-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Bronius Nainys: „Naujam okupantui netarnavom, bet galių pasipriešinti – neturėjom“

Čikagos priemiestyje Lemonte gruodžio 20 d. mirė Bronius Nainys, inžinierius, žinomas lietuvių išeivijos veikėjas, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, buvęs JAV ir Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovas, ilgametis žurnalo „Pasaulio lietuvis“ redaktorius, publicistas, išeivijos ir Lietuvos spaudos bendradarbis. Lygiai prieš šešerius metus – 2010 m. gruodžio 16 d. – tame pačiame Lemonte, Pasaulio lietuvių centro patalpose, su B.Nainiu buvau susitikęs dokumentinio filmo apie 1941 m. sukilimą kūrimo reikalu.
Bronius Nainys
Bronius Nainys / Vidmanto Valiušaičio nuotr.

Tada parengiau su juo platų interviu, kurio tik labai maža dalis buvo panaudota Sauliaus Bartkaus prodiusuotame ir Algio Kuzmicko režisuotame filme „Pavergtųjų sukilimas“ (2011).

Tas interviu, mano nuomone, turi dokumentinės vertės, kaip svarbus liudijimas žmogaus, dalyvavusio istoriniuose įvykiuose. Prisimenant šviesios atminties velionį, tinkama yra jo liudijimus pristatyti.

* * *

Karo nuojauta

– Kada pajutote, kad virš Lietuvos tvenkiasi karo debesys?

– 1939 metų pavasarį įstojau į Lietuvos karo mokyklą. Iš karto neatrodė, kad laukia kažkokie dideli įvykiai. Tačiau jau rudenį, kai buvo įvestos sovietų kariuomenės įgulos, pradėjome jausti kažkokią blogą ateitį.

Tiesiogiai to pajusti nebuvo galima – karo mokykloje mokslas tęsėsi, viskas vyko lyg ir įprasta tvarka. Bet ėmė rodytis ir neįprastų dalykų.

Prieš pradėdami tikrą karo mokyklos kariūnų programą, turėjome išeiti jauno kareivio apmokymo kursą. Tuo tikslu aš pakliuvau į Ukmergę, į I-ąją pėstininkų kuopą. Staiga, dar nebaigus tos jauno kario programos, mums buvo pranešta, kad einame pagreitintą kursą ir jau po 4 mėnesių būsime pakelti į karininkus.

Man tada buvo 19 metų. Negalėjau įsivaizduoti, kaip tokio jauno amžiaus galėčiau būti karininku. Nuo tada mane jau ėmė persekioti karo nuojauta.

Kai Sovietų Sąjunga išėjo į karą prieš Suomiją, paskaitose karininkai, ypač vyresni primindavo: jei karas rusams nesiseks, mes turėsime eiti kovoti prieš Suomiją. Kadangi mus įpareigoja Savitarpio pagalbos su sovietais sutartis.

Mums tai atrodė keista. Tačiau politikavimo ar ypatingesnio aiškinimo apie sovietų kariuomenę, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos santykius nebuvo. Atrodė, kad mes einame normalų kariūnų kursą, esame ruošiami tapti atsargos karininkais.

„Kodėl nesiginate, nekvojate? “

– O kaip prisimenate 1940-ųjų metų vasarą?

– Pavasarį išvykome į Pabradės poligoną prie Švenčionėlių. Ten turėjome atlikti praktiką karo lauko sąlygomis. Po to grįžti į karo mokyklą, vykti į pulkus, atlikti kariuomenės stažą. O rudenį jau būtų mums suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tada – paleisti į atsargą. Dėl mokslo karo mokykloje susitrukdė mums vieneri studijų metai.

Išvykstant į poligoną man krito į akis žinutė „Lietuvos aide“: „Nemunu į Lietuvą, t.y. į Kauną, atvyks 10 000 vokiečių sportininkų“. Kas čia darosi, tada pagalvojau? Ką jie čia darys, tokia daugybė?

Atlikome savo uždavinį poligone ir birželio 15 dieną grįžome atgal į Kauną. Berods, Naujojoje Vilnioje traukinys sustojo ir kažkaip ilgokai stovėjo. Mes buvome susodinti į prekinius vagonus, karininkai – į keleivinį.

Iš to keleivinio vagono į mūsų vagoną atėjo kapitonas Ramonis ir būrio vadas Šamamoga. Jie mums pranešė, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė (sakė, berods, Raudonoji armija) peržengė Lietuvos sieną. Kariuomenės vadas generolas Vitkauskas nuvyko jos sutikti. Mums buvo pasakyta laikytis ramiai, Sovietų Sąjungos kariuomenę sutikti draugiškai.

Jie klausė: štai, jūs Lietuvos kariai, kodėl nesiginate, kodėl nekovojate? Eina svetima kariuomenė per Lietuvą, o jūs važiuojate namo, linksmai nusiteikę?.. Tai mus irgi labai stipriai paveikė...

Likome labai nustebinti. Nežinau, kiek kariūnų apie tai galėjo žinoti. Bet man tai buvo didelė naujiena. Tuoj pat prasidėjo kalbos, kodėl taip atsitiko? Ir tas klausimas mane iki šiol persekioja: kodėl nesigynėme, kodėl įsileidome, kodėl nei šūvio neiššovėme, kodėl nesiėmėme jokių veiksmų?

Net protesto neišreiškėme! Kodėl mūsų vyriausybė nieko nedarė?

Mes tada nežinojome apie tuos posėdžius prezidento Smetonos būstinėje. Nežinojome nei vieno ministro nusistatymo, nuomonių ir nuotaikų. Todėl buvome labai nustebę savo vyriausybės nusiteikimu. Tai mus labai stipriai paveikė.

Po to traukinys pradėjo judėti. Važiavome toliau. Sustojome kitoje stotyje. Berods, Kaišiadoryse. Į stotį prie traukinio buvo atėję moksleivių, ką tik baigusių gimnaziją. Tarp mūsų kareivių jie turėjo pažįstamų, tad kalbėjosi. Jie klausė: štai, jūs Lietuvos kariai, kodėl nesiginate, kodėl nekovojate? Eina svetima kariuomenė per Lietuvą, o jūs važiuojate namo, linksmai nusiteikę?..

Tai mus irgi labai stipriai paveikė...

– Ar jūs nesiteiravote savo karinės vadovybės kodėl viskas vyksta būtent taip?

– Prisimenu, kaip kapitonas Ramonis, kuopos vadas pranešė, kad suimti du aukšti Lietuvos valstybės pareigūnai – vidaus ministras generolas Kazys Skučas bei Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis.

Tai mus irgi stipriai sukrėtė: kodėl Lietuvos vyriausybė savo žmones atiduoda areštui, kažkokiam teismui? Vėliau pats Smetona aiškino: „Ką mes galėjom daryti? Sakė, kad čia tardys ir teis savi, nuspręs teisingai. Tokį reikalavimą reikėjo vykdyti.“

Mes šito reikalavimo niekada nesupratome. Tačiau iš savo karininkų irgi maždaug tokius pat žodžius išgirdome. Tik tyliai. Ir paaiškinimą, kodėl mes nekovojome. Ramonis buvo karininkas ir valstybės tarnautojas. Kalbėti viešai priešingai vyriausybės pozicijai negalėjo.

Batsiuvys – politinis vadovas

– Kas vyko toliau?

– Grįžome į karo mokyklą ir buvome paskirstyti į pulkus atlikti kariuomenės stažo. Po 2,5 mėnesio būtume pakelti į karininkus.

Man buvo paskirta vykti į Šiaulius. Ten prašiausi. Kadangi netoli – mano tėviškė.

Kol išvykome, okupacinės kariuomenės nejautėme ir okupacijos, kaip tokios, nejutome. Tačiau štai kas man vėl įstrigo.

Būnant Šiauliuose, pirmą sykį teko susidurti su sovietų kariais ir karininkais. Jie rengėsi kažkokiam sceniniam pasirodymui.

Aikštėje Šiauliuose, kurioje mes atlikdavome savo pratimus, jie surentė pakylą. Ant tos pakylos ėmė šokti karininkai. Atrodė labai keistai. Šoko išeiginėmis uniformomis, auliniais batais. Šokį baigdami, jie labai smarkiai sutrypė kojomis, iššoko į priekį ir iš kardų sudėjo žodį „STALIN“.

Pajutau kažkokį gilų širdies skausmą: štai ką dabar turime matyti ir su kuo turime gyventi...

Netrukus iš pulko kareivinių Šiauliuose mus iškėlė į Joniškio gimnaziją. Ten leidom vasarą. Čia jau teko susidurti su kariuomenės bolševikinimu. Atsirado politiniai vadovai – kuopos, pulko. Atsirado politinės pamokos.

Mūsų kuopos politinis vadovas buvo Burinskas. Batsiuvys iš Tauragės. Jis vadovaudavo tomis politinėms pamokoms. Lietuviškai jau buvo išleista tokia knygutė – Stalino konstitucija su paaiškinimais. Ir tas politinis vadovas jau skaitė mums tą konstituciją.

Jo sugebėjimai buvo tokie, kad turėjo įsikišti pulko politinis vadovas. Jis priminė, kad nereikia skaityti Stalino konstitucijos ir nereikia jos aiškinti. Tada Burinskas atvertė tą konstituciją, parodė, kad ji jau su paaiškinimais. Ir jos aiškinti nereikia.

Atrodė labai keistai. Šoko išeiginėmis uniformomis, auliniais batais. Šokį baigdami, jie labai smarkiai sutrypė kojomis, iššoko į priekį ir iš kardų sudėjo žodį „STALIN“.

Tokio pajėgumo žmonės mus pradėjo politiškai šviesti...

Paskui jau turėjau ir tam tikrą įvykį – buvau tardomas. Įsteigė Lenino kampelius. Mane paskyrė to Lenino kampelio vadovu. Tas kampelis mums labai tiko lošti kortomis. Tai naktimis ten lošdavome pokerį.

Pagavo. Norėjo stipriai nubausti: kaip tokioje „šventoje vietoje“ drįsome niekingai laiką leisti? Bet kažkaip tas visas reikalas prislopo. Kadangi visa Lietuvos kariuomenė jau buvo surenkama į Vilnių.

Iškeliavome į Vilnių. Ir jau tada prasidėjo kitas laikotarpis, kai Lietuvos kariuomenė tapo įjungta į Sovietų Sąjungos kariuomenę ir pavadinta kažkelintu „šaulių korpusu“.

Netrukus mus paleido iš karo mokyklos į atsargą, bet niekad taip ir nepakėlė į karininkus. Buvome pavadinti kursantais, atlikusiais nustatytas pratybas ir išklausiusiais atitinkamus kursus. Ir be jokio laipsnio atleisti bei išsiųsti namo.

Tai atsitiko 1940 metų spalio pradžioje. Atsimenu, kad vėlavau porą savaičių į universitetą.

Sovietų „paslaugūnai“

– Kokios nuotaikos vyravo tarp studentijos?

– Šituo atleidimu iš kariuomenės labai aiškiai pajutome, kad nesame jau savo valstybės šeimininkai, o priklausome kitiems. Visuotinai pajutome, kad esame okupuoti ir mus kontroliuoja svetima kariuomenė. Jokių kalbų apie jokią kitą kitokią santvarką nebebuvo. Vyko vadinamoji sovietizacija.

Ir universitete pasijuto jau visiškai kitokios nuotaikos. Studentai universitete dalijosi jau į dvi savotiškas grupes: viena – lietuviai, o kita – svetimtaučiai. Kadangi skyrėsi net kalba – jie tarpusavy kalbėjosi rusiškai. Aiškiai pajutom, kad ir čia nebesame vienalytė lietuviška studentija. Viena lieka ištikima lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, kita elgėsi stipriai pataikaudama šalį okupavusiems sovietams.

Nuotaika pasidarė slogi. Ir juo toliau darėsi vis slogesnė. Pajutome, kad vienas paskui kitą ėmė dinginėti mūsų draugai ir pažįstami. Sužinojome, kad vyksta areštai prieš studentus. Nebesinorėjo mokytis. Ypač po to, kai įvedė rusų kalbą ir pradėjo dėstyti Stalino konstituciją.

Pajutome lyg kokia bjaurastis stelbia mūsų esybę. Gerai dar nesupratome, kas darosi, bet aiškiai jutome, kad slenkame prapultin. Norėjome kokiu nors būdu viso to atsikratyti, bet nežinojome, kaip.

– Koks vyravo studentų požiūris į Justo Paleckio vyriausybę?

– Lietuviška studentija labai aiškiai jautė: čia yra sovietų „paslaugūnai“. Okupantų tarnai. Jie mums primesti, turime kažkaip su jais gyventi.

Studentų nusiteikimas buvo priešiškas. Net ir pačiam Paleckiui asmeniškai. Keletą kartų jis buvo apsilankęs. Mes jį sutikdavom tyla.

Dar iš kariuomenės laikų, prisimenu. Vyko kažkoks renginys. Sėdėjome salėje ir ėmėme dainuoti lietuviškas dainas. Kažkoks rusas paprašė padainuoti revoliucinių dainų. Tada kažkas uždainavo „Nurimk sesut...“ Tai buvo mūsų „revoliucinė“ daina, savotiškai „užprašyta“.

Studentijoje vyravo daugiau ar mažiau tokios nuotaikos.

Organizavo penketuką

– Ar nebuvo galvojimo, kad, na, Smetonos režimas vis dėlto buvo įgrisęs, gal tie pasikeitimai išeis į naudą?..

– Tarp lietuviškos studentijos to nebuvo. Nuolat buvo prisimenama: kodėl mes nekovojome, kodėl leidomės į tokią padėtį be šūvių?.. Tekdavo vis prisiminti, kad tai buvo Smetonos klaida.

Ką kita studentijos dalis, kalbėjusi rusiškai, galvojo – nežinau. Mes Paleckio vyriausybės nesiejome su Lietuvos interesais, neva tai „lietuviška vyriausybė“.

Tiesa, toje vyriausybėje iš pradžių buvo Krėvė, Galvanauskas – žmonės, kuriais tarsi galėtum pasikliauti. Bet jie netrukus atsistatydino. Įsitikinimas, kad čia nieko nėra lietuviško, vien okupanto primesta vyriausybė, tik sustiprėjo. Bent jau toje aplinkoje, kurioje buvau aš.

– O kada ėmėte galvoti, kad reikia vis dėlto kažko imtis ir veikti padėčiai pakeisti?

– Kad ko nors reikia imtis, tokios mintys atsirado dar prieš Kalėdas. Tuo laiku dar nebuvau įsijungęs pogrindžio veiklą, bet jau girdėjau, kad pogrindis egzistuoja.

Prieš Kalėdas priėjo prie manęs vienas studentas ir pakalbino įsitraukti į penketukų veiklą. Jis kreipėsi į mane kaip į atsargos karininką, prašė tokį penketuką organizuoti.

Kam tas penketukas bus reikalingas, tuo metu dar nesuvokiau. Tačiau po kelių susitikimų jau supratau, kad penketukai sudarinėjami kaip organizuota pogrindžio bazė kovai su okupantu.

Po Kalėdų atostogų grįžęs į universitetą pamačiau ant sienos iškabintą studentų sąrašą, kuriame manęs nebebuvo. Radau save iš universitetų pašalintųjų sąraše. Asmuo, kuris kalbino mane įsijungti į penketukų veiklą, pasakė, kad jau ruošiamasi sukilimui prieš sovietus. Tad pirmąkart išgirdau apie planuojamą sukilimą po Kalėdų.

Nepriklausiau studentų profsąjungai. Priklausantiems studentams būdavo išduodamos kortelės. Be jų negalėjai įeiti į universitetą. Aš eidavau su kito studento kortele. Nors buvau pašalintas, paskaitas lankiau, niekas iš manęs studijų knygelės neatėmė. Jaučiausi kaip studentas, nors oficialiai iš sąrašų buvau išbrauktas.

Kodėl taip dėjosi – net nežinau. Galvoju, gal tas studijų knygeles ar pažymėjimus galėjai gauti neoficialiai? Aš turėjau tą kortelę ir man užteko, kad galėjau įeiti į universitetą.

Laukė karo

– Kaip ruošėtės sukilimui?

– Jokių ypatingų pasiruošimo darbų neatlikau. Susitikdavom dažnai. Pasikalbėdavom. Žinojome, kad sukilimui rengiamasi, kad yra to sukilimo vadovybė. Vadovybės pavardžių nežinojome. Nors man ne kartą teko susitikti su Pilypu Naručiu (jo pavardė tada buvo Žukauskas), nežinojau, kad jis yra vienas to sukilimo vadovų.

Daktaras Adolfas Damušis buvo technologijos fakulteto dekanas. Irgi nežinojau, kad jis buvo įjungtas ir priklausė vadovybei.

Aš nebuvau herojus. Joks ypatingas žmogus. Tik nuolat buvo primenama, kad reikia būti pasirengus.

Nepamenu, kuriuo metu man buvo aiškiai pasakyta: kai prasidės sukilimas – tavo susirinkimo punktas yra Laisvės alėja, Grandies namai, buvusi Šaulių buveinė. Ten turėsiu vykti.

Gaudavau pogrindžio spaudos lapelių. Turėdavau juos paplatinti. Vieną kartą gavau pistoletų, kuriuos turėjau pernešti. Iš kur ir kas man tuos pistoletus davė, šiandien nebeprisimenu. Daugiausia ką dariau, tai paplatindavau pogrindžio spaudos lapelių. Nežinojau, kas juos gamina. Ir nelabai sukau galvą. Buvo ten pranešimų apie žinomus okupuotos Lietuvos veikėjus, pvz., Liudą Girą, Justą Paleckį, kariuomenės vadą Vincą Vitkauską. Kiekvieną mėnesį gaudavau ką nors paplatinti.

– Kaip prisimenate sukilimo dienas?

– Dar prieš tai buvo pranešta, kad sukilimas prasidės drauge su prasidedančiu Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karu. Tai man teko išgirsti jau balandžio mėnesį.

Aš nebuvau herojus. Joks ypatingas žmogus. Tik nuolat buvo primenama, kad reikia būti pasirengus.

Tarpusavyje kalbėdavom, kad kils karas. Kad kartu su karo pradžia prasidės sukilimas. Visokių bolševikinių-komunistinių mokslų dėstytojai dažnai sakydavo, karas bus. Bet pridurdavo, kad „mes kovosime svetimoje žemėje“. Iš to supratome, kad karui yra ruošiamasi.

Juo artyn pavasario, juo tie gandai dažnėjo. Ir mūsų pokalbiai apie tą būsimą karą dažnėjo. Kai įvyko 1941 m. birželio 14-18 dienų trėmimai, pasigirdo kalbos, kad karas prasidės labai greitai.

Buvo keista, tačiau tie gandai pasitvirtino.

Tos numatomo karo datos pasigirsdavo, bet vėliau nepasitvirtindavo. Ateidavo žinia, kad karas prasidės tada ir tada. To karo labai laukėme. Kai ji praeidavo ir karo nebūdavo, labai nuliūsdavome. Galvodavome, kad karo gal visai nebus? Gal mes ir liksime tokioje padėtyje, kurioje esame? Kadangi kasdien ji darėsi vis darėsi slogesnė ir liūdnesnė: vis daugiau studentų nebesutikdavai, jie nebepasirodydavo universitete. Ir žinodavai, kad jie yra suimti. Tada galvodavai, kada ateis jau tavo eilė?...

Mes gyvenome Obuolių gatvėje viename bute 4 studentai. Vieną iš mūsų paėmė ir išsivedė. Ir jis atgal nebegrįžo. Mane įspėjo, kad jau ieško ir manęs. Sėdau į traukinį ir išvažiavau į tėviškę.

Kai po 2 savaičių grįžau, manęs jau nebeieškojo. Tačiau tas išvestas studentas buvo Motiejus Kvedaras. Jį matydavome universitete, bet su juo nebesusitikdavome ir nebekalbėjome. Tik vėliau paaiškėjo, kad jeigu mes likome neareštuoti ir nenukentėjome per tą laiką, tai tik dėl to, kad jis elgėsi labai garbingai ir mūsų neišdavė.

Dar vieną buvau vėliau sutikęs, kuris buvo areštuotas ir užverbuotas. Jis man gatvėje pasakė, kad daugiau nebesusitiksime ir nebekalbėsime. Buvo garbingas žmogus, nes niekas dėl jo nenukentėjo.

Todėl ir mano prisiminimuose liko tokių studentų vardų, kurie labai garbingai laikėsi. Kadangi visa mano aplinka dėl to nenukentėjo.

Sukilimo auka – brolis

– Prisimenate trėmimų dienas?

– Taip, žmones tai labai paveikė. Birželio 14 d. laikiau chemijos egzaminą. Berods, buvo šeštadienis. Ėjau Žaliakalnio gatve link į universiteto rūmų. Ir staiga pamačiau kaip sovietų kariai grūdo į sunkvežimį vyrą, su kažkokiais ryšuliais. Taip brutaliai, bjauriai. Pasijutau labai nemaloniai, perėjo šiurpas.

Universitete patyriau, kad veža žmones. Nors akivaizdžiai mačiau, nežinojome kas darosi ir kodėl. Nežinios buvo daug.

Bet po šitų trėmimų pradėjome kalbėti, kad karas bus. Ir tos nuotaikos jau kėlė savotišką ūpą. Visi buvome pasiryžę. Ir jei teks sukilime dalyvauti, tai eisime ir dalyvausime. Ir gal net tai bus džiugi, laiminga diena, kad ir mums lemta joje dalyvauti.

– Ar žmonės kalbėjo, žinojo ar bent nujautė, kad suimtieji sunkiai tardomi, kankinami, verčiami tapti skundikais ir išdavikais?

Ateidavo žinia, kad karas prasidės tada ir tada. To karo labai laukėme. Kai ji praeidavo ir karo nebūdavo, labai nuliūsdavome.

– Apie kankinimus, kurie vyko, mes nekalbėjome. Buvo kalbama, kad suimtieji jau niekada nebegrįš. Vyravo nuomonė: jeigu jau pakliuvai – tavo dienos suskaitytos. Apie kankinimus dar nieko nežinojom. Tai patyrėme tik vėliau, kai žmonės išėjo iš kalėjimo.

Mano brolis žuvo jau 3 karo dieną. Jis mokėsi Linkuvos gimnazijoje. Kaip tik buvo pasibaigę mokslo metai. Jis su kaimynu dviračiais iš namų važiavo į Linkuvą. Pakeliui buvo miškelis. Miškelyje jie susitiko partizanų būrį. Ir jie į tą būrį įsijungė.

Kadangi jie buvo atvykę iš kaimo ir dar nebuvę Linkuvoje, tikėjosi, kad jų nepažins. Pasiuntė nuvažiuoti į Linkuvą ir ištirti, kas ten darosi. Jie dviračiais ir nuvyko. Privažiavę Linkuvos miestelį iškart buvo suimti sovietinių aktyvistų. Jie buvo nelietuviai, kitataučiai. Jie išsikvietė sovietų karinį dalinį. Dar du kiti moksleiviai kartu buvo pagauti.

Juos įsisodino į sunkvežimį, nuvežė 12-15 km prie Pakruojo dvaro ir pamiškėje sušaudė. Tai buvo, berods, 24 birželio. Jie buvo suimti Linkuvoje pasilikusių raudonųjų veikėjų, prieš kuriuos buvo sukilę lietuviai.

Klimaitis „dėkojo“ vokiečių vardu

– Kada supratote, kad jau metas veikti, metas sukilti?

– Tuoj pat, kai prasidėjo karas. Jis prasidėjo sekmadienio rytą, birželio 22-ąją.

Nuėjau į Grandies namus, kur buvo mūsų penketuko susirinkimo vieta. Ten jau buvo nemažai žmonių, tačiau niekas nevyko. Buvo pirmadienio rytas. Ten bute gyveno vienas mano pažįstamas – Lietuvos kariuomenės lygtinis puskarininkis iš motorizuotų dalinių. Jis turėjo radijo aparatą. Pas jį bute išklausėme pranešimo per Kauno radiją: kad atkuriama valstybė, kad sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, kad žmonės kviečiami sukilti ir vyti okupantus. Kauno radijas jau buvo patekęs į sukilėlių rankas.

Tad tuose Grandies namuose aš ir likau. Prie vartų atvažiavo sunkvežimis su lietuviška trispalve. Iš jo išlipo ir paklausė ar čia yra karininkų? Sakau, esu atsargos karininkas. Ot, sako, labai gerai. Mūsų uždavinys – „pulti saugumą“, neleisti pabėgti sovietų saugumiečiams ir enkavedistams. Tas pastatas buvo Laisvės alėjos ir Vytauto g. kampe.

Važiuojam „pulti saugumo“. Pasidalijome į dvi puses. Man buvo pavesta vadovauti vienai pusei, o jis vadovavo kitai. Kažkokio organizuotumo nebuvo. Tikslas – paimti ten esančius enkavedistus. Turėjau tik pistoletą. Kiti – šautuvus, kai kas – ir stipresnį ginklą.

Nepamenu, kaip su keliais vyrais atsiradau saugumo kieme. Kita grupė į tą kiemą pateko pro vartus. Ten jau nei vieno ruso nebebuvo. Suiminėti nebebuvo ko. Pradėjome vaikščioti po visus kambarius. Buvo suverstos krūvos popierių, mėtėsi dokumentai.

Mums ten pasivaikščiojus – pasigirdo šūviai. Atsistojome į kampus, pradėjome atsišaudyti. Paaiškėjo, kad į mus šaudė iš Ateitininkų namų. Jie jau irgi buvo sukilėlių rankose. Tai toks savotiškas prisiminimas, kad tvarkos daug nebuvo.

Tačiau netrukus patyrėme, kad iš saugumo rūsių sklinda kažkokie garsai. Vyrai, sako, žiūrėkite, rūsiuose kažkas yra. Išlaužė kiti duris. Pasirodo ten būta kalinių. Kas jie – neaišku. Kankinti jie nebuvo. Mes juos išleidom. Neprisimenu, kiek jų buvo...

Tie, kurie buvo tarnavę Lietuvos saugume, sovietų buvo sugaudyti ir susodinti. Tardomi. Jei išėjo savotiškai žiaurūs ir pikti. Klausė, kur tie, kurie mus tardė, kurie tarnavo okupantų saugumui? Jie neatrodė sužeisti.

Tas mūsų saugumo užėmimas tuo ir pasibaigė. Grįžau į Obuolių gatvę, kur gyvenau. Kitą dieną vėl nuėjau į Grandies namus, bet ten jau nieko nebebuvo.

Kada grįžau į saugumo rūmus, – nebeatsimenu kurią dieną, – ten jau buvo vokiečiai. Tarp vokiečių buvo ir vienas lietuviškai kalbantis – Klimaitis. Dėvėjo vokiečių SS uniformą. Jis mus visus suvarė į kiemą, pasakė „dėkui, jūs mums padėjot išvyti okupantus, jūs mums daugiau nebereikalingi, atiduokite ginklus ir eikite namo; jūsų kova pasibaigė“.

Mes išėjome namo. Tačiau kai kurie liko. Tie, kurie buvo saugumo valdininkai, jie pradėjo toje įstaigoje veikti. Atsirado viršininkų, pavaldinių ir jie pradėjo tą įstaigą tvarkyti. Mano, kaip sukilėlio, vaidmuo pasibaigė.

– Ką daugiau galite pasakyti apie Klimaitį?

– Jis kalbėjo lietuviškai. Gana švaria lietuvių kalba. Stiprokai pabrėždamas, kad savęs lietuviu nelaikė. Vėliau jau sakė, kad jis „iš Klaipėdos krašto“. Tuo metu nežinojau. Save laikė tikru vokiečiu. Dėkodamas, kad „padėjote mums išvyti jūsų okupantą“ jis kalbėjo vokiečių vardu. Tai gerai prisimenu. Buvo nuostabu, kad lietuviškai kalbantis žmogus elgėsi grynai kaip vokietis.

Nenuėjo tarnauti vokiečiams

– Kiek Laikinoji vyriausybė išreiškė visuomenės valią, visuomenės nusiteikimą?

– Birželio 24 d. išėjo pirmasis „Į Laisvę“ numeris. Jame buvo atspausdinti pranešimai, kad sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Iš tos vyriausybės man buvo gerai žinomos dvi pavardės: dr. Adolfo Damušio, kuris buvo VDU Technologijos fakulteto dekanas, ir dr. Balio Vitkaus, Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesoriaus.

Aš tada prisilaikiau prie sporto komandos – žaidžiau krepšinį. Vitkus buvo rėmėjas. Du žmonės buvo žinomi. Girdėta buvo ir Landsbergio pavardė. Jis tada vadinosi Žemkalnis. Pagal juos sprendžiau ir apie kitus. Vyravo nuomonė, kad ta vyriausybė yra garbinga ir lietuviška. Ir kad labai gerai, pačiu laiku padaryta, paskelbiant apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tuo momentu, kai rusai bėgo lauk ir jėgos nebeturėjo, o vokiečiai dar nebuvo atėję.

Tada iš to saugumo pastato išėjau į Laisvės alėją. Buvo neapsakomas jausmas – visur plevėsavo lietuviškos trispalvės. Daug kur buvo iškabintas šūkis „Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva“! Jaunimas ėjo šaligatviais, skandavo laisvės ir nepriklausomybės šūkius. Tai labai gerai prisimenu. Ir labai jautėsi nuotaika, kad dabar atsirado sava valdžia, kad sukilimas pasisekė, kad atsirado vyriausybė, kuri išdrįso atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Tokį jausmą tada pergyvenau. Aiškiai žinojome, kad tai yra Lietuvos vyriausybė. Jos parašoma ar kviečiama lietuvių tauta sukilo, vijo lauk bolševikus. Ir jautėsi daranti lietuvių tautai paslaugą, vaduojantis iš brutalios okupacijos ir atkuriant savarankišką valstybę. Toks jausmas, toks nusiteikimas buvo.

Vėliau, sužinojęs apie savo šeimos tragediją, išvykau atgal į tėviškę. Visuotinai buvo jaučiama, taip pat ir provincijoje, kad toji vyriausybė yra mūsų, ir ji atstovauja Lietuvai.

– Bet būta ir opozicijos Laikinajai vyriausybei, tiesa?

– Buvo keistas jausmas, kai netrukus įvyko kitas sukilimas prieš tą lietuvišką vyriausybę. Neatsimenu visų pavardžių, kurie prie to prisidėjo, bet tarp jų buvo Taunys, Pyragius, Kviecinskas... Jie šitą vyriausybę laikė netinkama, skelbė, kad ji neatstovauja tautai, reikia jos atsikratyti.

Tada jau vėl atsirado naujas galvojimas, kas čia darosi?..

Kai tas pučas nepasisekė, iš karto mums atrodė, kad Laikinoji vyriausybė yra dar stipresnė, turi dar didesnį lietuvių tautos pasitikėjimą, dar didesnį autoritetą, negu turėjo skelbdama Lietuvos nepriklausomybę. Mus atrodė, kad šitie pučistai prieš vyriausybę, kaip tik ir yra žmonės, kurie eina su Vokietija.

Nežinojome tada žodžio naciai arba fašistai. Sakėme, vokiečiai, kurie negali būti mūsų šeimininkai. Mūsų šeimininkai yra mūsų vyriausybė. Mes labai neigiamai žiūrėjome į tuos pučistus – Taunių, Pyragių ir kitus...

– Ar Laikinosios vyriausybės pasitraukimas buvo staigmena?

– Man asmeniškai, kadangi tuo laiku buvau tėviškėje kaime, ir žinios ne taip greit ateidavo, kaip Kaune, Laikinosios vyriausybės atsistatydinimas buvo savotiška staigmena. Negalėjau suprasti, kodėl jie tai padarė. Tačiau vėliau, jau grįžus į universitetą, priežastys tapo aiškios. Tada mano akyse ta vyriausybė dar labiau pakilo. Ji nenuėjo tarnauti vokiečiams.

Liepos pabaigoje atsirado tas vadinamasis generalinis komisaras. Tas vardas buvo netinkamas ir net bjaurus. Tas generalinis komisaras pradėjo įsakinėti mūsų vyriausybei. Vyriausybė jam netarnavo. Ir pasielgė labai gerai – nenuėjo su vokiečiais.

Priešingai, vokiečių įtaigota, paklusni vokiečiams buvo būtent ta „pučistinė“ nacionalistų grupė, kuri jiems tarnavo ir vykdė jų užduotis. Visi įvykiai, kurie tuo metu dėjosi, rodo, kad Laikinoji vyriausybė nebuvo provokiška ir vokiečių pastatyta. Naujam okupantui ji nepataikavo, bet galių pasipriešinti naujam okupantui neturėjo.

– Ar galima lyginti Paleckio ir Ambrazevičiaus vyriausybes? Kai kas – lygina...

– Jokiu būdu. Paleckio vyriausybė buvo okupanto pastatyta. Ambrazevičiaus vyriausybė jokios svetimos jėgos pastatyta nebuvo, ji kilo iš pačios lietuvių tautos. Ambrazevičiaus vyriausybė turėjo stiprią atramą lietuvių tautoje, ne kur nors kitur. Paleckio atrama buvo okupantas ir Maskva. To nebuvo galima paslėpti. Jei būtų rinkimai, Paleckio Lietuvoje tikrai niekas nebūtų rinkę. Priešingai, nei Ambrazevičiaus. Jei kas bando lyginti – nesutikčiau. Nesugretinami dalykai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius