Dabar populiaru
Publikuota: 2014 liepos 22d. 20:59

Didžiųjų Žalimų kaime pagerbtas paskutinis Lietuvos partizanas Pranas Končius

Didžiųjų Žalimų kaime atidengtas paminklas paskutinio Lietuvos partizano Prano Končiaus žuvimo vietai atminti
Didžiųjų Žalimų kaime atidengtas paminklas paskutinio Lietuvos partizano Prano Končiaus žuvimo vietai atminti

Šeštadienį Didžiųjų Žalimų kaime (kretingos r.), kur miško glūdumoje likusi stūksoti viena – Bronislavos ir Eugenijaus Jucių – sodyba, pastatytas paminklas paskutinio ginkluoto Lietuvos partizano – Prano Končiaus – žuvimo vietai atminti.

Su okupantais kovojo iki galo

„Buvo graži, saulėta diena. Su sese grėbėme šieną, kai staiga išgirdau kažkur perkūną griaudint. Parlėkusios namo pamatėm, kad sodybą apsupę sovietų saugumiečiai, supratom, girdėjusios ne griaustinį, o šūvių laviną. Kažkas išdavė Praną, rusai atvyko jo ieškoti,“ – vis dar aiškiai, beveik prieš 50 metų išaušusią liepos 13-ąją dieną prisiminė Ona Kumpienė.

Jų tėvų – Bronislavos ir Pranciškaus Drungilų – sodyboje devynerius metus ir slapstėsi paskutinis Kardo rinktinės partizanas P. Končius, slapyvardžiu Adomas.

B.Jucienės šeima, giminė rūpinosi pastatyti paminklą partizano žūčiai atminti. Be jo sodybą jau keletą metų puošia ir partizano žūtį primena karteniškio Juozo Vilucko išdrožtas kryžius.

Bronislava Jucienė
Bronislava Jucienė

B.Jucienės manymu, partizanams turime būti dėkingi už laisvę. Tai akcentavo ir iškilmingos paminklinio akmens pašventinimo ceremonijos dalyviai: brolis Bernardas, Klausgalvių gyventojo Liudo Augaičio žirgų rikiuote atlydėti Lietuvos kariuomenės savanoriai, Kretingos vadovai, partizano giminaičiai, artimieji, kiti patriotiškai nusiteikę Lietuvos žmonės.

„Lietuvos, partizanų istorija turi būti žinoma. Pranas Končius – paskutinis ginkluotas Lietuvos partizanas, kuris nepasidavė, už tėvynę kovojo iki galo,“ – sakė šiemet kadenciją baigęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius.

Partizanai žinojo, kad KGB kankinimų būtų neįmanoma iškęsti. B. ir P. Drungilų sodybą apsupus sovietų KGB, P. Končius nusišovė.

Antanas Sniečkus, tuometis Lietuvos komunistų partijos vadovas, raportavo į Maskvą, kad paskutinis žuvęs Lietuvos partizanas – Antanas Kraujelis. Ilgai taip ir buvo manoma. Sutikrinus faktus, vietinių gyventojų, giminaičių rūpesčiu atkapsčius ir surinkus informaciją, A.Pociaus teigimu, paaiškėjo, kad beveik keturis mėnesius ilgiau už A.Kraujelį slapstėsi P.Končius – buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, policininkas.

Paskutinio Lietuvos partizano Prano Končiaus sesuo Aniceta Puidokienė
Paskutinio Lietuvos partizano Prano Končiaus sesuo Aniceta Puidokienė

Darbėnų gimnazijos rezistencijos muziejaus įkūrėjo Stanislovo Burbos teigimu, P. Končius – legenda, pasipriešinimo simbolis, miškuose išsislapstęs 20 metų: „Karinis dalinys egzistuoja tol, kol nors bent vienas karys dar nėra sulaužęs priesaikos. Kardo rinktinės apygarda gyvavo 1945-1965 metais, tol, kol žuvo didis, galingas karys – paskutinis ir Lietuvos, ir Kardo rinktinės partizanas P. Končius.“

P.Končiaus pasiduoti neįtikino ir mylimosios – Daliūnės Jonkutės – prašymas. Moteris vis klausė, kada baigsis kova, kada jis liausis slapstęsis, prašė pasiduoti.

„Ji prašydavo jo, kad pasiduotų, liautųsi slapstęsis, atsėdėtų keletą metų kalėjime ir tada, jam išėjus, jiedu susituoktų, bet Prano Končiaus atsakymas buvo paprastas, aiškus: „Kas jau kas, tik ne Pranas rusams pasiduos“, – pasakojo S.Burba.

Prano Končiaus atsakymas buvo paprastas, aiškus: „Kas jau kas, tik ne Pranas rusams pasiduos.“

Iki šiol Didžiųjų Žalimų kaime gyvenančiai Bronislavai Jucienei, kurios tėvų sodyboje slapstėsi partizanas Pranas Končius, įteiktas Lietuvos kariuomenės vado medalis.

Gyvenimas – nuolatinis pavojus

P.Končiui, kilusiam iš Bargalio kaimo, 8 vaikų šeimos, slapstantis B. ir P. Drungilų sodyboje, B.Jucienei buvo 23-eji, O.Kumpienei – beveik 16.

Partizanas slėpėsi kamaroje, B.Jucienės tvirtinimu, ne didesnėje negu 2x2 metro. Jų sodyba buvo sunkiai prieinama, vandens – iki kelių, todėl tokia klampynė buvo dėkinga vieta slėptuvei.

Šventėje dalyvavę Drungilų artimieji dalijosi prisiminimais, kad iki pat P. Končiaus mirties nieko nežinojo apie troboje slepiamą partizaną, tik stebėjosi, ko Drungilai troboje kiaules laiko – juk nuo gyvulių pilna srutų. Drungilai teisindavosi, kad troboje paprasčiau prižiūrėti kiaules su paršiukais. Vėliau giminaičiai suprato, kad kiaulės apsunkindavo priėjimą prie P.Končiaus slaptavietės.

„Jis buvo kaip šeimos narys: virdavo valgyti, kiaules šerdavo,“ – P.Končiaus portretą prisiminė B.Jucienė.

Moteris pasakojo, kad partizano nuolat namie nebūdavo – išeidavo jis ir savaitei, ir kelioms dienoms, bet visas Drungilų šeimos gyvenimas vis tiek buvo didelis pavojus – durys nuolat iš baimės būdavo užsklęstos.

„P.Končius nebuvo bailys, greitai nesislėpdavo, tik tada, kai įsitikindavo, kad tikrai yra iškilęs pavojus,“ – sakė iki šiol toje sodyboje gyvenanti moteris.

Supratusi, kas įvyko tą šiltą liepos mėnesio dieną, moteris pasakojo užsiėmusi akis ir kritusi į lovą – sunku buvo patikėti, kas įvyko ir kas jų šeimos dar laukia. Antrąją dieną pas B.Jucienę atvyko gydytojas.

O.Kumpienė prisiminė, kaip iš trobos ištempė P.Končiaus kūną, suguldė ant jo rastus šautuvus.

O.Kumpienė prisiminė, kaip iš trobos ištempė P.Končiaus kūną, suguldė ant jo rastus šautuvus. „Klausė manęs, iš kur jis. Atsakiau, kad nieko nežinau. Bronislava prisiėmė visą kaltę sau. Pasakė, kad jai, melžiant karves, Pranas priėjęs ir šautuvu pagrasinęs, kad jei nepriims – nušaus,“ – sakė moteris.

Tardė ir klausinėjo po vieną tiek tėvą, tiek vaikus.

B. ir O. Drungilaičių brolis Antanas tarnavo sovietų kariuomenėje. Moterys pasakojo, kad išsikvietė jį kariuomenės vadas, liepė priešais atsisėsti. Iš stalčiaus ištraukė vieną nuotrauką, klausė, ar žino, kas joje. A. Drungilas atsakė, kad taip, tai jo tėviškė. Ištraukė kitą fotografiją – prie sodybos paguldytą sušaudytą P. Končiaus kūną.

„Tėvą nusivedė į mišką, galvojom – nušaus. Pradėjom cypti. Nuleido šautuvą, nenušovė. Kai man rugpjūtį suėjo šešiolika, pasikvietė ir mane į apklausą. Klausinėjo, iš kur jis pas mus atsirado, bet aš apsimečiau, kad nieko nežinau. Padrąsino tylėti ir vienas pažįstamas milicininkas, tyliai ranką ant peties uždėjęs pakuždėjo, kad nieko nesakyčiau,“ – prisiminė O.Kumpienė.

Paskutinio ginkluoto Lietuvos partizano sesuo Aniceta Puidokienė sakė brolį po maždaug šešerių metų pertraukos pamačiusi tik atvesta atpažinti jo kūno.

Paskutinio ginkluoto Lietuvos partizano sesuo Aniceta Puidokienė sakė brolį po maždaug šešerių metų pertraukos pamačiusi tik atvesta atpažinti jo kūno.

Anot moters, tėvai neatstūmė nė vieno, prašančio prieglobsčio, visiems valgyti davė. P. Končius daug metų išsislapstė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

„Tėvai labai jaudinosi, bet turėjo broliui nusileisti. Jis sakydavo: „Aš išeinu į mišką, o jūs – kančion“. Jis suprato, kad mes dėl jo jaudinamės, nerimavo dėl mūsų ir jis“, – prisiminė jauniausia, 13 metų už P. Končių jaunesnė jo sesuo Aniceta Puidokienė.

Anot A.Puidokienės, teko slapstytis ir partizano šeimai, nes jų ūkį konfiskavo, saugumiečiai atvažiuodavo ir bandydavo iškvosti, ką jie žino apie partizanus, kur šiuo metu yra brolis.

„Nieko nesakėm, nežinojom. Baisu buvo. Vyresniąją seserį Kazimierą Šakinienę ir į Sibirą su vaikais, vienam jų vos pusė metukų tada buvo, išvežė į Sibirą“, – pasakojo senolė.

Moters prisiminimuose brolis iškyla kaip labai energingas žmogus. Jiedu labai gerai sutarė, iš tarnybos grįžęs P.Končius nepraleisdavo progos su sese užsiimti, pažaisti. Kai moterį pakvietė atpažinti kūno, ji brolio nebuvo mačiusi apie šešerius metus.

„Po tiek metų mačiau jį pirmą ir paskutinį kartą. Nežinau, kur jis palaidotas, kūno niekas neatidavė“, – sakė A.Puidokienė, tebesanti vienintelė gyva iš gausios šeimos.

Pajurionaujienos.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min