Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kiek alaus per dieną išmaukdavo kryžiuotis, koks buvo didžiojo magistro tualetas ir kam Marienburgo piliai net žiemą reikėjo galybės kopūstlapių?

Malborkopilis
15min.lt nuotr. / Marienburgo pilis.
Šaltinis: Specialiai 15min.lt iš Malborko (Lenkija)
0
A A

Į Malborku pervadintą Marienburgą geriau įvažiuoti ne nuo Lietuvos, o nuo Gdansko pusės. Už Nogato upės atsiveria didingas Kryžiuočių ordino sostapilio vaizdas, kurį ketvirtą dieną po Žalgirio mūšio išvydo savo pulkų priekyje nykia lyguma atjoję Vytautas Didysis ir Jogaila. Iš raudonų plytų sumūrytos Marienburgo pilies plotas – net 20 hektarų.

Ką mes žinome apie pilis?

Nors Vytautas nuo Marienburgo pilies, kurioje viena celė – kaip tik ta, kur kalėjo jo tėvas Kęstutis – vadinosi jo vardu, su savo pulkais pasitraukė jau po kelių dienų, lenkų riteriai ordiną nuo galutinės katastrofos išgelbėjusį Heinrichą von Plaueną čia laikė apsupę dar du mėnesius.

Kaip tokia galybė pilyje užspeistų riterių, jų knechtų, tarnų ir špitolės gyventojų tada nenumirė iš bado? Ką jie gėrė? Kaip neužduso nuo atliekų ir nuosavos smarvės? Nemirė nuo epidemijų?

Priešingai, nuo epidemijų greitai ėmė kristi Marienburgą apsupę lenkų riteriai. Marienburgo pilyje, kurią kryžiuočiai užbaigė statyti prieš pat Žalgirio mūšį, epidemijų nebuvo per visą jos istoriją. Kodėl?

Priešingai, nuo epidemijų greitai ėmė kristi Marienburgą apsupę lenkų riteriai. Marienburgo pilyje, kurią kryžiuočiai užbaigė statyti prieš pat Žalgirio mūšį, epidemijų nebuvo per visą jos istoriją. Kodėl?

Kad atsakytume į šį klausimą, turime išsiaiškinti, o ką mes apskritai žinome apie viduramžių pilis?

Išmaniausieji išvardytų mūšių dėl pilių datų, pilininkų ir valdovų vardų, gal dar prisimintų Margirį ir jo kariaunos savižudybę. Dar galime padeklamuoti Maironio eilėraštį: Trakų štai garbinga pilis, kurios valdovus užmigdė kapai, o ji tebestovi dar vis.

Marienburge romantiškai prisimintume, kad 1361 m. čia po nepasisekusio žygio į Įsruties apylinkes buvo įkalintas didysis kunigaikštis Kęstutis, kuris kryžiuočių jam skirto lietuvio tarno Alfo  ar Alpio dėka pabėgo iš nelaisvės.

Pamirškime žirgą ir baltą riterio apsiaustą, kurį didžiajam kunigaikščiui parūpino Alpis. Nusiėmę rožinius romantikos akinius pažiūrėkime į viduramžių pilį kaip į vietą, kurioje ne tik kovėsi, bet ir gyveno vyrai iš kūno ir kraujo. Vienu metu čia, Marienburge, tilpdavo pusė visų Kryžiuočių ordino riterių, o tai jau 200 vyrų. Antrątiek – tarnų, kepėjų, virėjų. Dar špitolė, kur netrūko sužeistų, pavargusių ir mirties besišaukiančių riterių pensininkų.

Jei kryžiuotis praliedavo kraują kovoje su pagonimis prūsais ar lietuviais ir likdavo gyvas, bet leisgyvis, tuo jo žemiška kelionė nesibaigdavo. Pilyje veikė net du pansionatai. Vienas – tarnams, Priešpily. Kitas Vidurinėje pilyje – ordino broliams. Šiame pansionate XV a. vidury, prieš pat Trylikos metų karą stovėjo 19 lovų. Čia dienas baigdavo sunkiai sužeisti ir nusenę ordino riteriai.

Nuo lietuvių ir lenkų pabūklų sviedinių tada, 1410-ųjų vasarą, juos gynė storos sienos, tačiau kaip jie per tuos du mėnesius neužduso nuo smarvės?

Banalus kopūsto lapas  

Kryžiuočių didžiojo magistro tualetas
Kryžiuočių didžiojo magistro tualetas

Kryžiuočių didysis magistras savo celėje turėjo atskirą tualetą. Kažkas per vidurį tarp XXI a. modernybės ir žemaičio tupyklos kur nors prie Mosėdžio. Į jį magistras įleisdavo dar ir kryžiuočių svečius karalius,  kunigaikščius ir markgrafus. Grafams tekdavo vaikščioti į bendrą tualetą. Bet jis buvo. Ir ne bet koks. Su kopūstlapiais ant lentynėlės. Kam kopūstlapiai?

Popierius Europoje ne tik pagonims, bet ir kryžiuočiams dar buvo nežinomas. Kopūstlapiai, kuriuos galima išsaugoti per žiemą, atstojo tualetinį popierių.

Ten, kur pėsti vaikščiodavo grafai ir riteriai, buvo už posūkio į dešinę nuo riterių valgyklos. Slapti kambariai – tų laikų žargonu kalbant.

Bet jei kalbame apie technologijas, tai ar gali tuo viskas pasibaigti? Tai, kas negražu apibūdinti literatūrine lietuvių kalba, nesibaigdavo čia. Gidė rodo pietvakarių bokštą, kurio vardas – danskeris (lenk. – gdanisko). Iš kopūstlapių karalystės viskas keliaudavo čia, o iš čia pilį ginančio kanalo vandens srovė nunešdavo į Nogato vandenis.

Higienos mūsų priešai kryžiuočiai laikėsi taip, tarsi tai būtų mirties ir gyvybės klausimas. Maudytis buvo privalu. Maudytis buvo galima medinėje didelėje statinėje arba pirtyse. Jų Marienburgo pilyje buvo net trys. Priešpilyje – tarnams. Dvi Aukštutinėje – sveikiems ordino nariams. Antroji – pansionato gyventojams.

Marienburgo pilyje veikė alaus darykla. Kuri kiekvienam žmogui pilyje išvirdavo po keturis litrus ir net 12 rūšių alaus per parą.

Keturi litrai alaus – galvai per parą

Marienburgo pilyje veikė alaus darykla. Kuri kiekvienam žmogui pilyje išvirdavo po keturis litrus ir net 12 rūšių alaus per parą. Dar Bažnyčia, koplyčia su didžiųjų magistrų kapais, duonos kepykla, kalvė, malūnas, ligoninė, špitolė ir pansionatas, valgykla, sodas ir kapinės. Ir dar mažas kambarėlis Aukštutinėje – iždas. Tamsi skylė, kur sukrautas kryžiuočių auksas: lietuvių didikams ir išdavikams papirkti, svetimšaliams riteriams atsidėkoti.

Atsiverdavo šis kambarėlis tiki trims kryžiuočių vadams vienu metu su savo asmeniniais raktais atrakinus duris. Kartą iždą vagis apiplėšė ir pabėgo. Netoli bėgo. Buvo pagautas ir pakartas.

Malūno girnas suko iš už keliasdešimt kilometrų esančio ežero atvestas vanduo, kuris užpildydavo erdves aplink pilį ir nuplaudavo į Nogato upę nešvarumus iš danskerio. Net pilies sienomis aukštyn kylantys ypatingi vijokliai – ne šiaip sau: ištraukdavo drėgmę iš pilies rūsių.

15min.lt nuotr./Centrinio aildymo krosnis
15min.lt nuotr./Centrinio šildymo krosnis

Net žiemą kryžiuočiai pilyje nešalo. Tačiau kaip kaip apšildyti milžiniškas menes ir riterių miegamuosius? Prieš Žalgirio mūšį mūsų priešų svarbiausioje pilyje buvo įrengtas centrinis šildymas.

Įeinate į Vidurinėje pilyje esantį didįjį refektorių – salę, galėjusią sutalpinti net 400 svečių. Čia rinkdavosi žiemą. Vasarai buvo skirta kita salė, kuri taip ir vadinosi – Vasaros refektorius, į kurio sieną įsimontavo LDK kariuomenės artileristo paleistas sviedinys. Bet kaip apšildyti salę žiemą?

Plius 18 – per didžiausius speigus. Po didžiuoju refektoriumi – dviejų kamerų krosnis, kurios dugnas trikampiu siaurėjo iki viršaus. Krosnies lubose – angos šilumai. Refektoriaus grindyse – taip pat angos šilumai. Pakuri krosnį – ir šiluma srovena aukštyn į menę.

Vasaros refektorius – daug šviesesnis, bet ne ką mažesnis.  Prieš įeidami į Vasaros refektorių svečiai galėdavo vandeniu nuplauti purvą nuo ilgą kelionę ištvėrusių batų. Atskiras vandens latakas – rankoms nusiplauti. O kur svečiai, ten valgiai ir gėrimai.

Valgykla, virtuvė ir miegamieji

Dešimtą valandą riteriai rinkdavosi pietų. Duodavo duonos, kiaušinių, sūrio ir žuvies. Apie šeštą vakaro – vakarienė. Dažniausiai gaudavo žuvies – lyno, ešerio, lydekos arba starkio. Nestigdavo ir silkės.

Mėsos – tik triskart per savaitę. Populiariausia buvo jautiena, aviena ir pačių sumedžioti paukščiai – kurapkos. Prie jų patiekdavo žirnių, košės ir daržovių. Desertui – anyžiniai sausainiai.

15min.lt nuotr./Kryžiuočių virtuvė
15min.lt nuotr./Kryžiuočių virtuvė

Ordino broliai valgė prie aukščiausio lygio stalų. Aukšto lygio riteriai sėsdavo prie „vertųjų stalų“, broliai riteriai ir broliai kapelionai – prie stalų ponams. Dar buvo stalas, skirtas „jauniems ponams“ ir ketvirtasis stalas – tarnams.

Riteriai miegodavo Aukštutinėje pilyje esančioje didžiojoje salėje – dormitoriume. Miegodavo apsirengę – su kelnėmis ir batais. Ant kietų medinių guolių užmetę šienu kimštą čiužinį. Vietoj pagalvio – drabužiai.

Riteriai miegodavo Aukštutinėje pilyje esančioje didžiojoje salėje – dormitoriume. Miegodavo apsirengę – su kelnėmis ir batais. Ant kietų medinių guolių užmetę šienu kimštą čiužinį. Vietoj pagalvio – drabužiai.

Iki Žalgirio mūšio Marienburgo pilyje svečiavosi trys karaliai, 23 kunigaikščiai, 21 markgrafas, 58 grafai. Olandų grafas Vilhelmas į Marienburgą atjojo su 38 riterių ir 55 heroldų, amatininkų, šokėjų, muzikantų bei kitų tarnų palyda. Ir taip kiekvieno reizo į Lietuvą, kurių kryžiuočiai iki Lietuvos krikšto surengė net 96, metu.

Tačiau kad ir kaip žiauriai kryžiuočiai kariavo su pagonimis, čia atvykstančius lietuvius didysis magistras priimdavo itin svetingai.

Regula – aukščiau už viską

Viskas kryžiuočių gyvenime būdavo surašyta. Žygio metu jie atskirai nuo brolių neturėjo teisės leisti pasiganyti žirgui pagonių krašto žolėje. Į mūšį kryžiuotis jodavo vienu žirgu, o prieš mūšį persėsdavo ant brangesnio – kovos žirgo. Kainavo jis pasakiškai daug – tiek, kiek 18 karvių.

Tas persėdimas buvo ištisa karinė operacija. Ir šansas žemaičiams – nulipęs nuo žirgo kryžiuotis riteris buvo labiausiai pažeidžiamas.

Žygyje kiekvienas kryžiuotis riteris pats sau gamindavosi maistą.

Laikai tie praėjo seniai, ir juos mena tik pati Marienburgo pilis, kurią kasmet aplanko 5 mln. viduramžių gerbėjų.

15min.lt nuotr./Kryžiuočių iždo kambarys
15min.lt nuotr./Kryžiuočių iždo kambarys

 Lenkai kantriai ir žiauriai išlaidaudami atstatė tai, kas, atrodė, buvo neįmanoma po J.Stalino maršalo K.Rokosowskio, kokia likimo ironija – lenko, kareivų ir artilerijos atakos, po kurios Marienburgo pilis prarado keturis penktadalius savo vaizdo.

Karo žaizdos beveik užgydytos, liko užbaigti restauruoti pilies bažnyčią. Kodėl į Marienburgo pilį kiekvienas lietuvis turėtų nuvežti savo vaikus? Kodėl mums, lietuviams, taip svarbus Marienburgas?

Ne tik todėl, kad kryžiuočių pilies sienos alsuoja ir Lietuvos istorija, kad priešais pilį ant žirgo stovėjo Vytautas Didysis.

Čia, didžiausioje Vidurio Europos pilyje, galima pamatyti, kaip viduramžių pilyse gyveno gyvi žmonės. Kurie valgė, virė alų, kepė pyragus ir gėrė, vaikščiojo į tualetą, rengėsi, banaliai sirgo ir gydėsi, krovė ir vogė iždą.

Tuo metu, kai kelios išlikusios mūsų pilys Lietuvoje siūlo apžiūrėti daugybę porcelianinių lėkščių, kaip Trakai, ar A.Brazausko nudobtų žvėrių iškamšų, kaip Medininkai, Marienburge vaikišką romantiką lengvai galime pakeisti daug tikresniu pinigu. Viduramžių kasdienybe. Kuri daro didesnį įspūdį nei atgaline data XIX a. pabaigoje sukurta viduramžių romantika su iškastruotu gyvenimu.     

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min