Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 17d. 19:46

Kauno VII fortą išgelbėjo istorijos mylėtojai

Restauruotuose kareivinių kazematuose įrengta karybos istorijos bei karo technikos ekspozicija.
Aliaus Koroliovo nuotr. / Restauruotuose kareivinių kazematuose įrengta karybos istorijos bei karo technikos ekspozicija

Karo istorijos entuziastai gali ne tik knygas apie karą skaityti. Laiko ir žmogaus naikinamą Kauno VII fortą už daugiau nei 2 mln. Lt iš valstybės nusipirkusi viešoji įmonė „Karo paveldo centras“ vienija karo istorijos entuziastus, kurie užsibrėžė į Kauno lankytinų vietų žemėlapį grąžinti ne tik šį, bet ir kitus apleistus fortus.

Istorijos mėgėjų avantiūra

„Kai sužinojome, kad valstybei tas objektas tapo nereikalingas, pagalvojome, kad kito tokio šanso gyvenime nebus, tad, nors buvo pats krizės įkarštis, 2009-ųjų kovą tapome VII forto šeimininkais“,  – pradžią prisimena „Karo paveldo centro“ direktorius Vladimiras Orlovas.

Jau anksčiau su Kauno miesto savivaldybe bendradarbiavę forto savininkai pinigus kaupė ne VII fortui įsigyti. Jie planavo finansiškai prisidėti prie VI forto sutvarkymo ir karo technikos muziejaus jame įrengimo.

„Valdininkai mano, jog kalbėjimas apie problemą jau yra problemos sprendimas. Ir jeigu tu kalbi, tai visai nebūtina nieko daryti – susirinkome, susirūpinome, parodėme vienas kitam tą savo susirūpinimą ir nubėgome rūpintis kitu objektu“, – ironiškai apie miesto valdžios požiūrį kalba V.Orlovas. 

Kad istorijos entuziastas yra teisus, galima įsitikinti atvykus prie VI forto – jis tebestovi apleistas. Tuo tarpu VII fortas, kurį „Karo paveldo centras“ nusipirko už VI forto rekonstrukcijai kauptus pinigus, pamažu gražėja ir atgauna savo veidą.

„Kol forto neįsigijome, mums atrodė, kad čia užteks tik šiek tiek pašluoti, išvalyti, nušienauti, ir taps gražu. Net negalvojome apie tai, kiek čia pinigų teks investuoti“, – prisimena V.Orlovas.

Buvo tapęs šiukšlynu

Kauno tvirtovės VII forto istorija – permaininga. Rusijos imperijos, sovietų ir nacių armijas mačiusiame forte dar buvo saugomas Nepriklausomos Lietuvos archyvas, įrengti sandėliai. Čia buvo sušaudyti ir keli tūkstančiai Kauno žydų.

Iš sovietinės armijos fortą po Nepriklausomybės atgavimo perėmę kariuomenės savanoriai čia nuolat šaldavo dėl nepakeliamos drėgmės. Neturėjo jie ir lėšų, reikalingų nors kiek sutvarkyti XIX amžiaus pastatą. Trūko ir pajėgų ūksmingai teritorijai nušienauti ir saugoti tiek nuo smalsių nuotykių ieškotojų, tiek nuo metalo vagių ir kitų forte priedangos ieškodavusių nelegalų, tiek nuo vietinių gyventojų, įsirengusių ant jo šlaito lysves daržovėms auginti.

Aliaus Koroliovo nuotr./Vladimiras Orlovas svarsto, kad darbo forte užteks dar ne vieneriems metams.
Aliaus Koroliovo nuotr./Vladimiras Orlovas svarsto, kad darbo forte užteks dar ne vieniems metams.

Kai Valstybės turto fondas 2009-aisiais nusprendė fortą parduoti, šis telkšojo vandens, dumblo ir šiukšlių baloje. Atrodė, kad fortas tyliai nyks tol, kol galiausiai sudūlės šimtametės jo plytos.

Dabar pirmą kartą per visą XIX amžiuje prasidėjusią VII forto istoriją jo vartai plačiai atverti miestelėnams.

Pavojingas palikimas

Nusipirkęs 1889 metais statytą fortą, „Karo paveldo centras“ įsigijo ir nemalonų sovietų armijos palikimą. Būtent raudonarmiečiai forto teritorijoje pastatė keletą negrabių baltų plytų statinių, kurie bjauroja istorinį paveldą.

Pradėjus juos griauti paaiškėjo, kad šį tą nuo savęs ateities kartoms paliko ir kareiviai: sienose naujieji forto šeimininkai aptiko „juodai dienai“ paslėptų šovinių.

V.Orlovo teigimu, panašių „lauktuvių“ tvarkydami fortą jie randa tiek, kad, paskambinęs į policiją dėl dar vieno pavojingo radinio, kitoje laido pusėje išgirsta apmaudų: „Ir vėl tas septintas fortas“.

Sovietų armija sugadino ir drenažo sistemą – ir dar taip, kad forte tapo nepakeliamai drėgna, o gynybiniame griovyje ėmė kauptis vanduo.

„Kai sovietų kareiviai užėmė fortą, jie drenažo sistemą įvertino kaip archajišką nesąmonę ir, jausdamiesi protingesniais už visus, paėmė ir užpylė gruntu visus šulinius, išasfaltavo teritoriją. Atėjo ruduo ir aikštelės vietoje atsirado graži bala, pamažu virstanti kūdra, kurioje galima veisti karosus. Praėjo du mėnesiai – kareivinėse drėgmė pakilo iki 70–80 procentų, ir jokie būdai su ja kovoti neduodavo rezultatų“, – pasakoja V.Orlovas.

Visą asfaltą, kurį taip uoliai forte paklojo Raudonoji armija, naujieji savininkai nulupo, atidengdami istorinį forto grindinį. Taip buvo atrastas ir užpiltas drenažo šulinys, kuris po daugybės purvino darbo vėl pradėjo veikti.

Gintaro kambario rasti nesitiki

Dalį pastatų apsėmęs vanduo per tiek metų tapo savotiška forto vizitine kortele, audrinančia kauniečių vaizduotę. Būta spėlionių, kokius lobius galėtų slėpti pažaliavusio vandens apsemtos forto erdvės. Vienas drąsiausių – kad būtent čia yra Antrojo pasaulinio karo metais pražuvęs Gintaro kambarys.

VII fortas – tai Lietuva miniatiūroje: bet kuriame šalies taške būdami dešinėje turėsime kultūros paveldą, kairėje – šiukšlyną, kažkur šalia dar bus kapavietė.

V.Orlovas tokias spėliones vertina skeptiškai: jo nuomone, vanduo slepia tik nebetinkamus naudoti daiktus, kuriais atsikratė kauniečiai.

Forto savininkas planuoja iš forto teritorijos išleisti vandenį. Tai svarbu norint apsaugoti nuo irimo plytas. Atkasus dalį griovio, vanduo ištekėtų į pagrindinį drenažo  šulinį, kuris jau dabar sėkmingai šalina drėgmę iš forto. Su juo sujungtu keraminiu vamzdžiu, esančiu 6 metrų gylyje ir dėl to nepažeistu per tiek metų, vanduo ištekėtų į Nerį.

Kad šis planas virstų realybe, reikia mažmožio – 400 tūkst. Lt, kurių karo istorijos entuziastai neturi.

Skaudžiai persipynusi istorija

„VII fortas – tai Lietuva miniatiūroje: bet kuriame šalies taške būdami dešinėje turėsime kultūros paveldą, kairėje – šiukšlyną, kažkur šalia dar bus kapavietė, susijusi su baisiais mūsų istorijos momentais, kurių Lietuvoje tikrai buvo daug“, – svarsto V.Orlovas.

Štai ir VII forte rasta kapavietė, kurioje guli 4 tūkstančių holokausto aukų palaikai. Ką daryti su viena didžiausių Kauno apylinkių masinių kapaviečių, karo istorijos entuziastai nežino ir neturi lėšų jai sutvarkyti.

„Dirbdami su žmonėmis, nuo kurių sprendimų šis tas priklauso, pastebėjome, kad dažniausiai jų galvose kultūros paveldas net neegzistuoja, jie nemąsto tokiomis kategorijomis. Todėl mums ne tiek svarbu patį fortą sutvarkyti, kiek sutelkti aplink jį visuomenę, tad muziejų kuriame tarsi ateities kartoms“, – svarstė forto savininkas.

Kauno miesto savivaldybė paramą VII forto savininkams išreiškia tik padėkos raštais. Tuo tarpu pinigų savivaldybei muziejus, V.Orlovo teigimu, šiek tiek atneša – per žemės mokestį, nuo kurio valdžia tikina negalinti VII forto atleisti.

Darbo VII forte užteks ne vieniems metams, tai suris šimtus tūkstančių, o gal ir milijonus litų. Tačiau į klausimą, ar VII fortui pasisekė, kad kažkas juo panoro rūpintis, V.Orlovas atsako netikėtai: „Pasisekė ne fortui – pasisekė mums patiems.“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min