„Prisimenamas iki šiol“: šiandien – partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 80-osios žūties metinės

1944-1945 metais J.Vitkus atvyko į Kabelius ir dirbo girininkijoje buhalteriu. Šiame kaime prasidėjo jo partizaninė veikla.

80 metų istorijoje tėra akimirksnis. Bet 80 metų yra trys kartos, tad gyvenusių tame dramatiškame, tragiškame laikmetyje jau mažai. Tačiau Kazimieraičio vardas ne tik šiame kaime, bet ir visame Varėnos krašte iki šiol tariamas su pagarba, Kazimieraičio legenda čia yra gyva.

varenaplius.lt nuotr./Juozas Vitkus-Kazimieraitis

Šiandien labai jautriu ir įžvalgiu pasakojimu apie Kazimieraitį pasidalino Kabeliuose giminės šaknų turinti mokslininkė Rasa Bernotienė.

,,Mama, žinai, pas jus kaime gyveno toks partizanų vadas, Kazimieraitis…“ pareiškiau išdidžiai, pasiskaičiusi knygų, tikėjausi ką nors nustebinti. Bet nieko nenustebinau. Visi aplinkui tai žinojo. Ir tylėjo. Kadaise man pats Kazimieraičio slapyvardis atrodė senovinis ir labai nemodernus. Bet būtent sužinojus apie šio žmogaus egzistavimą, prasidėjo mano vos ne dvidešimt metų trukusi partizaniškų istorijų paieškos kelionė, pradžioje nedrąsi, o vėliau smagi ir su pasišokinėjimais, siekiant suprasti, kas gi vyko Dzūkijoje tais gūdžiais pokario metais.

„Nei žinojau, kad jis Juozas, nei kad jis Vitkus, tai tu sakai, kad jo toks vardas, girdėjau tėvus kalbant tik apie Kazimieraitį“ kartą pasakė mama ir tai apsprendė kaip aš jį vadinu, kitus jo vardus palikdama šeimai ir giminėms. Kalboje. Mintyse. Net mudviejų pokalbiuose, kurie greičiausiai nėra tikri, bet kas gali žinoti….Juk visi karts nuo karto pasikalbame su mirusiais.

O didžiausia mudviejų ,,pažinties” dovana buvo ilga kaip bažnytinis rožinis grandinė žmonių, apie kuriuos palaipsniui sužinojau tarsi kamuolio siūlą vyniodama partizaninių ryšių tinklą.

Aiškinantis tuos, kurie dirbo, kovojo, kentėjo, diskutavo drauge su partizanų vadais. Tuos, kurie buvo engiami, paieškomi, persekiojami, ujami kaip šunys, kankinami, šaudomi, marinami badu, tuos, kurie ne visada atlaikydavo, bet juk atlaikyti norėjo… Ir tada „kažkokie partizanai“ pasirodė turintys vardus ir pavardes, man pačiai netikėtai besantys mano močiutės pusbroliai, o „viena ryšininkė“ – jų sesuo.

Kaip galima tiek daug paaukoti vardan savo žemės?

Bet kiti, padėję galvas miške ir sumesti kur nors į laiko užakintus šulinius, taip pat yra kieno nors broliai ir pusbroliai, bet nebėra, kas juos atmintų. Moterį, kuri Kabelių partizanams kepė duoną aš puikiai pažinojau, tik niekada nepaklausiau jos apie tai, nes buvau per jauna. Su Kazimieraičio bendražygio drauge šokau tose pačiose vestuvėse, tik man buvo penkeri, o jai penkiasdešimt penkeri, todėl ir jos nieko nepaklausiau. Tada suvokiau, kad nejučia esu viso to dalis, tik mažumėlę prasilenkiau laike, o gal kaip tik esu savo vietoje…

Daugelį metų mėginau jį, Kazimieraitį, suprasti – kaip galima tiek daug paaukoti vardan savo žemės. Jis nebuvo įspraustas, kaip kiti, tarp dviejų galimybių – miško ar lagerio. Jis galėjo rinktis ir pasirinko mišką. Manau, kad Kazimieraitis nuvyko būtent į Dzūkiją tam, kad „laikui atėjus“ tie man mieli pieskynai taptų Lietuva, o ne Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu. Jis tikėjo, kad tokia diena ateis ir jai ruošėsi. Ir jis neklydo, tik laikas jį apgavo. Prieš kelias dienas skaitant vieno partizano apklausos protokolus man užstrigo vienas jo „atsivėrimas“, padėjęs geriau suprasti to laiko mąstymą.

„Kiek pamenu tarp Kazimieraičio ir Vanago vyko diskusija, Kazimieraitis norėjo, kad sovietams būtų sudarytas įspūdis, kad partizanų nėra arba jų yra labai nedaug ir tokiu būdu būtų galima koncentruotis tik į pogrindžio darbą. Vanagas kalbėjo, kad partizanų būrių turi būti daug tam, kad būtų priedanga ir būtų aprūpinama pogrindžio veikla. Kaip supratau, Kazimieraitis nesipriešino partizanų legalizacijai, o Vanagas buvo prieš ir sakė, kad negalima pasitikėti tais, kurie legalizavosi. Jis priekaištavo Kazimieraičiui, kad šis per daug pasitiki žmonėmis.“ (vertimas iš rusų kalbos nenaudojant žodžių „banditas“ ir „gauja“, byla saugoma Valstybės archyve).

Vėliau mes visi sužinojome, kad pasitikėjimas žmonėmis turi labai aukštą kainą, tačiau man gražu, kad buvo tokių, kurie vis dar žmonėmis tikėjo. Vis pagalvoju, kas būtų, jei Kazimieraitis nebūtų žuvęs taip anksti. Ar būtų išlaikęs tikėjimą žmonėmis?“.

Apie gyvus prisiminimus tenka įsitikinti bendraujant su dar gyvais esančiais laisvės kovų dalyviais arba jų vaikais. Kalbėjomės su Kabelių kaimo partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus–Bijūno sūnumi Kostu Valentukevičiumi, Elyte Karlonaite–Miliauskiene. Jie paliudijo, kad svetingi Kabelių kaimo žmonės Kazimieraitį globojo ir padėjo ištverti šeimos ilgesį. Bendraujant su jais galima suprasti, kad kiekvienas pasakojimas, kiekviena prisiminimo nuotrupa yra labai svarbi. Nes pasakoja ne tik apie Kazimieraitį, bet liudija ir to meto žmonių pasiryžimus, nuotaikas ir drauge yra tarsi svarbus potėpis į bendrą partizaninio karo mūsų kraštuose paveikslą.

Jautriais pasakojimais dalijosi Bijūno sūnus Kostas. „Mano tėvukas Andrius Valentukevičius su Kazimieraičiu susipažino 1944 metų spalio mėnesį, kai jis atvažiavo dirbti buhalteriu į ką tik įsisteigusią Kabelių girininkiją. Tėvukas jau prieš tai priešinosi bolševizmui ir slapstėsi miškuose nuo kariuomenės. Tėvas su kitais jaunais kabeliškiais įsirengė kelis bunkerius ir partizanavo, pas juos ateidavo Kazimieraitis. Jis tėvuką ir užvedė ant tikro partizaninio kelio.

Kabelių kaimo žmonės Kazimieraitį globojo ir padėjo ištverti šeimos ilgesį.

Mama visada prisimindavo, kad Juozas Vitkus buvo labai tikintis žmogus ir Kabelių bažnytėlėje šešis mėnesius dažnai melsdavosi su kaimo žmonėmis. Jis noriai bendravo su kabeliškiais, ypač su jaunimu, buvo jiems autoritetas… Tėvą nušovė 1945 m. birželio 16 d. Jis slapstėsi, bet paskutinę dieną dar užėjo į bunkerį daiktų pasiimt. Beeinant atgal, rusai pasitiko ir toj vietoj pievoj jį nušovė, nuėmė nuo jo gerus batus striukę, striukės kišenėj buvo jo ir mamos nuotrauka. Paskui jie atėjo pas mamos seserį ir pasakė, kad šiandien nušovė žmogų. Sesuo suprato.

Tėvą rado įmestą į bunkerį, nurengtą ir užmestą šakom. Mamai reikėjo parsivežti savo vyrą. Visi bijojo, bet visgi atsirado drąsių. Susiorganizao kaimo žmonės, parvežė ir palaidojo. Likau be tėvo trijų mėnesių… Kazimieraitis labai gedėjo savo ištikimo draugo…“, – su nepaslepiamu liūdesiu balse pasakojo sūnus Kostas. Su mama ir senele jis buvo ištremtas į Sibirą. O kai grįžo, jau laisvoje Lietuvoje netoli bunkerio, kuriame partizanavo Kazimieraitis ir jo tėvas, ir netoliese pievoje tėvas žuvo, jis pastatė kryžių.

Vaikystės prisiminimais dzūkiškai dalijosi kabeliškė Elytė Miliauskienė, kurios tėvai Kazimieraitį globojo. „Kazimieraitis gyveno mūsų namuose, už pertvaros, mažam kambarėlyje. Tėtukas išpjovė lentas ir ten kampe buvo padaryta slėptuvė. Atsimenu viskų, man buvo jau septyni metai. Kai žinodavom, kai pareis iš darbo, bėgdavau pasitikt. Prismenu, kad mani Kazimieraitis ne vienų kartų an rankų laikė, panešiodavo. O kai susruošė aic miškan, tai mamytė ir tėvukas prašė: „Pone, neikit miškan, žmona liks našlė, o vaikuciai našlaiciai. O jis pasakė: „O kas kariaus, jei niekas miškan neis?“ Kai jis išajo, tai visciek ataidzinėjo mūs šaimon. Jam an karcies iškeldavom skarytį.

Tai reiškė, kad kaiman ramu ir viskas gerai. Jis pas mus miegodavo, valgydavo. Kap nakciu ateidavo tikryc, ar nėra pas mus Kazimieraičio, tai jis kavodavos slėptuvėn, kurių buvo tėvas jam padaris. Tėvas an tos vietos užpyldavo visokių drožlių, kad ciej nesuprast, o Kazimieraičio lovon mano brolis atsiguldavo. Tai ruskiai apžūrėdavo su prožaktorum ir nieko neradį, išaidavo…“. Jis mane nešiodavo, jis pareidavo, o paskui atsisveikino ir pasakė, kad išeinu į Merkinę. Kazimieraitis buvo labai geras, labai tikintis, bažnyčion ėjo, važinėjo į Kauną pas šeimą. Kai išėjo į Merkinę, greitai ir žuvo. Ir verkėm visi kaip savo artimiausio šeimos nario, mes buvom vaikai, jis labai mylėjo mus, sakydavo, kad ir mano vaikai tokie“.

Kasčiūnų kaime gyvenusio šviesaus atminimo Varėnos krašto partizano Juozo Jakavonio-Tigro prisiminimai apie Kazimieraitį taip pat buvo neįkainojami. Būdamas dvidešimties metų, jis šioje savo tėvų sodyboje ant paties Merkio kranto su kitais partizanais įrengė bunkerį, kuriame 1945–1946 m. gyveno ir dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadai Juozas Vitkus–Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas–Vanagas. Vadavietėje buvo įrengta spaustuvėlė, spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai. „1945 m. atėjus žiemai, A.Ramanauskas-Vanagas ir aš paprašėme, kad mano tėvas mūsų sodyboje leistų išsikasti žieminę slėptuvę.

Čia vėliau ateidavo ir gyveno ir Dainavos apygardos partizanų vadas Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Aš iš Druskininkų milicijos su draugu išvogėme spausdinimo mašinėlę, kurią pėsčiomis per miškus ant pečių parnešiau į tėvų sodyboje esantį bunkerį. Mane Kazimieraitis net išbučiavo, nes mašinėlė buvo labai reikalinga atsišaukimams, dainoms, įvairiems tekstams spausdinti. Vėliau čia buvo spausdinamas laikraštėlis „Laisvės varpas“, kurio keletas egzempliorių aš išsaugoju iki šių dienų. Mano uždavinys buvo susisiekti su kitais vadais, perduoti slaptą informaciją ar dokumentus, visur lydėti Vanagą ir Kazimieraitį. Man jis iki šiol išliko partizanų vado idealas“.

Kazimieraičio partizaninę veiklą liudija ir buvęs bunkeris prie Rudnelės kaimo, skardyje šalia Skroblaus upelio. Į jį daugybę metų sausio 13-ąją patriotinius žygius organizuoja Juozo Vitkaus -Kazimieraičio šeima ir Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai.

Šiandien prasminga iš naujo prisiminti neilgą, bet labai prasmingai nugyventą J.Vitkaus–Kazimieraičio gyvenimą. Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę.

J.Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais J.Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. J.Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.

1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J.Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J.Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.

Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“.

Kabeliuose šalia bažnyčios yra įrengtas stendas, kuriame išspausdintas Kazimieraičio priesakas. Jame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“.

Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 80-osios žūties metinių proga jo provaikaičiai suorganizavo Laisvę mylinčių sąskrydį. Sąskrydis prasidėjo šiandien ir vyks penkias dienas Kasčiūnų kaime, istorinėje partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje, kur buvo ir šiuo metu atstatyta Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietė.

Šį šeštadienį, liepos 4-ąją, vyks minėjimas, skirtas pagerbti vieną ryškiausių Lietuvos laisvės kovų vadą, jo atminimą, pasiaukojimą ir indėlį į Lietuvos laisvės kovų istoriją.