Sekite 15min Google
Rugsėjo 23 d. iš Kaliningrado atskridęs Rusijos karinis sraigtasparnis trumpam pažeidė Lenkijos oro erdvę. Tai įvyko praėjus vos savaitei po to, kai NATO orlaiviai numušė iš Baltarusijos į Lietuvos oro erdvę įskridusį droną. Tai ne pavieniai incidentai, o vis ilgėjanti provokacijų grandinė, rodanti, kad Kremliaus agresija neapsiriboja Ukraina.
Žinia, buvo ramiau matyti, kad NATO naikintuvai pakilo, perėmė ir sunaikino į Lietuvos oro erdvę įskridusį droną. Tačiau kartu kyla kur kas platesnis klausimas: kaip Europa ir NATO reaguos į vis dažnesnes tokias provokacijas? NATO vis geriau geba apsaugoti savo oro erdvę ir teritoriją, tačiau daug mažiau ryžtingai verčia Rusiją mokėti kainą už agresyvius veiksmus.
Ši atgrasymo spraga yra viena svarbiausių šiandienos Europos saugumo problemų. NATO rytinio flango valstybės – Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Rumunija – jau dabar daug investuoja į oro ir priešraketinę gynybą, kovos su dronais sistemas, kibernetinį atsparumą, kritinės infrastruktūros apsaugą ir visuomenės pasirengimą.
NATO sustiprino savo rytinį flangą, o Europos valstybės po dešimtmečius trukusio nepakankamo finansavimo vėl sparčiai stiprina savo kariuomenes. Tačiau, kaip spalio 7 d. pristačiau savo naujoje Atlanto Tarybos studijoje „The Deterrence Gap: How Can NATO Protect Its Frontline from Russia?“ („Atgrasymo spraga: kaip NATO gali apsaugoti savo fronto liniją nuo Rusijos“), problema išlieka: NATO atsakas į Rusijos veiksmus tebėra daugiausia gynybinis ir reaktyvus.
Tai ypač svarbu todėl, kad Rusijos spaudimas NATO rytiniam flangui jau seniai neapsiriboja įprastomis karinėmis grėsmėmis. Rusija vis dažniau pasitelkia hibridines priemones: dronai kerta valstybių sienas, trikdomi GPS signalai, sabotuojama kritinė infrastruktūra, vykdomos kibernetinės atakos prieš valstybės institucijas ir verslą. Daugelis šių operacijų yra sąmoningai dviprasmiškos. Jomis siekiama patikrinti Aljanso reakciją, kartu neperžengiant aiškios ribos, kuri galėtų išprovokuoti bendrą NATO atsaką.
Rusijos spaudimas NATO rytiniam flangui jau seniai neapsiriboja įprastomis karinėmis grėsmėmis.
NATO rytinio flango valstybės jau išmoko gyventi nuolatinio Rusijos spaudimo sąlygomis. Jos rengiasi ne tik galimai invazijai, bet ir ilgam laikotarpiui, kai taikos ir konflikto ribos tampa vis sunkiau atskiriamos. Tuo tarpu pati NATO vis dar linkusi kiekvieną incidentą vertinti atskirai: ar ši provokacija pakankamai rimta, kad būtų taikomas 5-asis straipsnis? Ar drono įskridimas buvo tyčinis? Ar galime pakankamai užtikrintai įrodyti, kad dėl sabotažo kaltinama būtent Rusija? Ar šis incidentas pateisina griežtesnį atsaką?
Toks atsargumas suprantamas. Tačiau jis pats gali tapti rizikos šaltiniu. Jei kiekvienas incidentas vertinamas atskirai, o atsakas kaskart svarstomas iš naujo, Kremliui atsiranda paskata toliau tikrinti, kiek NATO yra pasirengusi toleruoti.
Atgrasymui neužtenka gebėjimo apsiginti nuo išpuolio. Priešininkas turi tikėti, kad užpuolęs jus patirs daugiau nuostolių, nei iš to gaus naudos. NATO daug investavo į tai, ką strategai vadina atgrasymu neleidžiant pasiekti tikslo (deterrence by denial) – siekį užkirsti Rusijai kelią įsiskverbti į sąjungininkų teritoriją ar pasiekti savo karinius tikslus. Dabar reikia sustiprinti ir kitą atgrasymo pusę – atgrasymą baudžiant (deterrence by punishment).
Jei keli dronai kitą kartą įskris į Lenkijos ar Baltijos šalių oro erdvę, jei su Rusija susijusi operacija nusitaikys į ginklų gamintoją arba sabotažas apgadins kritinę infrastruktūrą, atsakas neturėtų apsiriboti dar vienu pasmerkimo pareiškimu.
Bausmė nebūtinai reiškia karinę eskalaciją. NATO ir Europos Sąjunga turi daugybę kitų priemonių: tikslines sankcijas asmenims ir ištisoms pramonės šakoms, Rusijos diplomatų ir kitų su režimu susijusių asmenų išsiuntimą, kelionių ir komercinės veiklos ribojimus, griežtesnę Rusijos ir Baltarusijos tranzito kontrolę, teisės ribose koordinuojamas kibernetines priemones ir strateginę komunikaciją, kuri viešintų Rusijos operacijas bei už jų slypinčius tinklus.
Svarbiausia čia – nuspėjamumas. Kremlius turi iš anksto žinoti, kad tam tikri veiksmai sukels tam tikras pasekmes. Tai nepašalintų eskalacijos rizikos, tačiau būtų geriau nei dabartinė situacija. Jei Rusija nuolat susiduria su NATO gynybinėmis priemonėmis, bet retai patiria reikšmingų pasekmių, ji gali padaryti išvadą, kad NATO turi daug raudonų linijų, bet nedaug realių sankcijų už jų peržengimą. Tai pavojinga žinia, ypač valstybėms, esančioms NATO rytiniame flange.
Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Rumunija jau prisiima neproporcingai didelę NATO atgrasymo naštą. Jos stiprina savo kariuomenes, saugo kritinę infrastruktūrą, rengia visuomenes ir kasdien susiduria su Rusijos bei Baltarusijos spaudimu. Negalima tikėtis, kad jos dar neribotą laiką savo jėgomis kompensuos NATO lygmens atsako neapibrėžtumą.
Europa turi prisiimti daugiau atsakomybės už savo gynybą – ir dauguma Europos vyriausybių tai jau pripažįsta. Tačiau Amerikos įsitraukimas išlieka būtinas. Jungtinėms Valstijoms iš naujo vertinant savo karinį buvimą Europoje, neapibrėžtumas dėl būsimo JAV pajėgų vaidmens ir Vašingtono įsipareigojimo kolektyvinei gynybai gali tapti dar vienu veiksniu, į kurį Kremlius atsižvelgs priimdamas sprendimus.
NATO nereikia automatinio atsako strategijos. Ji taip pat neturėtų kiekvieno dviprasmiško incidento paversti potencialia karine konfrontacija. Tačiau reikia patikimo, koordinuoto ir nuspėjamo atsako į agresiją žemiau atviro karo slenksčio. NATO turėtų sukurti aiškią reagavimo į Rusijos hibridines ir karines provokacijas doktriną bei mechanizmus, kurie leistų veikti greitai, o ne kaskart iš naujo pradėti diskusiją, kaip reikėtų reaguoti.
Pastarieji įvykiai rodo, kad NATO gali apginti savo oro erdvę. Lietuvai ir kitoms rytinio flango valstybėms tai nepaprastai svarbu. Tačiau tikrasis atgrasymas būtų toks, kai NATO ne tik sugeba numušti į jos oro erdvę įskridusį droną, bet ir gali užkirsti kelią tam, kad tokie dronai apskritai būtų siunčiami.
Šis straipsnis pirma buvo išspausdintas anglų kalba tarptautinėje komentarų ir analizės platformoje Project Syndicate.
