1950 m. gimęs Ispanijos ambasadorius turi teisės ir tarptautinių santykių išsilavinimą, prieš paskyrimą į Lietuvą buvo generalinis konsulas Milane. Diplomatas anksčiau dirbo įvairiuose Ispanijos užsienio reikalų ministerijos postuose, buvo Užsienio reikalų ministerijos viceministru, atsakingu už Europos Sąjungos (ES) reikalus, ambasadoriumi Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, Alžyre, vėliau Užsienio reikalų ministerijos Tarptautinių ekonominių ryšių departamento direktoriumi.
– Sakykite, ką apie Lietuvą žinojote prieš čia atvykdamas? – 15min.lt paklausė Ispanijos ambasadoriaus Lietuvoje Emilio Fernándezo-Castaño y Díaz-Canejos
Vienas dalykas, kurio nesitikėjau, tai, kad ruduo čia bus toks kaip Viduržemio jūros regione. Galbūt tai klimato pokyčių pasekmė, – sako ambasadorius.
– Žinojau iš esmės bendrus dalykus. Daug metų dirbau su ES reikalais. Žinojau, kad Lietuva yra ES narė. Žinojau, kad Lietuva Europos istorijoje buvo svarbi veikėja.
Mano pirmasis išvykimas buvo į Varšuvą 1980-aisiais, todėl susipažinau su Lietuvos istorija: nuo perestroikos, „Glasnost“, Gorbačiovo iki jos nepriklausomybės.
Nuo tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma, visada siuntė gerą žinią pasauliui. Ji patyrė ekonominę krizę, kuri buvo didžiulės krizės pasekmė. Tačiau man trūko asmeninės patirties.
Buvau buvęs Estijoje ir nebuvau iš arčiau pažinęs Lietuvos. Taigi mano atvykimas čia buvo pirmoji mano asmeninė patirtis Lietuvoje.
Tiesa, turėjau vieną įdomią patirtį, susijusią su jūsų šalimi. Saragosoje (pasaulinėje parodoje „EXPO Zaragoza 2008“ – 15min.lt) buvo jūsų ekspozicija, įkvėpta lietaus (pagrindinis ekspozicijos akcentas – instaliacija „Lietaus namai“– 15min.lt). Buvau ten ir galiu pasakyti, kad ekspozicija turėjo pasisekimą.
Jau tuomet susidariau nuomonę, kad lietuviai yra atvira, simpatiška visuomenė, susidariau įspūdį apie jūsų šalies žmones.
– Paminėjote, kad Lietuvą dar Saragosoje pažinote kaip lietaus kraštą. Ar jūsų neišgąsdino lietuviškas klimatas?
– Esu kiek suglumęs. Atvykau čia rugpjūtį. Vasara čia panaši kaip ir Ispanijos šiaurėje. Daug saulės, pakankamai aukšta temperatūra. Neabejoju, kad Vilnius gražus visus metus. Vasarą jis man padarė didelį įspūdį.
Tuomet grįžau pirmomis rugsėjo dienomis ir vėl išvydau saulę. Kaip minėjau, man būnant Saragosoje, Lietuvos paviljone, sužinojau, kad Lietuvos vardas siejamas su lietumi. Kad tai yra lietaus šalis. Aš taip pat esu kilęs iš Ispanijos miesto, kuriame nemažai lietaus, tačiau čia nelyja (pažvelgia pro langą, už kurio dar šildo spalio mėnesio saulė, ir nusijuokia).
Galvojau, kad tai – miražas. Man sakė, kad rugsėjį ateina ruduo, o žiema – spalį. Dabar spalis, bet oras, kurį dabar matau nieko bendra neturi su tuo, kaip jį įsivaizdavau atvykdamas čia. Puikiai suprantu, kad bet kuriuo momentu tai pasikeis. Žiemą bus trumpesnės dienos, tačiau iki dabar oras tiesiog fantastiškas.
– Taigi lietuviškos žiemos laukiate be baimės?
– Žinau, kad bus žiema. Bet, kai gyvenau Varšuvoje supratau vieną dalyką, yra vienas sunkesnis metų laikas, arba tiksliau būtų sakyti – ne toks patrauklus laikas.
Man tas laikas yra nuo tada, kai medžiai meta lapus ir ima kristi sniegas. Tai – laikas, kai mažiau šviesos. O iškritus sniegui, pasirodo ir daugiau šviesos.
Ir tokį gražų miestą kaip Vilnius, manau, bus įdomu pamatyti žiemą. Pastaroji tikrai turi savo grožį, tiesa? Ir tuo grožiu, esu tikras, mėgausiuosi. Vienas dalykas, kurio nesitikėjau, tai, kad ruduo čia bus toks kaip Viduržemio jūros regione. Galbūt tai klimato pokyčių pasekmė...
– Sakoma, kad Lietuvoje ne tik žiemos šaltos, bet ir žmonės pakankamai. Ar pastebėjote lietuvių uždarumą?
– Aš čia jaučiuosi kaip namuose. Jaučiuosi Europoje. Ir jaučiu, kad šie žmonės visuomet buvo europiečiai. Šiaurės Europa kur kas uždaresnė nei Pietų, tačiau tai nereiškia, kad žmonės čia šaltesni. Nepasakyčiau, kad lietuviai uždari.
Aš čia jaučiuosi kaip namuose. Jaučiuosi Europoje. Ir jaučiu, kad šie žmonės visuomet buvo europiečiai, – apie Lietuvą kalba Ispanijos ambasadorius Lietuvoje.
– Atkreipėte dėmesį į Šiaurės ir Pietų Europos žmonių skirtumus. Kokių dar pastebėjote skirtumų tarp Lietuvos ir Ispanijos?
– Kol kas spėjau Lietuvoje susipažinti tik su Vilniumi. Už jo ribų dar nebuvau išvykęs. Ką pastebėjau Vilniuje? Tai yra europietiškas miestas, jo architektūra nuostabi, čia tvyro Baroko dvasia, kuri susieja Vilnių su Vakarų ir Pietų Europa.
Vilnius turi ir modernių pastatų. Tai – tipiškas Europos miestas. Žinoma, kalba kita, tačiau yra pakankamai žmonių, kalbančių angliškai. Ir tai padeda. Yra orkestrų, kurie irgi labai europietiški. Jau turėjome pirmuosius muzikantų mainus tarp Vilniaus ir Ispanijos per pirmąsias savaites.
Visa tai mane verčia jausti, kad gyvenu Europoje, kad turime stiprius ryšius. Ir jiems net nereikia ambasados pagalbos. Jie funkcionuoja patys. Mes padedame jiems užmegzti kontaktus. Kalbant apie skirtumus, reikia pastebėti, kad ši šalis XX a. nugyveno tragiškai, kai iš Lietuvos turėjo išvykti Lietuvos kultūrai ir visai valstybei svarbūs žmonės. Toks etninis valymas, kurį patyrė Lietuva ir kitos Baltijos šalys, skiria jas nuo likusios Europos, kuri tokios patirties neturi.
Vakarų Europos visuomenės yra mišresnės, o Lietuvoje gyvena praktiškai tik lietuviai.
– Ar jums jau teko ragauti lietuviškų patiekalų?
– Taip, jau teko ragauti lietuviškų patiekalų, bet ne visų. Dar nevalgiau cepelinų. Man patinka jūsų virtuvė. Čia paragavau geriausių per visą savo gyvenimą grybų. Man labai patinka miško gėrybės. Tai – labai charakteringa virtuvė. Aišku, išbandžiau tarptautinės virtuvės patiekalus, tokius kaip picas. Tad šia prasme nesijaučiu gyvenantis kitame pasaulyje maisto atžvilgiu.
– Tačiau ji pakankamai skiriasi nuo Ispanijos virtuvės...
Ispanija su Japonija yra šalys, turinčios daugiausia žuvies pasaulyje. Žuvis ne tokia svarbi Lietuvoje. Be to, Ispanija yra alyvuogių aliejaus ir vyno šalis.
Aišku, ir Lietuvoje galima įsigyti šių produktų, tačiau tai yra visiškai skirtingos virtuvės, tiesa. Pavyzdžiui, vaisiai ir daržovės čia labai geri. Skiriasi ir valgymo įpročiai. Ispanija – tapų (taip vadinami ispaniški užkandžiai – 15min.lt) šalis. Čia irgi pamažu ateina tokie dalykai, tačiau vis dar nėra taip įsigalėję. Pavyzdžiui, susipažinau su keletu ispanų, gyvenančių Lietuvoje, ir matau, kad jie neturi jokių problemų integruotis ir prisitaikyti prie lietuviškos virtuvės.
Esu žaidęs krepšinio komandoje mokykloje ir universitete. Buvau pats prasčiausias komandos žaidėjas, – prisipažįsta.
– Pakalbėkime apie laisvalaikį. Mėgstate sportuoti?
– Taip, mėgstu. Esu žaidęs krepšinio komandoje mokykloje ir universitete. Buvau pats prasčiausias komandos žaidėjas (juokiasi), tačiau buvau komandos narys.
Žinoma, tuomet nebuvo galima lyginti krepšinio lygio pas mus ir pas jus. Lietuva yra krepšinio jėga. Dabar Ispanija turi gerų krepšininkų, tačiau krepšinis nėra toks populiarus pas mus.
Arvydas Sabonis yra itin žinoma asmenybė Ispanijoje. Tai garsiausias lietuvis Ispanijoje.
Man patinka sportuoti, užsiminėjau įvairiausiomis sporto šakomis.
– Kuri futbolo komanda jums mėgstamiausia?
– Santandero komanda, čia jos nežino. Dar neseniai ji žaidė pirmoje lygoje, tada nukrito į trečiąją ir vėl grįžo į antrą. Taip pat nestokoju simpatijų Madrido „Atletico“. Tai kuklesnė komanda, nei Madrido „Real“ ar „Barcelona“, ir vis dėlto sugebėjo laimėti paskutinį čempionatą Ispanijoje ir žaidė Europos čempionato finale prieš Madrido „Real“.
– O, kaip, jūsų akimis, ispanai pasirodė Pasaulio krepšinio čempionate?
– Žinote, Ispanija turi problemą, kad šalyje žiniasklaidos priemonėse kalbama vien apie futbolą, nors tai neatspindi tikrovės Ispanijoje. Ispanijoje, kaip Lietuvoje, krepšiniu, futbolu domisi daugelis. Domisi net tie žmonės, kurie nesportuoja.
Aišku, paskutinysis pasaulio krepšinio čempionatas buvo įdomus ir ispanams, tačiau nėra kitų tokių sirgalių kaip lietuviai. Jie fantastiški, smagu stebėti, kaip jie tiki savo komanda ir kaip mėgaujasi kiekvienomis rungtynėmis. Netgi televizijos nuolat rodė Lietuvos sirgalius.
– Dar neseniai esate Lietuvoje. Pamažu susipažįstate su Lietuvos kultūra. Kokiais būdais tai darote?
– Turiu lietuvių draugų. Nedaug, tiesa. Vienas iš jų – muzikas, kitas – sportininkas. Man patinka žmonės Lietuvoje. Jūsų šalis turi šlovės būti šalimi, kurioje nemažai teatro.
Kadangi kol kas man lietuvių kalba yra lyg neįveikiamas kalnas, tikiuosi subtitrų teatre anglų kalba. Į tokį spektaklį aš eičiau. Kai nemoki kalbos, prarandi labai daug, žiūrėdamas spektaklį. Turiu prisipažinti, kad, kalbant apie knygas, turiu truputėlį problemų čia.
Man atrodo, kad mažoka knygų apie Lietuvą anglų kalba, norėčiau gauti patarimą, ką skaityti. Apie Lietuvos istoriją, literatūrą. Jau perskaičiau dvi knygas – vieną, parašytą apie jos kelią į nepriklausomybę. Tačiau man reikėtų dar kažko. Čia sudėtinga rasti tokių knygų anglų kalba.
Pasaulio krepšinio čempionatas buvo įdomus ir ispanams, tačiau nėra kitų tokių sirgalių kaip lietuviai. Jie fantastiški, smagu stebėti, kaip jie tiki savo komanda ir kaip mėgaujasi kiekvienomis rungtynėmis, – teigia E.Fernándezo-Castaño y Díaz-Canejos.
– Ką galite pasakyti lietuviškai?
– Ačiū (juokiasi).
– Ar Lietuvoje jus kas nors nuoširdžiai nustebino?
– Man patinka Vilnius, patinka kai kurios vietos, upė. Man patinka tai, ką pastebiu žmonėse. Man patinka, kaip jie elgiasi. Taip pat man labai patinka tai, kad žmonės labai išsilavinę. Ore tvyro jausmas, kad esame Europoje.
– Apkalbėjome Lietuvos ir Ispanijos skirtumus. Sakykite, o ką bendra turi mūsų šalys?
– Mūsų šalių istorijos yra skirtingos. Man atrodo, kad Ispanija yra nutolusi nuo Europos įvykių. Galbūt dėl geografinės padėties, istorijos. Abiejų pasaulinių karų metais Ispanija išliko neutrali, o paskutinis karas, kuriame ji dalyvavo, buvo dar Napoleono laikais.
Ispanų problema dažnai yra ta, kad mūsų šalis yra atitolusi nuo kitų problemų ir daugeliui ispanų yra sunku persiorientuoti į tai, kaip gyvena kiti ir suprasti jų problemas, baimes. Paprasčiausiai Ispanijai neturi tarptautinių konfliktų patirties.
Šia prasme Ispanija labai skiriasi nuo Lietuvos. Įžvelgiu tam tikrą problemą Ispanijoje ir Italijoje, tačiau tai nereiškia, kad tai yra tik šių valstybių rūpestis. Reikia paminėti moters lyderystę visuomenėje. Manau, kad Lietuvoje tai nėra tokia aktuali problema.
Nepaisant to, koks klaidingas ir neteisingas buvo sovietinis režimas, jis turėjo moterų emancipacijos elementą. Dėl kultūrinių aplinkybių nutiko taip, kas Ispanijos moterys atsiliko. Tačiau jau dvidešimt metų ispanės prisiima visuomenės lyderių vaidmenį ir tai daro su tokia fantastiška energija ir gyvybingumu.
Mano nuomone, Ispanijos visuomenės variklis, kaip ir Lietuvos, yra moterys. Bent jau susidarė toks įspūdis.
Mano nuomone, Ispanijos visuomenės variklis, kaip ir Lietuvos, yra moterys. Bent jau susidarė toks įspūdis, – savo nuomonę dėsto ambasadorius.
– Ar yra kažkas, ko mūsų šalys viena iš kitos galėtų pasimokyti?
– Daugelio dalykų, manau. Visi mokomės kiekvieną dieną. Manau, kad reikia gerbti tai, ką pastebi ir stengtis suprasti. Toks turi būti požiūris. Iš esmės manau, kad mano darbo privalumas yra tai, kad turiu visuomet mokytis.
Manau, kad šiuolaikinės žiniasklaidos priemonės yra bene geriausias instrumentas, leidžiantis visiems mokytis. Turime daug dalykų, kurių galime pasimokyti vieni iš kitų. Ir daug dalykų, kuriuos turime suprasti, nes svarbiausia, ne kas, o kodėl ir kaip vyksta.
Aš matau jūsų šalį, kaip labai atvirą viskam. Turite daug smalsumo, noro išmokti kalbų, pažinti technologijas. Tik kartais mokymosi tempas neleidžia suprasti, kodėl vyksta tam tikri dalykai.
Man atrodo, kad Lietuvoje trūksta analizės žiniasklaidoje. Mums, ne lietuviams, trūksta priemonių ir galimybių suprasti, kas ir kodėl vyksta būtent taip ar kitaip. Trūksta komentarų, debatų. Aš pakankamai čia pasimetęs. Manau, kad įvairios krizės yra geras dalykas todėl, kad tuomet turime galimybę kelti klausimus. Tačiau turime iškelti adekvačius klausimus.
Manau, kad krizė turi iškelti mums daug klausimų. Jau išgyvenome krizę, nors, tam tikra prasme, vis dar tebegyvename ja. Tiesa, Lietuva atsigauna ir tai tikra sėkmė. Tačiau tokia gyventojų netektis, kokią Lietuva patyrė po nepriklausomybės atgavimo, yra labai didelė visai visuomenei. Tai didelė netektis ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu aspektais. Juk labai daug aukštą kvalifikaciją ir puikias kompetencijas turinčių lietuvių išvyko...
– Šiuo metu daug kalbama apie Katalonijos norą atsiskirti nuo Ispanijos. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Mano asmeninė nuomonė čia nėra svarbiausia. Svarbiausia tai, kad Katalonijos vyriausybė turi autonomiją. Ji nusprendė inicijuoti referendumą dėl nepriklausomybės. Kiek katalonų remia šį referendumą sunku pasakyti, tačiau šis klausimas yra neabejotinai remiamas. Ispanijos centrinė vyriausybė su tuo nesutinka, nes tai prieštarauja Konstitucijai.
Ši iniciatyva yra neteisėta ir vis dėlto yra remiama Katalonijos gyventojų. Tai emocinis klausimas. Jis buvo iškeltas į viešumą gerai neapsvarsčius galimų pasekmių.
Ši iniciatyva yra neteisėta ir vis dėlto yra remiama Katalonijos gyventojų. Tai emocinis klausimas. Jis buvo iškeltas į viešumą gerai neapsvarsčius galimų pasekmių, – apie Katalonijos nepriklausomybės siekį kalba ambasadorius.
Neseniai buvo atvykęs Mario Monti, buvęs Italijos premjeras ir buvęs eurokomisaras. Jo manymu, tokios iniciatyvos yra antieuropinio populizmo išraiška. Nes šiuo metu svarstomos Europos dezintegracijos idėjos, kurios yra populiarios tarp nacionalistiškai nusiteikusių europiečių.
Dažnai visa tai kyla siekiant apginti privilegijas, nes dažniausiai tokios idėjos kyla iš turtingesnių regionų. Jie nenori solidariai gyventi su ne tokiais turtingais regionais.
Tokie judėjimai vyko ar tebevyksta Italijoje, Škotijoje. Tačiau šis klausimas apima ir daugelį kitų aspektų, ne tik finansinį, todėl nereikia laikyti šių žmonių egoistais.
Paprasčiausiai reikia įsigilinti į tai, kokios priežastys sukelia norus atsiskirti. Ispanija turi išlikti demokratiška valstybe, integruota į Europą. Ispanija turi konstitucinę sistemą, kuri yra suteikusi Katalonijai didesnę, nei bet kada anksčiau autonomiją, tačiau, aišku, yra tokių problemų, kurios dar turi subręsti ir kurias reikia svarstyti. Mes, ispanai, išmokome, kad krizės metu negalima versti kaltės kitiems. Ispanija turėjo didžiulę skolą, didžiulį nedarbo lygį, valdžią, kuri galbūt tam tikru metu nenumatė, kokios problemos gali kilti ir visuomenę, kuri viso to neprašė. Visa tai šiuo metu vyksta ir Katalonijoje. Tokia yra mano nuomonė, bet mano nuomonė neturėtų būti svarbi.
O kaip diplomatas turėčiau pasakyti, kad tai, kas vyksta Katalonijoje yra rimta. Girdėjau, kad katalonai gatvėse kalba, jog šia iniciatyva jie švenčia ir prašo negadinti jiems šventės. Tačiau valdžios funkcija yra ne kovoti su realybe, o realybė yra tokia, kad problemos neišsisprendžia švenčiant.
Katalonija daug kartų parodė nuovokumą ir daug kartų padėjo Ispanijai išspręsti įvairias problemas. Tokia yra mano patirtis. Vis dėlto šiuo metu Katalonijoje kyla problema, – sako ambasadorius.
Katalonija daug kartų parodė nuovokumą ir daug kartų padėjo Ispanijai išspręsti įvairias problemas. Tokia yra mano patirtis. Vis dėlto šiuo metu Katalonijoje kyla problema. Pati Katalonija nėra problema. Tačiau šiuo atveju ji reiškiasi šiek tiek kitaip, nei kitose Ispanijos dalyse.
Tikiuosi, kad šią problemą pavyks išspręsti nepažeidžiant niekieno teisių ir laisvių, tačiau, manau, kad tai nebus Katalonijos nepriklausomybės paskelbimas. Kai sprendžiamas tokio pobūdžio klausimas, reikia kalbėtis, diskutuoti, išklausyti vieniems kitus, išsiaiškinti, kas netinka vieniems ar kitiems.
Yra tokia mintis, kad visos idėjos yra gerbtinos. Nežinau, ar ji žinoma Lietuvoje, tačiau Ispanijoje dažnai ją girdžiu.
Aš manau, kad ne visos idėjos yra gerbtinos. Manau, kad yra ne itin gerbtinų idėjų ir pati idėja, kad visos idėjos gerbtinos, nėra gerbtina. Kita vertus, visi žmonės be išimčių yra gerbtini.
Todėl, mano manymu, tie žmonės, kurie geranoriškai tiki Katalonijos nepriklausomybe, yra gerbtini. Manau, kad, ieškant šios problemos sprendimo, reikia remtis ta pagarba.
