Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ainius Lašas: Astravo apokalipsė

Šaltinis: 15min
8
Skaitysiu vėliau
A A

Ainius Lašas Pastaruoju metu diskursas dėl Astrave statomos atominės elektrinės pasiekė neregėtas desperacijos aukštumas. Vos 50 kilometrų nuo Vilniaus statoma jėgainė įvardinama kaip didžiausias iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui, kaip valstybės išdavystė, kaip tautos išlikimo klausimas.

Iškilūs žmonės, tarp jų ir prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Raimundas Lopata, prof. Vytautas Landsbergis, bando įtikinti visuomenę, kad Lietuva dabar turi mesti visas įmanomas pajėgas statomo projekto uždarymui, nes kitaip mūsų šalies laukia neišvengiama apokalipsė.

Visa šita vieša manija turi nedaug bendro su Lietuvos galimybėmis daryti įtaką taip toli pažengusio projekto eigai ar su realiu Astravo elektrinės keliamu grėsmės lygiu. Mano nuomone, Lietuva turi sąlyginai mažai politinių svertų daryti įtaką šio projekto baigčiai ir todėl toks diskursas, kurį vis garsiau kartoja ir premjeras Saulius Skvernelis, neišvengiamai sukurs nusivylimą mūsų institucijomis. Tai atsitinka, kada susiformuoja spraga tarp lūkesčių ir galimybių, kurios politikai nėra pajėgūs užpildyti.

Ką mes patys galime?

Kai kurie dabartiniai diskutantai teigia, kad mums patiems reikia aktyviau konfrontuoti su A.Lukašenka ir aiškinti jam galimas tolesnio susipriešinimo pasekmes. Tuo pačiu pabrėžiama, jog Baltarusija yra tik Rusijos pudelis, nuolatos šokinėjantis aplink Kremliuje esantį šeimininką.

Visa šita vieša manija turi nedaug bendro su Lietuvos galimybėmis daryti įtaką taip toli pažengusio projekto eigai ar su realiu Astravo elektrinės keliamu grėsmės lygiu.

Tai jei Baltarusija yra visiškai pavaldi Kremliui, konfrontacija su Minsku neturi jokios prasmės. Taip pat neturi prasmės ir nesenai pasirodžiusi idėja, o gal tiksliau pseudoidėja kažkokiu mistiniu būdu nupirkti Astravo projekto uždarymą. Jei Astravas yra išskirtinai geopolitinis projektas, tada jo išpirkimo kaina irgi yra ne finansinė, o geopolitinė. Tokios kainos mes tikrai nepasiruošę mokėti ir todėl kalbėti apie tai yra tiesiog neatsakinga.

Taip pat yra teigiančių, jog mes galime laisvai inicijuoti atsijungimą nuo taip vadinamo BRELL elektros žiedo, jungiančio Baltarusiją, Rusiją ir Baltijos šalis, ir tokiu būdu priversti Baltarusiją susimąstyti dėl projekto baigties.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Visų pirma, mums reikia politiškai sutarti dėl antro elektros tilto su Lenkija, suderinti sinchronizaciją su visomis kaimynėmis, įskaitant ir Kaliningradą. Nesakau, kad tai neįmanoma, bet ir mūsų užsienio ekspertai sutinka, jog realus perėjimas iš vienos sistemos į kitą galėtų įvykti tik 2025 m. Tuo tarpu pirmą Astravo elektrinės bloką žadama paleisti nuo 2020 m. Taigi, turint omenyje, kad baltarusiai yra turbūt toliau pasistūmėję elektrinės statybose nei mes sinchronizacijos su Vakarų elektros tinklais projekte, vargu, ar tai gali tapti Astravo projekto sustabdymo akstinu. Tuo labiau, kad elektros jungtys su Baltarusija niekur nedings, bet tik veiks asinchroniškai.

Ką gali Europos Sąjunga?

Mūsų, kaip ir bendrai ES, santykiai su Baltarusija nepasižymi labai tampria partneryste, nors prieš metus Briuselis ir atšaukė daugelį anksčiau taikytų sankcijų.

Iš šešių vadinamųjų Rytų partnerystės šalių vienintelė Baltarusija nėra pasirašiusi tarpusavio veiksmų plano su Europos Sąjunga ir neskuba tai daryti. Apie narystę ES kalbėti iš viso nėra prasmės, nes net Ukraina, neabejotina eurointegracijos entuziastė, nesulaukia kvietimo. Be to A.Lukašenka puikiai supranta, jog jo autoritarinis režimas neišvengiamai komplikuoja santykius su Vakarais. Taigi, šiuo atveju Europos Sąjungos korta yra ganėtinai silpna.

Įdomu ir tai, jog Astravo atominės jėgainės problematika atsispindi pagrindiniuose ES politiniuose dokumentuose, bet čia vyrauja ganėtinai romus rekomenduotino pobūdžio tonas.

Štai ištrauka iš 2016 metų pradžioje priimtų Europos Vadovų Tarybos išvadų: „Taryba dar kartą pabrėžia atominio saugumo svarbą už ES sienų ir kviečia Baltarusiją konstruktyviai bendradarbiauti su atitinkamomis tarptautinėmis organizacijomis“. Apie Astravo projekto sustabdymą ar uždarymą čia nėra užuominų, o tiesiog raginama aktyviau bendradarbiauti, užtikrinant projekto saugumą.

Ką gali kitos tarptautinės organizacijos?

Aišku, dabartiniai kritikai pasakys, jog tai yra praėjusios vyriausybės pasyvumo „nuopelnas“ ir todėl dabar reikia imtis kiek galima radikalesnių priemonių tarptautinėje arenoje.

Bet kokiu konkrečiu pagrindu bus imtasi tų priemonių? Kas konkrečiai bus kvestionuojama? Iš esmės turime tik vieną argumentą – Jungtinių Tautų ESPO ir Aarhus tarptautinių konvencijų pažeidimus. Tai yra su aplinkosauga susiję pažeidimai, kuriuos Baltarusija ganėtinai vangiai sprendžia. Tačiau šios konvencijos neturi stiprių teisinių svertų paveikti pažeidėją. Diskusijos vyksta jau bent penkerius metus, o Astravo projektas juda toliau. Baltarusija šiek tiek reaguoja į daromą spaudimą, bet tokio tipo instrumentų akivaizdžiai nepakanka, kad sustabdytume Astravo projektą.

Vienintelis klaustukas yra susijęs su konstrukcijų statybos kokybe, dėl kurios yra iškilę tam tikrų abejonių. Ar jos yra pakankamos, kad galėtume jas panaudoti reikalaujant projekto sustabdymo?

Be to Tarptautinė atominė energijos agentūra (TATENA) ir toliau konstatuoja, kad projektas yra vykdomas sėkmingai bei saugiai. Pastarąjį kartą jos ekspertai lankėsi Baltarusijoje visai nesenai ir prieš mėnesį paskelbė savo vizito preliminarią ataskaitą. Joje nedviprasmiškai teigiama, kad „jėgainės dizaino parametrai atsižvelgia į galimus išorinius pavojus, tokius kaip žemės drebėjimai, potvyniai ir ekstremalios oro sąlygos, o taip pat ir į žmonių sužadintus veiksnius.“

Ataskaitoje pastebima, kad baltarusių „planuojamos rizikos monitoringo programos, kurios bus įgyvendinamos jėgainės eksploatacijos metu, yra adekvačios ir tinkamai dokumentuotos. Be to, buvo imtasi priemonių sprendžiant išorinių veiksnių įtaką saugumui, atsižvelgiant į Fukušimos Daiichi avarijos pamokas.“

Nors užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir skeptiškai vertina TATENA ekspertų išvadas bei įžvelgia Baltarusijos manipuliavimą jais, šios pakankamai gerbiamos organizacijos nuomonė taip pat sumažina Lietuvos įtakos svertus tarptautinėje arenoje.

Pagaliau prieiname ir pačių „AES-2006“ rusiškų reaktorių saugos klausimus. Čia ekspertai tikina, kad problemų nėra ir reaktorius saugumo prasme yra panašus į kitus naujos kartos reaktorius, esančius rinkoje. Vienintelis klaustukas yra susijęs su konstrukcijų statybos kokybe, dėl kurios yra iškilę tam tikrų abejonių. Ar jos yra pakankamos, kad galėtume jas panaudoti reikalaujant projekto sustabdymo? Bent jau šiam momentui tikrai ne.

Taigi žvelgiant į visumą, norisi, kad mūsų politikai nebijotų kalbėti apie tai, ką realiai galima pasiekti valdant Astravo projekto grėsmę, o ne lengva ranka mėtytųsi apokaliptinėmis vizijomis ir neadekvačiais tikslais. Žinau, jūs pasakysite, kad mes ir 1990 m. kovo 11 d. kėlėme neadekvačius tikslus ir sugebėjome juos pasiekti.

Argumentas būtų įtikinamesnis, jei mes būtume ne Lietuva, o Baltarusijos Ašmenos ar Gardino miesto bendruomenė, kuri potencialiai turi vidinius svertus pokyčiams. Mes tokio tipo svertų neturime ir todėl galime kalbėti ne apie Astravo uždarymą, o apie ten pagamintos elektros pardavimų ribojimą.

Ir dar – Astravo ekologinė grėsmė iš tiesų egzistuoja, bet ji toli gražu neatrodo tokia dramatiška, kaip bandoma kartais įteigti. Remiantis tokių energetikos ekspertų kaip prof. J.Vilemas nuomone, Astravas nekelia egzistencinės grėsmės mūsų šaliai, bet šiek tiek komplikuoja situaciją, nes, pavyzdžiui, reikia parengti Vilniaus evakuacijos planą. Nemaloni detalė, bet tai ne pagrindas tiražuoti masinę paniką.

TAIP PAT SKAITYKITE: Raimundas Lopata: Kapituliavičių pliurpalai užsienio politikoje

Komentarai: 8
Parašykite atsiliepimą apie 15min