Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vroclavo prezidentas Rafalas Dutkiewiczius: „Tik stiprios žuvys plaukia prieš srovę“

R.Dutkiewiczius ir jo miestas pasirengę laimėti konkurencinę kovą su bet kokiu priešininku
Asmeninio archyvo nuotr. / R.Dutkiewiczius ir jo miestas pasirengę laimėti konkurencinę kovą su bet kokiu priešininku
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Vroclavo Turgaus aikštėje, kur bet kurio buto kvadratinis metras kainuoja 20 tūkst. zlotų, esančioje Rotušėje saulėtą lapkričio šeštadienio rytą laukiame ketvirto pagal dydį, bet antro pagal biudžetą ir pirmo pagal užmojus Lenkijos miesto prezidento 53 metų Rafalo Dutkiewicziaus.

Krepšininko ūgio, pasitempęs, skvarbių akių vyras į viduramžių menę įneša Milano Kunderos romanų lengvumo. Pasisveikina lyg su senais pažįstamais, bičiuliškai, bet taktiškai pajuokauja su savo štabo moterimis ir kviečia į erdvų kabinetą, iš kurio ponas Rafalas jau dešimt metų valdo vakarietiškiausią lenkų miestą.

Bet kuri Lenkijos partija džiaugtųsi jį turėdama. Vroclave baigęs matematiką, Liubline – krikščioniškąją filosofiją, apsigynęs daktaro disertaciją iš logikos, dešimtmetį pogrindyje dirbęs „Solidarnosc“, o po to metęsis į verslą, R.Dutkiewiczius  XXI a. pr. sugrįžo į politiką ir dukart laimėjo tiesioginius Vroclavo prezidento rinkimus. Pastarąjį kartą  –  daugiau nei įtikinamai: 72 proc. balsų ir pergalė pirmajame ture.

Bet ponas Rafalas nepriklauso jokiai partijai. Kodėl? Nuo to ir pradedame su juo pokalbį.

– Nepriklausote jokiai partijai. Nemėgstate partijų ar esate iš tų, kurie vaikšto po vieną?

– Aš suprantu, kad žmonės, kurie eina į politiką, turi organizuotis į partijas. Tačiau, eidamas į rinkimus, turi pats sau atsakyti į klausimą: kieno tu pusėje – rinkėjų ar partijos, kuri yra natūralus kartelis, ir kuri pati sprendžia, ko reikia rinkėjams.

Seimo lygiu tai veikia. Bet savivalda – kas kita. Čia esi arčiau žmonių. Supranti, kad atsakai ne partijai, bet rinkėjams. Tai ir yra mano mąstymo pagrindas. Mano tėvas, kol buvo gyvas,  mėgdavo kartoti, kad tik stiprios žuvys plaukia prieš srovę.

Estetiškai man daug gražiau, kai plauki prieš srovę. Srovė – tai partija, o aš – prieš srovę.

– Apskritai, kas jus, matematiką, filosofą, pagaliau sėkmingą verslininką paskatino sugrįžti į politiką?

– Geras klausimas. Jei atvirai, net nežinau, ką pasakyti. Mano politinė karjera prasidėjo kartu su „Solidarnosc“ judėjimu. Kai 1981-ųjų gruodį buvo įvesta karinė padėtis, stojau į kovą su komunizmu. Kai Lenkija tapo laisva, tapau Piliečių komiteto pirmininku. Tuo metu sakydavome, kad tai ne politinė organizacija, o visuomeninė, dabar sakytume – politinė. Tuo metu komitetas buvo svarbiausias Lenkijos judėjimas. Kai 2002 metais miestų vadovai imti rinkti tiesiogiai, tapau Vroclavo prezidentu.

Bet be jokios abejonės, visko pradžia – „Solidarnosc“, kai būdamas studentas karinės padėties metu kūriau pogrindinę spaustuvę.

– Kas tai buvo – romantika, patriotizmas?

– Ir tai, ir tai. Lenkijos valstybės nebuvo daugiau kaip šimtą metų. Lenkų kultūra pastatyta ant sukilimų mitų. Kiekvienas lenkas turi kovoti. Aišku, geriausia kovoti su rusais (juokiasi). Visa mūsų XIX amžiaus literatūra – o ją mes visi skaitėme ir ne kartą – skirta laisvei: 1831 ir 1863 metų, galiausiai Varšuvos sukilimas 1944-aisiais. Paskutinis buvo „Solidarnosc“. Dėl to, kaip buvau išauklėtas, kokią literatūrą skaičiau, nebuvo galima pasielgti kitaip. Bet tai nereiškia, kad nebijojau įkliūti.

Ačiū Dievui, nieko blogo nenutiko. Per lapkričio 11-osios paradą čia, Turgaus aikštėje, tų laikų bičiulis padavė mano jam rašyto laiško kopiją: „Mieli broliai, turiu slėptis, nes grandinės manęs laukia. Borisas.“ Borisas buvo mano slapyvardis.

– Kodėl Borisas? Juk tai rusiškas vardas.

– Mano draugė labai mėgo rusų literatūrą. Todėl Borisas. Tik nepagalvokite, kad buvau kankinys. Tuometė konspiracija nė iš tolo nebuvo tokia, kaip per Antrąjį pasaulinį karą. Jeruzelskio ir Stalino režimai – tikrai ne tas pats. 

–  Vroclavas – Breslau turi ilgą, turtingą, bet ir labai komplikuotą istoriją. Ar tai vis dar našta miestui, ar, priešingai, miesto istorija  XXI amžiuje Vroclavui atveria naujų galimybių?

– Atveria naujų galimybių kurti įdomius dalykus. Mano mąstymas toks: Vroclavas visada buvo tas pats miestas, tik 1945 metais  įvyko tragedija – iš jo išvaryti visi žmonės. Tačiau manau, kad visuomet tai buvo tas pats miestas, kuris skirtingais laikais skirtingai buvo vadinamas. Vokiškai buvo ir yra Breslau, lenkiškai – Vroclavas, o tik įkurtas vadinosi čekiškai – Vratislavu.

Kiti į tai žvelgia kitaip. Kad kažkada buvo Breslau, o dabar – naujas miestas  Vroclavas. Tai intelektualinis ginčas. 

Mano galva, kiekvienas požiūris – šiek tiek dirbtinas. Taip, į tuščią Breslau atvyko kiti žmonės, bet jie atvyko ten, kur jau stovėjo namai, buvo išpuoselėti parkai. Man tęstinumas yra, nors mano mąstymas gal ir šiek tiek romantiškas.

Tūkstantmetė miesto istorija primena, kad tai visada buvo daugiakultūrinis miestas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis sukosi vokiečių kultūros orbitoje. Po to miestas buvo sunaikintas – beveik 80 proc. pastatų sugriauta, iškart tragedija – žmonės išvaryti. Vroclave įkurdinami iš rytų žemių lygiai taip pat išvaryti lenkai.

Asmeninio archyvo nuotr./Krepšininko ūgio R.Dutkiewiczius per dešimtmetį Vroclavo prezidento poste yra pažinęs daug garsenybių, tarp jų – ir Dalai Lamą
Asmeninio archyvo nuotr./Krepšininko ūgio R.Dutkiewiczius per dešimtmetį Vroclavo prezidento poste yra pažinęs daug garsenybių, tarp jų – ir Dalai Lamą

Iš pradžių – griovimas ir išvarymas. Po to – atstatymo metas. 1965 metais Vroclavo arkivyskupas Boleslawas Kominekas rašo garsųjį lenkų vyskupų laišką vokiečių vyskupams: „Atsiprašome ir meldžiame atleidimo“.

Po karo buvo praėję tik dvidešimt metų, tada tikrai nebuvo taip akivaizdu, kad mes, lenkai, turime prašyti atleidimo. Taigi buvo destrukcija, išvarymas, o po to ateina atleidimas. Vroclavo tapatumui labai svarbus buvo „Solidarnosc“ judėjimas, laisvės atgavimas ir 2004-ieji, kai įstojome į ES. Tai mūsų svajonių išsipildymas. Tai pokarinės Europos istorija, kuri atsispindi šiame mieste.

– Ar nebūtų įžūlu teigti, kad Vroclavas kažkuo panašus į Amerikos laukinius vakarus?  Ir ten, ir čia žmonės suvažiavo iš kitur ir sukūrė iš esmės naują miestą?

– Penktajame dešimtmetyje – taip. Ir gerąja, ir blogąja prasme. Dalis čia atvažiavo dirbti, o dalis – vogti, niokoti ir prievartauti.

– Lankėmės Vroclavo sinagogoje, kuri tapo visų vroclaviečių traukos centru. Ten sužinojome, kad jūs asmeniškai rėmėte jos atstatymą. Kodėl? Ką jums pačiam reiškia sinagogos atgimimas?

– Pirmiausia žydų kultūra užima svarbią vietą Vroclavo istorijoje. Antra, tai labai gražus pastatas. Trečia, ir tai asmeniška, yra tai, kad šią, net per karą išlikusią, sinagogą, sunaikinome mes, lenkai.

Vroclave buvo dvi sinagogos. Viena sudeginta 1938 metais Krištolinę naktį. Ta sinagoga, kurią atstatėme, 1945 metais buvo daug geresnės būklės nei XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje. Aštuntajame dešimtmetyje ji jau buvo be stogo, norėta ją parduoti.

O juk viena iš Vakarų civilizacijos vertybių – pagarba kapinėms ir maldos namams. Įsitikinimas, kad negalima jų naikinti.  Aš katalikas ir man svarbu, kad sinagoga gyventų ir religinį gyvenimą. Tik tokiu atveju tai bus teisinga. Jei tai bus tik muziejus, tai – jau ne sinagoga. O jei ten žmonės meldžiasi, tai yra sinagoga.  Tik taip mūsų kalbos apie toleranciją ir daugiakultūriškumą bus tikros.

– Kas yra Vroclavo stiprybės pagrindas? Kas laiko ant savo pečių miestą, kurio ekonomika auga greičiau nei Kinijos?

– Turime puikų mišinį – ir gerų paslaugų, ir puikią pramonę: 70 proc. – paslaugos, o 30  proc. – pramonė. Priemiesčiuose, apylinkėse – fabrikai, mieste – paslaugos. 

Iš vaikystės prisimenu šimto zlotų banknotą, ant kurio vaizduota, kaip atrodo graži Lenkija – fabrikai su kaminais, iš kurių rūksta dūmai. Dabar Vroclave veikia naujoviški fabrikai – tiesiog biurų pastatai, kuriuose dirba du, trys ar net keturi tūkstančiai žmonių.

Visi juose triūsiantys vroclaviečiai dirba galva! Dauguma iš jų moka bent po dvi kalbas. Kaip jūs žinote, tai vadinama žinių ekonomika. Man džiugu, kad tai vyksta dabar –  Vroclavo aukštųjų mokyklų absolventams tai garantuoja darbą. Aišku, su sąlyga, jei jie mokosi kalbų.

Mes turime visko: automobilių pramonę, elektroniką, namų ūkio reikmenų fabrikų, teikiame informatikos paslaugas. Nors ir nemėgstu bankų, turime stiprų finansų sektorių. Rinkodaros, personalo atrankos paslaugos teikiamos tokiems galiūnams kaip „Google“, IBM, „Hewlett Packard“.

– Kodėl IBM, „Google“, „Cadbury“, „Toyota“ atėjo būtent į Vroclavą, o ne Krokuvą ar Varšuvą?

– Yra jų ir Krokuvoje ar Varšuvoje. Kodėl Vroclavas? Taip jau sutapo. Prieš dešimt metų Vroclave buvo labai daug išsilavinusių žmonių ir labai didelis nedarbas.  Būtent tai mums ir suteikė šansą: čia buvo lengviau surasti reikalingų darbuotojų nei Varšuvoje ar Poznanėje.

– Tuomet jus vroclaviečiai ir išrinko prezidentu?

– Atėję į valdžią, mes pasinaudojome Vroclavo padėtimi. Logistiškai Vroclavas yra labai patogus. Mes suremontavome senąjį greitkelį į Berlyną, kuriuo važiuodamas galėdavai dantų plombas pamesti. Esame universitetinis miestas, tad buvo lengva surasti žmonių, kalbančių užsienio kalbomis.

R.Dutkiewiczius: „Po dešimtmečio Europoje vyks ypač aštri konkurencija tarp miestų. Žmonės gyvens tik ten, kur patogu gyventi. Vieni miestai tuštės, kiti pilnės.“

Daugelis mano kolegų Lenkijos politikoje yra nuo 1989-ųjų. Neslėpdamas pasakysiu – jie nieko kito nesugeba kaip tik administruoti. O mano gyvenimas taip susiklostė, kad aš visą dešimtąjį dešimtmetį buvau versle – buvau vadinamasis galvų medžiotojas. Užsiėmiau tik užsienio firmų atvedimu į Lenkiją ir gerų vadybininkų joms paieška.

Tie mano gebėjimai ir užsienio kalbų mokėjimas man padėjo 2003–2004 metais. Buvau iš tų, kurie suprato, ką reiškia miestui pritraukti investicijų. Kadangi tai buvo vienintelis dalykas, kurį mokėjau, kai tapau prezidentu, tik tuo iš pradžių ir užsiėmiau.

– Kalbantis su vroclaviečiais dažnai girdėdavome žodį „ambicija“. Vroclavas save pasauliui pristato kaip ambicingą miestą. Kaip galėtumėte tai pagrįsti?

– Būtent taip ir jaučiasi vroclaviečiai. Kodėl taip yra, nežinau, bet taip jau yra. O kadangi tokie yra vroclaviečiai, ir savivaldybės politika turi būti ambicinga. Todėl ir kuriame. Vieni projektai pasiseka, kiti – ne. Bet jei dešimt kartų bandai, tai bent keturis kartus laimi.

– Kokią matote Vroclavo viziją dar po dešimties metų? Ko Vroclavui dar trūksta?

– Nuo Baltijos iki Tatrų, nuo Oderio ir Bugo (juokiasi). Miestas yra toks mechanizmas, kuriame niekada taip nėra, kad viskas būtų paruošta. Per dešimt metų jau investavome 15 mlrd. zlotų į miesto infrastruktūrą. Lenkijoje tai dideli pinigai.

Vroclavas turi būti atviras, tarptautinis miestas. Taip pat norėčiau, kad miestas išliktų jaunas, išlaikytų ambicingų projektų alkį. Vroclavo šerdis – plačiai suprantama kultūra. Norime, kad Europos kultūros sostinės projektas būtų esminis.

Vroclavas žengė pirmą žingsnį – statant pastatus, taisant gatves ir kelius. Dabar turime daugiau dėmesio atkreipti į sielą. Mūsų universitetai turi mokyti studentus vis geriau. Tikiuosi, kad po dešimties metų jie bus ypač aukšto lygio.

Po dešimtmečio Europoje vyks ypač aštri konkurencija tarp miestų. Žmonės gyvens tik ten, kur patogu gyventi. Vieni miestai tuštės, kiti pilnės. Norėčiau, kad Vroclavas būtų toje grupėje, kur žmonių daugės.

Pasakysiu tokį beveik anekdotą, ką reiškia būti tarptautiniu miestu. Prieš keletą savaičių Turgaus aikštėje sutikau juodaodį džentelmeną su vaiku vežimėlyje. Tai buvo niujorkietis, atvažiavęs aplankyti žmonos, dirbančios pas mus, „Credit Suisse“ banke.

Taigi jau dabar viskas lyg atvirkščiai. XIX–XX a. mes važiuodavome į JAV ieškoti darbo. Dabar jau amerikiečiai atvyksta dirbti į Vroclavą. 

– Ankstyvas šeštadienio rytas, galėtumėte gulėti lovoje, ramiai gerti kavą. Bet užuot ilsėjęsis, kalbatės su dviem žurnalistais iš tolimo Vilniaus. Kodėl? Daugeliui ne tik mūsų politikų tai būtų nesuprantama.

– Taip nėra, kad dirbu kiekvieną šeštadienį. Bet taip, darbas – mano liga. Esu priklausomas. Tai nėra labai gerai. Aišku, neslėpsiu – būti Vroclavo prezidentu yra labai malonu. Turiu štai šį didžiulį kabinetą, visi manęs klauso, važinėju automobiliu, žmonės kepures nukelia (juokiasi).

Kita vertus, toks darbas nėra visai darbas. Demokratinė politika – ne dominavimas ir ne valdymas. Tai – tarnystė. Esu pasamdytas, kad tarnaučiau vroclaviečiams. Žodžiu, kiekvienas ministras yra ir liokajus. Ir tai taip pat yra Vakarų civilizacijos pasiekimas.

– Nebūtume lietuviai, jei nepaklaustume, ar tokios sąvokos kaip Vilnius ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštija jums ką nors reiškia?

– Vilnius – taip, o LDK... Iš pradžių norėjau sakyti, kad LDK ne, bet mąstau. Štai Liubline yra Jogailos atvaizdas. Nenorėčiau kalbėti banalybėmis, bet vis dėlto, kai žiūriu į tas freskas, galvoju, koks tai buvo įdomus projektas – Lenkijos ir Lietuvos susitikimas.

Tai ne tik Vakarų kultūros invazija į Rytus, bet ir Rytų kultūros įtaka Vakarams. Juk Jogaila labai mėgo Rytų meną. Tai lenkų vykdytas projektas, kurį sugalvojo lietuviai. O Vilnius man – vienas iš nuostabiausių Europos miestų. Vilniuje buvau… Kada aš buvau Vilniuje? (pasisuka į vieną iš trijų padėjėjų; pernai, prezidente, raportuoja ši).

Ak, taip, per Kaziuką. Puikus miestas. Tomo Venclovos knyga apie Vilnių mane net labai suintrigavo. Ir dar – vaikščiojame po kavines Vilniuje ir niekas nepyksta, kad kalbame lenkiškai.

– Nors studijavote matematiką, niekam ne paslaptis, kad labai mėgstate poeziją.

– Taip, labai. Bet tame nėra nieko keisto. Poezija neįmanoma be vaizduotės. Matematika – taip pat.

***
Modernaus miesto valdymas, matyt, taip pat. Todėl pasigailime, kad apie poeziją Vroclavo prezidento paklausėme tik atsisveikindami, kai diktofonai jau buvo  išjungti. R.Dutkiewiczius deklamuoja mums Czeslawą Miloszą.

Turime pripažinti: Nobelio premijos laureato ir paskutinio LDK piliečio, kaip jis save vadino, iš Šateinių dvaro eilės pasiutusiai gerai skamba 3,814 mlrd. zlotų metinį biudžetą valdančio 193 cm ūgio Vroclavo prezidento lūpose. Kaip tikri lietuviai, pavydime Vroclavui.

Vroclavo biudžeto pajamų dinamika
– 2007 m. – 2,47 mlrd. zl.
– 2008 m. – 2,77 mlrd. zl.
– 2009 m. – 3,08 mlrd. zl.
– 2010 m. – 3,28  mlrd. zl.
– 2011 m. – 3,4 mlrd. zl.
– 2012 m. – 3,814 mlrd. zl. (išlaidos – 3,804 mlrd. zl.)

 

Savaitraštis „15min“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min