Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Keturios didžiausios Ašies valstybių klaidos Antrojo pasaulinio karo metu

Vokiečių karo belaisviai varomi per Kijevą (1944 m.)
Wikipedia.org nuotr. / Vokiečių karo belaisviai varomi per Kijevą (1944 m.)
Šaltinis: 15min
1
A A

Antrojo pasaulinio karo metu Ašies valstybės priėmė mažiausiai keturis blogus sprendimus, kurie nulėmė jų žlugimą, rašo warhistoryonline.com. Žinoma, galima sakyti, kad sprendimas pradėti karą buvo didžiausia jų klaida, tačiau šį kartą kalbėsime apie klaidas, padarytas jau prasidėjus karui.

Nacistinės Vokietijos sąjunga su fašistine Italija

Vokietijai nederėjo susisaistyti sąjungos saitais su Italija, nors abiejų valstybių ideologijos buvo panašios. Vokiečiai ne kartą turėjo gelbėti savo sąjungininkus fašistus, kai šie pradėdavo nenusisekusią invaziją arba mėgindavo atkąsti kąsnį, kurio negalėdavo sukramtyti.

Vokiečiams brangiai kainavo įsivėlimas į karinę kampaniją Šiaurės Afrikoje, o priverstinis prisijungimas prie invazijos į Graikiją įvyko pačiu blogiausiu metu.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Benito Mussolini ir Adolfas Hitleris (1938 m. rugsėjo 28 d.)
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Benito Mussolini ir Adolfas Hitleris (1938 m. rugsėjo 28 d.)

1941 metų kovą Italijos diktatorius Benito Mussolini vis dar negalėjo atleisti Adolfui Hitleriui, kad šis iš anksto neinformavo jo apie savo planus įsiveržti į Prancūziją ir Beniliukso šalis. Tai paskatino B.Mussolini atsilyginti tuo pačiu – nustebinti A.Hitlerį invazija į Graikiją. Italų puolimas greitai užstrigo ir po kelių savaičių graikai atmetė italus į pradines pozicijas. Be to, į pagalbą graikams atėjo britai, išlaipinę savo pajėgas „minkštojoje Europos papilvėje“, kaip Balkanus pavadino Winstonas Churchillis.

Theodoro  Scheererio/Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių kariai iškelia vėliavą Atėnuose (1941 m. gegužė)
Theodoro Scheererio/Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių kariai iškelia vėliavą Atėnuose (1941 m. gegužė)

A.Hitleris negalėjo susitaikyti su tokiu smūgiu Ašies valstybių karinės galios įvaizdžiui ir jis įsakė savo generolams skubiai parengti planą, kaip sustiprinti pietinį flangą ir padėti italams. Tai reiškė, kad invazija į Sovietų Sąjungą, kurią buvo planuojama pradėti ankstų pavasarį, turės būti atidėta iki birželio antrosios pusės. Kaip vėliau paaiškėjo, šis uždelsimas buvo katastrofiškas.

Vokietijos invazija į Sovietų Sąjungą

1939 metų rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas leido Vokietijai užpulti Lenkiją, nesibaiminant galimo karinio konflikto su Sovietų Sąjunga. Pagal šį paktą, abi totalitarinės valstybės Lenkiją pasidalijo, o SSRS pasiglemžė ir Baltijos valstybes bei Besarabiją, kiek vėliau įsiveržė į Suomiją.

Tas faktas, kad dvi ideologiškai nesutaikomai priešiškos valstybės pasirašė nepuolimo sutartį, sukrėtė pasaulį ir leido vokiečiams sutelkti savo dėmesį į Vakarus, nesibaiminant karo dviem frontais. Vokietija pasinaudojo suteikta galimybe ir užkariavo Daniją, Norvegiją, Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą ir Prancūziją.

Tik suplanuota invazija į Didžiąją Britaniją sužlugo dėl didvyriško Karališkųjų oro pajėgų pasiaukojimo. Prastėjančios oro sąlygos privertė invaziją atidėti neribotam laikui ir A.Hitleris vėl atsigręžė į Rytus, kuriuose, kaip buvo rašoma jo knygoje „Mein Kampf“, plytėjo naujosios vokiečių teritorijos („Lebensraum“), kurias žūtbūt reikėjo užkariauti. Tačiau šios teritorijos priklausė Sovietų Sąjungai, kuri po pakto savo sienas dar kelis šimtus kilometrų stumtelėjo į Vakarus.

Johanneso Hähles/Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių kariai prie SSRS pasienio ženklo (1941 m. birželio 22 d.)
Johanneso Hähles/Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Vokiečių kariai prie SSRS pasienio ženklo (1941 m. birželio 22 d.)

Nesugebėjęs parklupdyti Britanijos A.Hitleris įsiveržė į SSRS, nors pats ne kartą buvo kalbėjęs apie karo dviem frontais pražūtingumą Vokietijai. Fiureris buvo įsitikinęs, kad Sovietų Sąjungą pavyks nugalėti per kelias savaites. Jam priskiriama tokia citata: „Mums reikia tik išspirti duris, o visas supuvęs statinys pats sugrius.“

Tačiau pirmas kelias savaites vokiečiams teko brautis per valstybių, kurias neseniai okupavo Sovietų Sąjunga, teritorijas. Papildomos teritorijos sovietams leido erdvę mainyti į laiką, o turint galvoje, kad dėl Graikijos kampanijos Vokietijai teko atidėti SSRS puolimą, vokiečiams nepavyko sovietų galutinai įspausti į kampą iki gerų orų pabaigos. Rudens liūtys didžiąją Rusijos dalį pavertė neišbrendamomis ir nepravažiuojamomis klampynėmis. O vėliau prasidėjo ankstyva ir nepaprastai šalta žiema, kuriai vokiečiai nebuvo pasirengę.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Klampyne virtęs kelias Rusijos kaime (1941 m. lapkritis)
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Klampyne virtęs kelias Rusijos kaime (1941 m. lapkritis)

Perl Harboro ataka

Japonai, kaip ir vokiečiai, siekė sukurti milžinišką imperiją, įtikėję, kad jiems trūksta teritorijos ir gamtos išteklių išlaikyti savo naciją. Vokiečiai tai vadino „Lebensraum“, o Japonijos imperija – pasaulio po vienu stogu doktrina. Reiškė tai viena ir tą pat.

Po to, kai užgrobė didelę Kinijos teritoriją ir kai kurias Rytų Azijos valstybes, japonai atsigręžė į Ramųjį vandenyną. Jų akys nukrypo į britų ir olandų valdas bei amerikiečių valdomus Filipinus. Pasikėsinimas į šias teritorijas, be abejonės, būtų į karą įtraukęs JAV.

Amerikiečiai atidžiai stebėjo pirmuosius japonų žygius ir ėmėsi priemonių juos stabdyti. 1941 metų liepą JAV įvedė naftos embargą Japonijai. Buvo paskaičiuota, kad jei Japonija neužvaldys naftos telkinių olandiškoje Ost Indijoje, degalų jai pakaks vos dvejiems metams. Galima manyti, kad būtent tai paskatino Japoniją pradėti karą prieš JAV, kadangi jai nebeliko kitos išeities.

Suvokdami, kad nepajėgs nugalėti amerikiečių tiesioginėje kovoje, japonai nusprendė suduoti galingą smūgį jų kariniam laivynui, dislokuotam Perl Harbore. Japonijos karinė vadovybė skaičiavo, kad sėkmės atveju japonai gaus pakankamai laiko užbaigti savo užkariavimams ir pastatyti amerikiečius prieš „įvykusį faktą“. Japonija taip pat tikėjosi, kad amerikiečiai nenorės įsivelti į ilgalaikį plataus masto karą su ja, tad vėliau bus galima susiderėti dėl taikos, pasiliekant svarbiausias teritorijas ir grąžinant mažiau reikalingas.

Ar Japonijos žvalgyba suklydo, ar sėkmė nuo japonų nusisuko, tačiau 1941-ųjų gruodžio 7-ąją atakuotame Perl Harbore nebuvo svarbiausių JAV karo laivų – lėktuvnešių. Tai reiškė, kad amerikiečiai neprarado galimybės smogti atgal. Japonijos admirolas Isoroku Yamamoto, kaip teigiama, po Perl Harboro atakos pasakė: „Bijau, kad viskas, ką mes padarėme, tai pažadinome mieganti milžiną ir jį įsiutinome.“

Nesudaryta sąjunga tarp Vokietijos, Ispanijos ir Turkijos

Vien pažvelgus į Europos žemėlapį matyti, kokią strateginę reikšmę turi Ispanija ir Turkija. Tačiau šios dvi valstybės, kaip vos dar kelios kitos šalys Europos žemyne, liko neutralios per visą Antrąjį pasaulinį karą. Jei kalbėtume tik apie Turkiją, tai „beveik“ per visą karą.

VIDEO: Adolfo Hitlerio ir Francisco Franco susitikimas Andajuje (Viši Prancūzija) 1940 m. spalio 23 d.

Nors Ispanija išsaugojo neutralitetą per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau tikėta, jog ji prisijungs prie Ašies valstybių po to, kai A.Hitleris suteikė pagalbą generolui Francisco Franco per Ispanijos pilietinį karą. Vis dėlto, nepaisant įkalbinėjimo ir gal net maldavimo, F.Franco nenusileido. Jis ne tik neprisijungė prie Ašies, bet net ir neleido vokiečiams pasinaudoti savo teritorija (pavyzdžiui, neutrali Švedija karo metu leido per savo teritoriją tranzitu vežti vokiečių karius ir ginkluotę).

Kadangi vokiečiai negalėjo žygiuoti per Ispaniją, Didžioji Britanija galėjo būti rami dėl savo karinės bazės Gibraltare saugumo. Gibraltaras ne tik patikimai užrakino vartus Vokietijos laivynui iš Atlanto vandenyno į Viduržemio jūrą, bet ir tarnavo kaip placdarmas, iš kurio buvo galima teikti paramą Maltai ir Egiptui.

Iš Maltos britai galėjo trikdyti laivybą tarp Italijos ir Šiaurės Afrikos, o neužėmę Egipto vokiečiai negalėjo žygiuoti į Kaukazą iš pietų, kur būtų galėję mėginti užimti sovietų naftos telkinius ir susijungti su Šiaurės Kaukaze kovojančiomis savo pajėgomis.

Turkija Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos pusėje kovojo Pirmojo pasaulinio karo metu, tačiau atsisakė prisidėti prie nacistinės Vokietijos Antrojo pasaulinio karo metu. Dėl to vokiečiams Egipto užėmimas, kad galėtų susijungti su saviškiais Kaukaze, tapo kertiniu uždaviniu pietiniame fronte. 1945 metų vasarį Turkija paskelbė karą jau beveik nugalėtai Vokietijai ir prisijungė prie Sąjungininkų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min