Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas: „Meskite į mane akmenį“

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas interviu savaitraščiui „15min“ atvirai pasakoja, kaip buvo pasirinktas laikinasis banko „Snoras“ administratorius, kam buvo išleisti uždaryto banko milijonai, ko verti žiniasklaidoje minimi skandalingi faktai ir kas už jų slypi.

– Pradėkime nuo pradžių. 2011 metų lapkritį sustabdęs „Snoro“ veiklą Lietuvos bankas pranešė, jog banką administruos užsienio įmonė ir jos vadovas. Dėl to kilo įtarimų, kad „Snoro“ bankrotui ruoštasi jau seniai. Kaip buvo pasirinktas laikinasis „Snoro“ banko administratorius Simonas Freakley?

– Kalbėdami apie „Snorą“, turime prisiminti, kad susidūrėme su banku, kuris veikė tarptautinėje erdvėje. Savo finansinius produktus jis platino ir užsienio valstybėse, kurių jurisdikcija itin sudėtinga. Tam, kad bankas būtų tinkamai „pačiupinėtas“ iš vidaus ir kad mums būtų pateikta objektyvi informacija, reikėjo pakankamai kompetentingo žmogaus.

Praėjus pusantrų metų galiu pasakyti, kad tokios kompetencijos administratorių Lietuvoje neturime. Tai faktas.

Mums reikėjo žmogaus turinčio tarptautinės patirties, todėl iš užsienio valstybių priežiūros tarnybų pradėjome rinkti informaciją, kas joms panašiais atvejais yra patarinėję. Mums buvo pasiūlytos kelios bendrovės. Tai tarptautinė kompanija „Oliver Wyman“, kuri dirbo per Islandijos bankų krizę, vėliau vertino ir Ispanijos bankų atsparumą krizei. Tarp galimų jų partnerių buvo pateikta tarptautinė turto restruktūrizavimo ir paieškos bendrovė „Kroll“. Dar buvo paminėta kompanija „Ovington Financial“. Su šiomis trimis kompanijomis mes ir šnekėjomės.

Tai darėme dar nežinodami, kokia yra tikroji „Snoro“ banko padėtis. Rengėmės scenarijui: kas būtų, jeigu būtų. „Snoro“ inspektavimas vyko nuo rugsėjo mėnesio. Pagal signalus, kuriuos gaudavome tikrindami, ruošėmės įvairiems variantams. Vienas iš jų – laikinojo administratoriaus paskyrimas.

Pabendravę su visais trimis kandidatais, pasirinkome kompaniją „Oliver Wyman“, nes jų pateiktas pasiūlymas mums pasirodė tinkamiausias. Ši kompanija pati, kaip laikinasis administratorius, į banką ateiti negalėjo, nes teikia restruktūrizavimo paslaugas.

Tai yra visiška nesąmonė. Jei taip buvo, galite į mane mesti akmenį, – piktinasi Vitas Vasiliauskas.

Kaip laikinąjį administratorių ji mums pasiūlė kitą tarptautinę bendrovę – „Talbot Hughes McKillop“. Mes su ja susisiekėme. Bendrovė pasiūlymo atsisakė motyvuodama tuo, kad jai neaiški teisinė aplinka Lietuvoje. Tada mums buvo pasiūlyta kompanija „Zolfo Cooper“ ir S.Freakley, kaip jos vadovas. Mes su juo išsamiai pasikalbėjome telefonu ir sutarėme prireikus susisiekti dar kartą. Taip buvo pasirinktas S. Freakley.

– Net prabėgus pusantrų metų žiniasklaida piktinasi įspūdingu S. Freakley atlyginimu. Kiek kainavo „Snoro“ banko laikinojo administratoriaus paslaugos ir už ką buvo sumokėta?

– Laikinojo administratoriaus alga – 140 tūkst. eurų (484 tūkst. litų), ji jam ir buvo sumokėta. Alga buvo apibrėžta Lietuvos banko ir laikinojo administratoriaus sutartyje, pasirašytoje iš karto po „Snoro“ banko moratoriumo paskelbimo.

„Snoro“ bankas laikinajam administratoriui už jo paslaugas sumokėjo 17,5 mln. litų. Įskaičiuojant atlyginimą S.Freakley. Bet čia kalbame apie visus, kurie dirbo kartu su juo: tarptautinės kompanijos „Oliver Wyman“, „Zolfo Cooper“, tarptautinė teisinių paslaugų bendrovė „Linklaters“, advokatų kontora „Eversheds“, duomenų paieškos apsaugos ir jų atkūrimo bendrovė „Kroll Ontrack“, audito įmonė „Deloitte Central Europe“.

– Šiuo metu „Snoro“ banką administruoja Neilas Cooperis. Kiek kainuoja jo paslaugos?

– Lietuvos bankas, remdamasis laikinojo administratoriaus pateiktomis išvadomis, įvertino banko būklę ir pasirinko variantą, kaip elgtis. Dėl „Snoro“ buvo priimtas sprendimas pripažinti banką nemokiu ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal įstatymus Lietuvos bankas turi pasiūlyti banko administratorių, mes pasiūlėme N.Cooperį.

Čia Lietuvos banko, kaip priežiūros institucijos, funkcijos baigiasi. Pripažinus, kad bankas nemokus, iš jo atimama licencija. Toliau prasideda įprasta bankroto procedūra. Visą bankroto procesą prižiūri administratorius, kreditoriai ir teismas. Lietuvos bankas netvirtina bankroto administratoriaus išlaidų.

Sklando daug gandų, kad Lietuvos bankas „kažko neprižiūrėjo“, tačiau priekaištai skamba ne tuo adresu. Žmonėms, kurie kuria ir platina tokius mitus, reikėtų atsisėsti ir ramiai perskaityti įstatymus.

– Pastaruoju metu „Lietuvos rytas“ rašo, jog S. Freakley galėjo pažeisti Lietuvos banko draudimus vykdyti finansines operacijas, be leidimo iš „Snoro“ pervedė milijonus eurų ir buvo beveik nekontroliuojamas. Ar tai tiesa?

– Tai yra visiška nesąmonė. Jei taip buvo, galite į mane mesti akmenį. Šis klausimas buvo keliamas buvusių „Snoro“ savininkų advokatų Gyčio Kaminsko ir Irmanto Dobilo. Jie, atstovaudami buvusių „Snoro“ savininkų interesams, šį klausimą kėlė ikiteisminio tyrimo institucijoms, prašydami pradėti tyrimą dėl S.Freakley neva neteisėtos veiklos. Kai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, sprendimas buvo apskųstas Generalinei prokuratūrai, o šiai nenustačius įstatymo pažeidimų – teismui. 2012 metų liepą teismas priėmė galutinę neskundžiamą nutartį, kurioje labai aiškiai pasakyta, kad šis išmokėjimas yra teisėtas. Yra teismo sprendimas ir siūlau su juo susipažinti visiems, kurie vėl eskaluoja tas pačias temas.

Teismas taip pat pasisakė dėl esą buvusio dokumentų naikinimo, duomenų neteisėto išvežimo. To nebuvo, o šie epizodai vėl eskaluojami. Galiu paaiškinti – kodėl.

Pirmiausia artėja liepos mėnuo, kai bus pratęstas ekstradicijos bylos nagrinėjimas Londone. Be to, šiuo metu „Snoro“ administratorius yra paskelbęs apie „Snoro“ banko dukterinės įmonės „Snoras Media“ akcijų paketo pardavimą. 34 proc. „Lietuvos ryto“ akcijų priklauso būtent šiai bendrovei (pasiūlymų iš galimų pirkėjų buvo laukiama iki gegužės pabaigos, – red. past.).

Tikrai manau, kad tokiu būdu bandoma paveikti bankroto administratorių. Tikiuosi, kad jis veiks profesionaliai ir visą „Snoro“ turtą realizuos geriausiu būdu, siekdamas finansinės naudos kreditoriams.

1,5 mlrd. litų – tiek galėtų jau dabar pasidalyti „Snoro“ kreditoriai, bet reikia sulaukti Konstuticinio Teismo sprendimo.

– „Lietuvos rytas“ taip pat teigia, kad „po to, kai buvo uždarytas „Snoro“ bankas, beveik 100 asmenų galėjo atsiimti pinigus“. Ar tikrinote šią informaciją?

– Mums tokia informacija nėra žinoma. Jeigu reikšmingos piniginės sumos būtų iškeliavusios iš banko, kas jau kas, bet tiek laikinasis administratorius, tiek bankroto administratorius tikrai būtų pastebėję. Tai ir yra laikinojo administravimo instituto esmė, kai uždaromos visos sistemos tam, kad bankas „užšaltų“ ir būtų galima įvertinti esamą padėtį bei imtis deramų sprendimų.

Taip, tos spekuliacijos mums yra žinomos. Viena žiniasklaidos priemonė jas labai aktyviai skleidžia. Mes raštu kreipėmės į asmenis, kurie viešojoje erdvėje tai yra komentavę, prašydami, kad jie pateiktų turimą ar neva turimą informaciją apie galimus neteisėtus indėlių atsiėmimus. Kreipėmės į Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką Bronių Bradauską, „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos prezidentą Danuką Arlauską, taip pat į „Snoro“ banko administratorių N.Cooperį ir buvusį laikinąjį administratorių S.Freakley, kuris viešai jau paneigė paskleistą informaciją. Duomenų, jei tokių turi, minėtų asmenų prašėme iki birželio 17-osios. Dėkim faktus ant stalo ir kalbėkim.

– Ar šiuo metu veikiantis „Snoro“ banko kreditorių komitetas gali pakeisti laikinąjį administratorių?

– Savaime suprantama, kad taip. Bet čia norėčiau akcentuoti kainos ir kokybės santykį. Kreditorių komitetas gali kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Teismas priims sprendimą, ar jį keisti.

– Minėjote kainą ir kokybę. Kam leidžiami „Snoro“ banko administravimui skirti milijonai?

– Kalbant apie bankroto administravimo kainą reikia labai aiškiai suprasti, kad į tą sumą įtraukta labai daug dedamųjų. Tai einamosios išlaidos, susijusios su banko kaip įmonės išlaikymu – darbuotojų algos, turto administravimo ir išlaikymo sąnaudos, paskolų portfelio valdymo kaštai. Atlyginimą gauna ir bankroto administratorius. Vyksta turto realizavimo, tarptautiniai teisiniai procesai, tad yra samdomi specialių žinių turintys konsultantai, jiems irgi mokamas atlyginimas.

Galime pažvelgti į teisminius procesus. Civilinės bylos „Snoras“ prieš buvusius savo akcininkus suma – daugiau kaip 1,7 mlrd. litų. Procesas Šveicarijoje prieš bankus, kurie yra dalyvavę buvusiems „Snoro“ savininkams, kaip įtariama, persivedant banko vertybinius popierius į savo asmenines sąskaitas. Suma – apie 830 mln. litų. Kita kryptis – Kaimanų fondai. Ten suma siekia 180 mln. litų. Šiuo metu vyksta derybos su Latvijos vyriausybe dėl „airBaltic“ skolų. Suma – 240 mln. litų.

Aš jau nekalbu apie tiesiogiai su byla susijusius teisminius procesus, kurie vyksta Lietuvos teismuose. Aš pats kaip liudytojas dalyvauju žalos atlyginimo byloje dėl galimų pono Baranausko (buvęs banko prezidentas Raimondas Baranauskas, – red,. past.) operacijų, susijusių su tam tikru turtu „Snoro“ banke.

- Kiek šiuo metu vertas „Snoro“ bankas?

– „Snoro“ banko situacija pakankamai aiški. Balandžio pradžios duomenimis, iš viso turto banke yra šiek tiek daugiau nei 3,1 mlrd. litų. Iš jų 1,5 mlrd. yra paskolų portfelis. 0,7 mlrd. litų yra grynieji pinigai sąskaitose. Dalis likusios sumos yra investicijos į vertybinius popierius. Tos piniginės lėšos, kurios buvo susigrąžintos į „Snoro“ banką grynaisiais pinigais, investuotos į vyriausybės vertybinius popierius. Kitos turto pozicijos susijusios su banko dukterinių įmonių vertėmis.

Kitu atveju mes būtume atidarę Pandoros skrynią, viešieji finansai to banko problemų nebūtų „pavežę“, – teigia Vitas Vasiliauskas.

– Kodėl šios lėšos iki šiol nepasiekiamos kreditoriams?

– Šiuo metu laukiama Konstitucinio teismo sprendimo dėl kreditorių eilės nustatymo. Išsprendus šį klausimą būtų galima pradėti mokėti pinigines lėšas banko kreditoriams. Pinigai, kurie dabar yra „Snoro“ banke, galėtų pajudėti. Vien šiuo metu tai apie 1,5 mlrd. litų.

– Kai kalbame apie „Snoro“ banko kreditorius, sunku išvengti painiavos. Jiems atstovauja ir kreditorių komitetas, ir „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacija. Ar jų interesai visada sutampa?

– Pagal mūsų bankroto procedūras, kreditoriams atstovauja kreditorių komitetas. Šiuo atveju kalbame apie tūkstančius banko kreditorių. Mechanizmas yra toks, kad pirmiausia kviečiamas visuotinis visų kreditorių susirinkimas, jis išrenka komitetą, kuris atstovauja visiems kreditoriams. Tai ir buvo padaryta.

– Bet iš „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos skamba vieši priekaištai, kad nusprendėte skelbti banko bankrotą, o ne bandėte jį gelbėti padalydami ar nacionalizuodami. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

– Iš karto po „Snoro“ moratoriumo paskelbimo Seimui buvo pateiktos įstatymų pataisos, jose buvo aiškiai įtvirtintas bazinis scenarijus – banko padalijimas į gerąjį ir blogąjį. Toks pats, koks vėliau buvo padarytas su Ūkio banku. Mes buvome numatę būtent tokį scenarijų.

Tačiau nesitikėjome, kad „Snoro“ situacija yra tokia bloga. Laikinasis banko administratorius pateikė penkis veiksmų scenarijus. Po to, kai buvo įvertini viešieji finansai, galimas poveikis visai finansų sistemai, Lietuvos banko valdyba nutarė, kad optimalus variantas yra banko bankrotas. Kitu atveju mes būtume atidarę Pandoros skrynią , viešieji finansai to banko problemų nebūtų „pavežę“.

Buvo įvairiausių siūlymų. Pats „geriausias“ siūlymas – imti visą banką, padengti „finansinę skylę“ ir visi kreditoriai liktų patenkinti. Taip neatsakingai mes negalėjome elgtis.

Buvo galima dalyti banką į gerąjį ir blogąjį. Tada gerajame banke „skylė“ būtų dengiama viešaisiais finansais, įvertinant scenarijų, kad tas bankas vis tiek kris. „Snoro“ banko pelningiausia veiklos dalis buvo ne Lietuvos rezidentai. Paprastas klausimas – ar bankui tapus valstybiniu užsienio indėlininkai nepasitrauktų? Atsakymas aiškus – pasitrauktų.

– Politikai negaili jums priekaištų. Parlamentaras Algimantas Salamakinas net kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl turto iššvaistymo. Ar nejaučiate politinio spaudimo?

– Aš tikrai nejaučiu politikų spaudimo. Manau, kad nepakankamai įsigilinama į situaciją. Nesiremiama faktais, o pasiduodama emocijoms, kurias kursto interesų grupės. Akivaizdžiai matau vienos su buvusiais „Snoro“ akcininkais susijusios interesų grupės pėdsakus. Kiekvieną kartą, kai artėja ekstradicijos bylos posėdis Didžiojoje Britanijoje, iš karto viena žiniasklaidos priemonė suaktyvėja.

– Vis dėlto – ar „Snoro“ uždarymo istorijoje matote savo klaidų? Ko nenumatėte? Ką šiuo metu darytumėte kitaip?

– Be jokios abejonės, informacijos nutekėjimas buvo netikėtas veiksnys. Dėl to turėjome veikti labai operatyviai. Po „Lietuvos ryte“ pasirodžiusio straipsnio (kad neva duotas prezidentės nurodymas sunaikinti lietuviško kapitalo bankus, – red. past.) „Snoro“ banke sparčiai keitėsi likvidumo situacija. Jeigu į tai nebūtume reagavę, tai šiuo metu nebūtume kalbėję apie „Snoro“ banke „užšaldytą“ daugiau nei milijardą litų. Man apmaudu, kad iki šiol neturime atsakymo, kas nutekino tą informaciją.

Tikrai nesitikėjau tokios informacinės kampanijos, tokio aršaus puolimo. Visada įsivaizdavau, kad Lietuvoje kiekvienas dirbame savo darbą ir, jeigu darbas atliekamas profesionaliai, tai jo nebandoma bet kokiomis priemonėmis sumenkinti.

Tenka pripažinti, kad šiuo požiūriu esame provincija. „Snoro“ bankroto administravimas nėra kuo nors išskirtinis. Pažiūrėkime į bet kurį kitą tarptautinį banko bankrotą – situacija ta pati. Tai nėra koks nors vietinio bankelio uždarymas, kai būtų galima išsisukti su kelių šimtų tūkstančių litų biudžetu.

Laiko prasme tai taip pat nėra išskirtinis procesas. Pavyzdžiui, „Litimpex“ banko bankroto byla truko 10 metų. Tikiuosi, kad „Snoro“ turto administravimo procesas truks trumpiau. Visiškai realu turto administravimo procesą baigti per 2–3 metus. Teisminiai procesai tikriausiai užsitęs, turint galvoje Jungtinės Karalystės arba Šveicarijos teisines sistemas.

Tarptautinėje plotmėje visi plekšnoja per petį ir giria, kaip sėkmingai susitvarkyta su krize ir kaip tinkamai užkardytos didesnės grėsmės. Lietuvoje populiaru griebtis už galvų, kaip viskas blogai ir brangu, kad sužlugdytas gerai veikęs bankas. Matyt, savame krašte pranašu nebūsi.

– Kaip manote, ar kritikos lavina būtų tokia didelė, jei „Snoro“ bankas nebūtų įsigijęs vienos didžiausių žiniasklaidos grupių Lietuvoje akcijų paketo?

– Investicijos į nebankinį turtą, taip pat ir į žiniasklaidos priemones, klasikinėje bankininkystėje yra neįprastos. Tačiau noriu labai aiškiai pasakyti, kad mūsų priežiūriniai veiksmai visiškai nesusiję su „Snoro“ banko valdyta žiniasklaidos priemone. Suprantu, kad buvusiems savininkams labai naudinga eskaluoti šį mitą, bet Lietuvos bankas tolesniais savo veiksmais aiškiai įrodė, kad mūsų tikslas yra išlaikyti finansinės sistemos stabilumą – šalinti iš jos galbūt nusikalstama veikla užsiimančius subjektus. Dėl tokių veiklų turime „Snoro“, Ūkio bankų, kai kurių kredito unijų atvejus. Mes tikrai nesustosime. Šioje valstybėje ne vieta finansiniams machinatoriams.