Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 17d. 23:01

Kol dar nebuvo išrastas „Novičiokas“: Kremliaus nuodytojų istorija (II)

Lavrentijus Berija ir Josifas Stalinas
„Scanpix“ nuotr. / Lavrentijus Berija ir Josifas Stalinas

Rusijos valdžia savo priešų nuodijimo tradicijas perėmė iš sovietų valdžios, kurios viešpatavimo metais buvo sukurtos specialios institucijos ir laboratorijos, tyrinėjusios, kaip efektyviau atsikratyti oponentais, panaudojant nuodingąsias medžiagas, rašo svoboda.org. Neseniai paaiškėję faktai apie Rusijos specialiųjų tarnybų pasikėsinimą nunuodyti opozicijos lyderį Aleksejų Navalną privertė atidžiau pažvelgti į tokios veiklos istoriją ir prisiminti įžymesnes aukas.

Pirma dalis

Nuo 1937 metų slaptoji toksikologijos laboratorija buvo perduota NKVD specialaus operatyvinės technikos skyriaus vadovo pavaldumui. Ji gavo pavadinimą „Laboratorija X“. Laboratorijai vadovauti paskyrė Grigorijų Mairanovskį. A.Vaksbergas jį vadina „sovietiniu daktaru Mengele“.

Pagal buvusio NKVD 12-ojo skyriaus viršininko Semiono Žukovskio parodymus, „Ježovas davė užduotį padirbėti ties akimirksniu veikiančiais nuodais, kuriuos būtų galima panaudoti žmonėms, bet be matomų nunuodijimo požymių. Tie nuodai, kurie buvo gaminami laboratorijoje, anksčiau turėdavo kokį nors prieskonį arba palikdavo panaudojimo pėdsakų žmogaus organizme. Mes kėlėme užduotį laboratorijoje sukurti tokius nuodus, kurie būtų be jokio prieskonio, kad juos būtų galima naudoti su vynu, gėrimais, maistu, nepakeičiant maisto ir gėrimų skonio ir spalvos. Buvo siūloma atskirai sukurti momentinio ir uždelsto veikimo nuodus, ir kad jų panaudojimas nesukeltų matomų žmogaus organizmo pažeidimų, tai yra kad nuodais nužudyto žmogaus lavono skrodimo metu nebūtų galima nustatyti, jog jo nužudymui buvo panaudoti nuodai.“

Wikipedia.org nuotr./Semionas Žukovskis
Wikipedia.org nuotr./Semionas Žukovskis

1939 metais „Laboratorija X“ buvo įtraukta į NKVD 4-ojo specialaus skyriaus sudėtį. G.Mairanovskio vadovaujamos laboratorijos darbas kaip reikiant įsibėgėjo, kai areštuoto, o vėliau ir sušaudyto N.Ježovo vietą užėmė Lavrentijus Berija.

A.Vaksbergas savo knygą parašė dar iki to laiko, kai Ukrainoje visiems pageidaujantiems buvo atverti sovietinių specialiųjų tarnybų archyvai. Tyrinėtojas Konstantinas Boguslavskis pateikė „Radio Svobodai“ dokumentus, kuriuos jis neseniai aptiko Kijeve. Pirmajame, datuotame 1940 metų birželio 26-ąja, 4-asis specialusis NKVD skyrius prašo moksliniams institutams pavesti surinkti 50 kg džiovintų žalsvųjų musmirių (Amanita Phalloides) ir žada sumokėti už šį darbą pagal pateiktą sąskaitą.

NKVD dokumentas iš atvertų Ukrainos archyvų, kuriuo nurodoma surinkti ir pristatyti 50 kg žalsvųjų musmirių
NKVD dokumentas iš atvertų Ukrainos archyvų, kuriuo nurodoma surinkti ir pristatyti 50 kg žalsvųjų musmirių

Kitame dokumente, adresuotame NKVD Vinicos srities valdybos viršininkui, liepiama organizuoti 25 kilogramų mirtinai nuodingų žalsvųjų musmirių perdavimą Ukrainos SSR NKVD sekretoriatui.

Trečiame dokumente raportuojama apie įvykdytą (su kaupu) užduotį – 26 kg musmirių siunčiama iš Vinicos į Kijevą.

Ketvirtame dokumente, datuotame 1940 metų gruodžio 17-ąją, Kijevo NKVD raportuoja Maskvai, kad siunčia pirmąją žalsvųjų musmirių partiją, 26 kg, ir pateikia sąskaitą – 1537 rubliai ir 30 kapeikų.

NKVD dokumentas iš atvertų Ukrainos archyvų – sąskaita už surinktas žalsvasias musmires
NKVD dokumentas iš atvertų Ukrainos archyvų – sąskaita už surinktas žalsvasias musmires

Dar vienas dokumentas liudija, kad gruodžio 20-ąją į Maskvą iš Žitomiro išsiųsta antroji musmirių partija – 20 kg ir 200 g. Už ją pateikiama 1200 rublių sąskaita.

Ar čekistams pavyko surinkti dar 3 kg ir 800 g žalsvųjų musmirių? Ir kas jomis buvo nunuodytas? Galbūt atsakymai į šiuos klausimus slypi šiuo metu užvertuose Rusijos federalinės saugumo tarnybos archyvuose.

Pokario metais laboratorijos veikla įgavo naują kvėpavimą, o jos aukų skaičius gerokai išaugo. Pavyzdžiui, 1953 metais viena iš jų tapo vokietis komunistas Wolfgangas Salusas, buvęs L.Trockio sekretorius. Valstybės saugumo šefas Semionas Ignatjevas raportavo: „Saluso likvidacija buvo įvykdyta per vokiečių tautybės Valstybės saugumo ministerijos agentą, kuris vasario 13-ąją jam įbėrė specialaus preparato, sukeliančio mirtį per 10–12 dienų. Netrukus po to Salusas susirgo ir vienoje iš Miuncheno ligoninių kovo 4-ąją mirė. Patikrinus per įvairius šaltinius išsiaiškinta, kad Saluso nunuodijimas priešui nesukėlė jokių įtarimų. Gydytojai konstatavo, kad mirtį sukėlė plaučių uždegimas.“

Wikipedia.org nuotr./Semionas Ignatjevas
Wikipedia.org nuotr./Semionas Ignatjevas

Iš knygos „Nuodų laboratorija“

Pokario laikotarpiu nuodų laboratorijos veikla kaip reikiant įsibėgėjo. Toksikologinė (pulkininkas Mairanovskis) ir bakteriologinė (pulkininkas Muromcevas) laboratorijos buvo pavaldžios 4-ajai saugumo valdybai.

Dokumente, esančiame archyviniame Naumo Eitingono dosjė, apie tai rašoma taip: „Vykdydami sunkiausius nusikaltimus prieš žmoniškumą, /laboratorijoje/ ant gyvų žmonių išbandydavo mirtinus, kančias sukeliančius nuodus ir stipriai veikiančias medžiagas. Kadangi nėra dokumentacijos, neįmanoma nustatyti, ant ko asmeniškai buvo atliekami bandymai su nuodų panaudojimu, tačiau išaiškinta, kad nežmoniški eksperimentai vykdyti su dideliu žmonių kiekiu (naujausiais duomenimis, ne mažiau nei su šimtu penkiasdešimt asmenų. – A.V.)“. Norint nukreipti dėmesį arba, tiksliau, pasiteisinti savo pačių akyse, laboratorijos profesoriams būdavo tvirtinama, kad visi „bandomieji“ yra nuteisti mirties bausme. Tuo pat metu „nuteistųjų“ vardai nebūdavo atskleidžiami – juos anonimiškai į laboratoriją pristatydavo Lubiankos komendantas Vasilijus Blochinas. Tiek komendantūra, tiek nuodų laboratorija buvo įsikūrusios tame pačiame pastate.

Wikipedia.org nuotr./Grigorijus Mairanovskis
Wikipedia.org nuotr./Grigorijus Mairanovskis

Mes jiems (pristatytiesiems į egzekuciją. – A.V.) sakydavome, – papasakojo kaip liudytojas į savo buvusių viršininkų teismą (1958 m.) iškviestas areštuotasis G.Mairanovskis, – kad tai SSRS prokuroro kamera, bet prieš patenkant pas jį į priėmimą, būtina atlikti medicininę apžiūrą. Pristatytųjų pavardžių aš nežinodavau ir specialiosios laboratorijos tyrimų protokoluose numarintųjų pavardės taip pat nebūdavo nurodomos. /.../ 1949 metų vasarą į laboratoriją, kurioje aš vykdžiau nuodų tyrimus su žmonėmis, pristatė vyriškį. Sudoplatovas ir Eitingonas (valdybos, kuriai priklausė laboratorija, vadovai. – A.V.) man pasakė, kad reikia pasirengti tariamai šio žmogaus medicininei apžiūrai, o apžiūros metu sušvirkšti jam kurarino. Eitingonas išreiškė pageidavimą asmeniškai dalyvauti šios procedūros metu. Įvedė žmogų, kurį pradėjau apžiūrinėti kaip daktaras. Eitingonas su juo kalbėjosi, o po to pasakė, kad jam būtina atlikti profilaktinę injekciją. Tai buvo signalas man. Aš pasiūliau žmogui atsigulti ant kušetės, jis nesipriešindamas atsigulė, ir aš suleidau jam kurarino injekciją. Kaip įprastai, mirtis ištiko po 10–11 minučių. Vėliau man Eitingonas pasakė, kad šis žmogus nebuvo nuteistas mirties bausme, bet jį paprasčiausiai reikėjo likviduoti...“.

Mairanovskis „pamiršo“ patikslinti, kad žmogus mirdavo pragariškose kančiose, o aukos agoniją jis, kartu su Eitingonu ar kitais bendrininkais, stebėdavo pro aklinai užtrenktų metalinių durų akutę.

Wikipedia.org nuotr./Naumas Eitingonas
Wikipedia.org nuotr./Naumas Eitingonas

Eitingono dalyvavimo tikslas, – patvirtino Mairanovskis, – buvo įsitikinti preparato veiksmingumu, nes operaciją sankcionavo Stalinas. (Tuo praktiškai viskas pasakyta! – A.V.). Jeigu mirtis neištikdavo, kas atsitikdavo labai retai, ir bandomasis (taip profesorius vadina barbariškos egzekucijos auką. – A.V.) pasveikdavo, ant jo būdavo išmėginami ir kitokie nuodai. Maksimalus leistinas bandymų skaičius su vienu žmogumi – trys“. Tai reiškia, kad trečią kartą jį jau galutinai pribaigdavo, o jeigu ir tai nepavykdavo, paprasčiausiai nušaudavo.

Labai reikšmingas ir kitas Mairanovskio prisipažinimas: „Mes gaudavome užduotį pagaminti įvairių nuodų – tiek greitai veikiančių, tiek ir tokių, kurie sukeldavo mirtį po tam tikro laiko“. Pagrindiniu vienų ar kitų šioje pragaro laboratorijoje sukurtų nuodų tinkamumo kriterijumi visada būdavo viena: pagal skonį, kvapą ir kitus parametrus, taip pat ir pagal organizme paliekamus pėdsakus jo neturėjo atpažinti nei auka, nei mirties priežastį tiriantys ekspertai.

Su gyvais žmonėmis Mairanovskis ir jo kolegos – beveik visi su moksliniais vardais ir laipsniais – mėgindavo įvairiausius nuodus ir jų vedinius. Vadovybė, pavyzdžiui, nebuvo patenkinta digitoksino veikimo rezultatais: mirtis po baisių kančių ateidavo po trijų–keturių ar net po dešimties dienų. Teroristinėms akcijoms daugeliu atvejų tai netiko. Po to buvo pereita prie karbilamino cholino chlorido (preparatas K-2): atrodydavo, kad akyse ima mažėti bandomojo ūgis, jis imdavo silpti, tarsi džiūdavo. Po to ištikdavo mirtis. Pasimėgavusi aukų kančiomis aukštoji vadovybė atmetė ir šiuos nuodus: jie taip pat netiko jų tikslams, ypač teroristinėms operacijoms užsienyje. Buvo išrastas dar vienas būdas: šaudymas palengvintomis tuščiavidurėmis kulkomis, kuriose tuštuma užpildyta nuodingu akonitinu. Begarsiu ginklu būdavo iššaunama į minkštuosius audinius, kad mirtis ištiktų ne nuo pačios kulkos, o nuo nuodų, kuriuos ji atsinešė su savimi į aukos organizmą. Svarbu buvo tik, kad kulka neperskrostų aukos kiaurai, o užstrigtų minkštuosiuose audiniuose. Tam reikėjo ne tik profesionalių nuodytojų, bet ir profesionalių šaulių. Šio reikalo meistrų Lubianka visada turėjo.

Iš prieinamų ir po totalinio archyvų valymo išlikusių dokumentų aiškinantis siaubingas Lubiankos paslaptis galima padaryti išvadą, kad pragariškoms kančioms „eksperimentų metu“ laboratorijoje būdavo pasmerkiami ne tik sovietiniai kaliniai, bet ir vokiečiai, amerikiečiai, lenkai, japonai, korėjiečiai, kinai.

Wikipedia.org nuotr./Michailas Filimonovas
Wikipedia.org nuotr./Michailas Filimonovas

Ištverti šių žiaurumų nepajėgė net patys ciniškiausi ir beširdiškiausi. Du Mairanovskio darbuotojai nusižudė, trys tapo chroniškais alkoholikais ir „persikraustė“ į beprotnamius, dar du tapo visiškais invalidais sulaukę vos keturiasdešimties. Chemijos mokslų kandidatas, pulkininkas Michailas Filimonovas dėl haliucinacijų ne kartą buvo išvežtas į psichiatrijos kliniką: jį lankė kančiose besiraitančių jo „bandomųjų“ reginiai. Tik Mairanovskio jokios haliucinacijos nepersekiojo ir jis dėl jokio streso nesikankino: šio nepralenkiamo budelio nervai buvo plieniniai.

1960–1970 metais nuodų fabrikas imtas vadinti „KGB specialiųjų ir naujųjų technologijų instituto specialioji laboratorija Nr. 12“. Būtent ten bus sukurtas planas nunuodyti Aleksandrą Solženicyną ricinu. Rašytojas per stebuklą išgyveno.

Išgyventi pavyko ir Bulgarijos politiniam emigrantui Vladimirui Kostovui, kuriam 1978 metų rugpjūčio 26-ąją Paryžiaus metro buvo įdurta užnuodytu skėčiu. Jo bičiulis Georgijus Markovas po savaitės tokiu pačiu būdu buvo nužudytas Londone. Abi operacijas Bulgarijos specialiųjų tarnybų užsakymu organizavo KGB specialistai. Sofijoje gyvenęs A.Vaksbergas mano, kad ir užsispyrusi Bulgarijos komunistų lyderio dukra Liudmila Živkova 1981 metais buvo nunuodyta KGB įsakymu.

„Scanpix“/AP nuotr./Georgijus Markovas
„Scanpix“/AP nuotr./Georgijus Markovas

Po SSRS žlugimo politiniai nunuodijimai nesiliovė. Yra pagrindo įtarti, kad 1997 metais buvo nunuodytas Maskvos kriminalinės paieškos viršininko pavaduotojas, 39 metų Vladimiras Cchajus, atskleidęs FST ir organizuoto nusikalstamumo ryšius. „Cchajų nunuodijo. Jam kažko įbėrė. Tiksliai nežinau, kaip tai buvo padaryta, bet tai, kad jis buvo nunuodytas, nėra jokių abejonių. Jis visų akyse sudegė per maždaug du mėnesius. Jam tyrimus atliko geriausi daktarai, bet niekas jau nebegalėjo padėti. Cchajaus mirtis iš esmės buvo parodomoji bausmė visiems operams. Kad žinotų: taip bus su kiekvienu iš jų, jeigu eis skersai kelią. Specialiosios tarnybos žudė geriausius iš mūsų – tuos, kurie norėjo tarnauti sąžiningai, vykdydami savo profesinę pareigą“, – rašė Aleksandras Litvinenka. 2006 metais Londone jį patį nunuodys radioaktyviu poloniu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aleksandras Litvinenka
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aleksandras Litvinenka

Žurnalistas ir Rusijos Valstybės dūmos deputatas Jurijus Čekočichinas (1950–2003), kaip atskleidė jo kolegų iš laikraščio „Novaja gazeta“ tyrimas, buvo nunuodytas taliu. Perbėgėliui Nikolajui Chochlovui, kurį čekistai bandė nunuodyti Vokietijoje 1957 metais, pasireiškė panašūs simptomai, bet jis išgyveno.

Vienas iš knygos „Nuodų laboratorija“ skyrių skirtas netikėtai mirusiam Sankt Peterburgo merui Anatolijui Sobčakui. Su juo draugavęs A.Vaksbergas įsitikinęs, kad jį nunuodijo. „Sobčakas puikiai žinojo tai, ko naujoje politinėje situacijoje jam žinoti nederėjo: bent jau Putino darbo mero pavaduotojo poste detalių, kai šis vadovavo visiems tarptautiniams, pirmiausia tarptautiniams-ekonominiams, miesto ryšiams – daugiamilijoniniams projektams, kurių dabar niekas jau neprisimena.“

„Scanpix“/AP nuotr./Anatolijus Sobčakas ir Vladimiras Putinas (1994 m.)
„Scanpix“/AP nuotr./Anatolijus Sobčakas ir Vladimiras Putinas (1994 m.)

2019 metais Didžiojoje Britanijoje buvo išleista knyga „Iš Rusijos su krauju. Negailestinga Kremliaus žmogžudysčių programa ir slaptas Putino karas su Vakarais“ (From Russia with Blood: The Kremlin's Ruthless Assassination Program and Vladimir Putin's Secret War on the West). Jos autorė – portalo „BuzzFeed“ tyrimų skyriaus vadovė Heidi Blake. 2017 metais, kai Solsberyje buvo apnuodyti Sergejus ir Julija Skripaliai, „BuzzFeed“ žurnalistai susidomėjo visa virtine keistų Didžiosios Britanijos ir JAV piliečių, susijusių draugystės ar verslo ryšiais su politiniais emigrantais iš Rusijos, mirčių, ir sudarė 14 tokių atvejų, kuriuos derėtų atidžiau patyrinėti, sąrašą.

Tarp jų paslaptinga Igorio Ponomariovo, nuolatinio Rusijos Federacijos atstovo Tarptautinėje jūrų organizacijoje, mirtis. 2006 metais 40-metis I.Ponomariovas netikėtai pasijuto blogai būdamas Londono operos teatre. Jį tuo pat metu užklupo toks troškulio priepuolis, kad per trumpą laiką jis išgėrė kelis litrus vandens. Amerikos specialiųjų tarnybų atstovai britų kolegoms pranešė, kad įtaria apnuodijimą taliu, tokiais atvejais apima nepakeliamas troškulio jausmas. Oficiali I.Ponomariovo mirties priežastis – ūmus širdies nepakankamumas. Palaikai buvo išvežti iš Didžiosios Britanijos ir palaidoti Rusijoje.

Politikas Vladimiras Kara-Murza mano, kad jis du kartus buvo apnuodytas Maskvoje dėl savo indėlio rengiant JAV sankcijas oficialiems Rusijos asmenims, susijusiems su žmogaus teisių pažeidimais. Abiem kartais Rusijos gydytojai diagnozavo apnuodijimą „nenustatyta medžiaga“.

„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Kara-Murza
„Scanpix“/AP nuotr./Vladimiras Kara-Murza

„KGB savo arsenale visada turėdavo nuodų valstybės priešų likvidacijai, tačiau naujoji FST programa, sukurta Putino laikais, tapo kur kas sudėtingesnė. Kuriamos nervus paralyžiuojančios medžiagos, mirtinos bakterijos ir radioaktyvūs nuodai, sugebantys nužudyti be pėdsakų. Ore paskleisti nuodai gali provokuoti greitai besivystančius vėžinius susirgimus, infarktus, vidaus organų pažeidimus. Taip likvidatorių auka netikėtai miršta nuo ligos arba natūralių priežasčių“, – rašo H.Blake.

1953 metais G.Mairanovskis L.Berijai rekomendavo naudoti tokius nuodus: „Turiu pasiūlymą dėl kai kurių naujų medžiagų panaudojimo: kaip migdomojo, taip ir mirtino veikimo – įgyvendinant /.../ visiškai teisingą Jūsų nurodymą, duotą man, kad mūsų technika panaudojant mūsų priemones su maisto produktais ir gėrimais paseno ir kad būtina ieškoti naujų poveikio kelių per įkvepiamą orą.“

Kyla klausimas: kodėl po A.Litvinenkos nužudymo demaskavimo Rusijos specialiųjų tarnybų agentai vėl nusprendė panaudoti nuodus Solsberyje, Sofijoje, kur buvo apnuodytas verslininkas Jemeljanas Gebrevas, o dabar ir Tomske prieš A.Navalną? Tarp galimų atsakymų į šį klausimą yra ir toks: sėkmingo nuodų panaudojimo atvejų yra daugiau nei susimovimų, tad šis metodas įrodė savo efektyvumą.

„Aš būčiau laimingas suklydęs, bet man atrodo, kad praktinė „nuodų laboratorijos“ veikla nėra nutraukta, o tik pristabdyta“, – 2010 metas A.Vaksbergas sakė interviu „Radio Svobodai“ ir pasirodė esąs teisus.

Dabar demaskavus Tomsko nuodytojus, D.Diomuškinas, įtariantis, kad jį taip pat mėgino nužudyti, tikisi, kad nuodų laboratorija nutrauks savo veiklą: „Galbūt po skandalo jiems dings noras tuo užsiiminėti?“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min