– Kaip esate susijusi su aviacija? Ar atstovė spaudai privalo išmanyti apie lėktuvus?
– Karo akademijoje būdavo ruošiami tik sausumos būrių vadai. Kai turėjau pasirinkti tarnybos vietą, aš pasukau į karines oro pajėgas, neturėdama tam reikiamo išsilavinimo. Mus siuntė į specialius skrydžių valdymo kursus, baigiau mokslus Belgijoje. Esu tikslaus tūpimo radaro operatorė. Tai reiškia, kad padedu lėktuvui, esančiam už dešimties mylių, tiksliai ir saugiai nutūpti. Tam, kad būčiau gera viešųjų ryšių specialistė, turi išmanyti specifinius dalykus.
Padedu lėktuvui, esančiam už dešimties mylių, tiksliai ir saugiai nutūpti.
– Ar moteriai vieta kariuomenėje?
– Yra vietų, kuriose vyrai stipresni. Yra dalykų, kur pranašesnės moterys. Kai kur lytis visai nieko nereiškia. Pavyzdžiui, snaiperiais gali būti abiejų lyčių atstovai.
Vyrai dažnai būna stipresni fiziškai. Moterys – ištvermingesnės, ištveria skausmą. Taip duota gamtos, tačiau patyriau ir savo kailiu. Pamenu 60 kilometrų žygį su visa ekipuote. Visos merginos pasiekė finišą pačios. Kai kuriems vaikinams teko padėti. Finale – svarbiausia, kad nieko nepalikome likimo valiai.
– Kokia kapitonės diena?
– Mano tarnyba prasideda aštuntą ryte ir trunka iki darbo pabaigos arba kiek reikia. Sportas yra privalomas. Ne vien dėl fizinio parengimo testų. Noriu būti pavyzdžiu kitiems kariams – ypatingai vyrams. O darbe – įvairios užduotys. Vienos kasdienės, kitos ilgalaikės. Po darbo „kerzus“ pakeičiu į aukštakulnius. Mėgstu rengtis moteriškai, tačiau nesu „fyfa“.
