aš užkasiau savo talentą). Jis mane paveikė ir savo auklėjimu, tiek teigiamu, tiek pat ir neigiamu.

Paauglystėje ir studijų metais paveikė fizikos studijos, draugai, žmonės, kuriuos sutikau per šitą laikotarpį, su kai kuriais esu iki šiol.

Per brandą mane labiausiai paveikė nuotykiai jūroje. Grįžęs iš ten, aš pradėjau nebijoti viršininkų. O tai ateina su patirtimi. Tada perskaičiau rusų rašytojo Varlamo Šalamovo „Gulago istoriją“,  knygą apie lagerius ir žiauriausią Osvencimo be dujų krosnių 1937-ųjų patirtį. Šita sintezė išugdė principus: netikėk, nebijok, nieko neprašyk ir būsi laisvas.

Viktoro Binkio kūrinys
Viktoro Binkio darbas, eksponuojamas Malmės (Švedija) galerijoje.
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min